RANKOS, KURIAS PAMIRŠO DANGUS
Mažos, trapios, sudėvėtos lyg per anksti pavargusios sielos. Vaikų rankos, kurios dar neturėjo laiko prisipildyti šilumos, bet jau pažįsta tuštumą. Rankos, kurios turėtų žaisti, bet yra ištiestos prašymui. Kurios turėtų laikyti svajones, bet telpa tik į delnų linijas įsirėžusi laukimo kantrybė.
Tai alkio, vilties ir tyliai ištartų maldų istorija. Rankos, kurios kadaise laikė motinos pirštus, dabar išskleistos į orą, lyg lauktų stebuklo. Purvinos, įtrūkusios, bet vis dar gyvos. Vis dar tikinčios, kad kažkur ten, aukštai, yra atsakymas.
Balsai per silpni pasiekti toli, bet jų rankos kalba garsiau nei žodžiai. Rankos, kurios byloja apie ilgesį, troškimą būti išgirstiems, apkabintiems, pastebėtiems. Apie tuos, kurie, net ir pamiršti, vis dar laukia, vis dar tikisi – kad kažkas išgirs, kad kažkas išties savo ranką atgal.
Ši kolekcija – tai nebylus pagalbos šauksmas. Jo negirdi tie, kurių stalai pilni, bet jis aidi tarp gatvių, išdžiūvusių upių vagų ir sudužusių namų griuvėsių. Tai prašymas, kuris sklinda iš tų, kuriems trūksta ne tik duonos, bet ir rankų, kurios apkabintų.
Kiekvienas kūrinys šioje kolekcijoje – tai įšalęs momentas tarp tikėjimo ir nevilties. Tarp duodančiojo ir prašančiojo. Tarp to, kas turi, ir to, kas laukia. Rankos, kurias dangus, galbūt, pamiršo – bet gal tik tam, kad mes jas prisimintume.
