Vandens atmintis: Gocento peizažų gyvastis
V.A. Gocentas
"Lėktuvai virš Klaipėdos" 1986 m., Vilnius. Drobė, aliejus, 70x50
cm.
„Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai“ - taip pavadinta Vytauto A. Gocento tapybos paroda, eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje ir veiksianti iki birželio 30 dienos. Šis pavadinimas tiksliai įvardija tai, kas čia atsiveria: ne kraštovaizdžio atkartojimas, o jo meninė sandara - spalvos, šviesos, vandens ir žemės santykiai, iš kurių Gocentas kuria savitą, intensyvų tapybos pasaulį. „Etiudai“ ir „peizažai“ čia nėra žanrinės etiketės - tai du skirtingi žvilgsnio režimai: greitas, vietoje pagautas motyvas ir ilgesnis, gilesnis krašto matymas, kuriame svarbiausia tampa ne detalė, o visuma.
Tarp mito ir atminties: kai Palemonas nusileidžia nuo pjedestalo ir ima vaikščioti tarp mūsų
Vido Poškaus meno kųžūrinys.
Šią vasaros pradžią Jurbarke atsidūriau ne kaip žiūrovas. Tuo metu mieste buvo eksponuojamos ir dvi mano parodos, todėl dienos sukosi tarp susitikimų, pokalbių, atidarymų ir nuolatinio judėjimo iš vienos erdvės į kitą. Atrodė, kad visas dėmesys savaime kryps į savus projektus, tačiau nutiko priešingai. Tame pačiame Jurbarko krašto muziejuje veikė Vido Poškaus paroda „Palemonidai“, prie kurios vis sugrįždavau tarp kitų darbų ir įsipareigojimų. Iš pradžių vedamas smalsumo, vėliau - jau vedamas pačios parodos traukos. Ir būtent čia prasidėjo pirmoji įtampa: Poškaus paroda traukia ne tik tuo, ką rodo, bet ir tuo, ką slepia. Ji veikia kaip magnetas, bet kartu kaip spąstai - įtraukia, o tada priverčia suabejoti pačiu žiūrėjimo aktu.
Tarp langustinų ir kiškių: nebaigto kūrinio šviesa
Evelina Simanavičiūtė-Duja "KAIP ŽIŪRĖTI
Į LANGUSTINUS".
Po ilgos kelionės per Lietuvą grįžti į Klaipėdą ir suspėti į Evelinos Simanavičiūtės-Dujos parodos atidarymą – tarsi sugrįžti į savo paties kūrybinį branduolį, į vietą, kurioje menas dar nėra sustingęs, dar nėra užrakintas, dar nėra išlygintas iki reprezentacinio blizgesio. Ši paroda – „Langustinai ir kiškiai“ – galerijoje „Lyceum“ atsiveria kaip retas, beveik ritualinis momentas, kai žiūrovui leidžiama matyti kūrinį ne tada, kai jis jau „paruoštas“, bet tada, kai jis dar kvėpuoja, dar auga, dar ieško savo formos. Čia ne ekspozicija, o procesas; ne rezultatas, o tapsmas; ne iliustracija, o bendrakūra su tekstu, kuris taip pat dar tik gimsta.
Evelina Simanavičiūtė-Duja čia pasirodo ne kaip dailininkė, kuri pristato užbaigtą ciklą, bet kaip kūrėja, leidžianti žiūrovui įeiti į savo kūrybos virtuvę. Drąsa, kurią šiandien retai kas pasirenka. Dauguma menininkų saugo savo procesą kaip intymiausią teritoriją, tačiau Evelina kartu su dramaturge ir rašytoja Dovile Zavedskaitė atveria jį taip, lyg kvietimą į laboratoriją, kurioje dar tebevyksta reakcijos, dar tebeverda spalvos, dar tebesiformuoja naratyvai.
Sergejus Seleckij: vandens tyrumo ir žmogaus būties įtampos metraštis
Sergejaus Seleckijaus tapyba
Seleckijaus kūryba visada prasideda nuo vidinės tylos, tokios tirštos ir sunkios, kad ji tampa beveik fizine, nes ši tyla nėra ramybė, o įtampa, kuri kaupiasi lėtai ir neišvengiamai, kol galiausiai užpildo visą žiūrovo vidų ir priverčia jį sustoti, įkvėpti ir pajusti, kad čia nėra jokio paviršiaus, jokio lengvo žvilgsnio, jokio dekoratyvumo. Tai kūryba, kuri neina per akis, o eina per vidų, per tą vietą, kur žmogus paprastai slepia savo trapumą, savo nerimą, savo ilgesį, ir būtent todėl šis menas veikia ne kaip vaizdas, o kaip būsena, kuri iškyla nevalingai ir neleidžia atsitraukti. Seleckijus niekada nesiekia sukurti patogaus santykio su žiūrovu, nes jam svarbu ne estetika, o tiesa, ne forma, o vidinis judėjimas.
Manto Meškėlos miestas, kuris atsiveria tik tam, kas išdrįs jį jausti
Mantas
Meškėla "NIAUKIASI". 60x80cm. 2021
Manto Meškėlos tapyboje Vilnius atsiveria ne kaip geografinė vieta, ne kaip architektūrinis žemėlapis ir ne kaip turistinis maršrutas, o kaip gyvas, daugiasluoksnis, laiko ir atminties prisodrintas organizmas, kurio oda yra sienos, kurių faktūra primena šimtmečių prisilietimus, o kraujotaka teka gatvėmis, kurios niekada nebūna visiškai tuščios, net jei jose nėra žmonių, nes jose visada lieka žingsnių aidai, balsų šešėliai ir istorijų nuotrupos. Kvėpavimas sklinda iš šviesos ir tamsos pulsavimo, kuris keičiasi taip natūraliai, lyg miestas būtų gyvas kūnas, turintis savo ritmą, savo nuotaiką, savo tylą ir savo nerimą, o šis pulsavimas tampa ne tik fonu, bet ir vidiniu tapybos varikliu, kuris formuoja visą emocinę struktūrą. Būtent ši nuotaika, ši tyla ir šis nerimas tampa pagrindine tapybos ašimi, kurioje spalvos nebeatrodo kaip pigmentai, o virsta atmosferomis, būsenomis ir emocijomis, kurios įsigeria į žiūrovą taip, kaip drėgmė įsigeria į senamiesčio akmenis.
„Tylenė“ tarp triukšmo: kai jaunimo literatūra kalba rimčiau nei pati auditorija
2026 m. gegužės 21 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Turgaus g. 8) vyko Justino Žilinsko detektyvinio romano „Tylenė“ pristatymas. Į renginį susirinko jaunimas (vienos mokyklos dešimtokai), viena mokytoja, keli literatūros skaitytojas - skirtingos kartos, skirtingi lūkesčiai, skirtingas pasirengimas klausytis.
Su dideliu smalsumu dalyvavau šiame pristatyme, nes tema svarbi, romanas skirtas jaunimui, ir norėjosi pasižiūrėti, kiek tai jiems aktualu. Ne visi buvo susižavėję ar susidomėję - galiorka gyveno savo ritmu, vidurinėje salės dalyje irgi vyko savas šurmulys. Tad sunku pasakyti, ar dešimtokai iš tiesų suprato, apie ką kalbama. Pirmosiose eilėse sėdėjusios merginos klausėsi - gal iš įpareigojimo, gal iš tikro smalsumo. Bet to jau nebesužinosime. Mano manymu, ši knyga vertinga ne tik jaunimui, bet ir suaugusiems, tėvams.
Sugrįžtantys Jurgio Mikševičiaus pasauliai
Jurgio Mikševičiaus pasauliai kaip žmogaus, išdrįsusio išsinešti Lietuvą per karą, tremtį, žemynus ir dvasines keliones, o dabar sugrįžusio į Klaipėdą kaip gyva atminties jėga, kuri priverčia permąstyti, ką reiškia būti menininku ir žmogumi
Tą vakarą, kai Prano Domšaičio galerijos salėse iš lėto rinkosi žmonės, jutau, kad čia susitinka ne tik žiūrovai ir paveikslai, bet ir visas šimtmetis - su savo lūžiais, išsiskyrimais, praradimais, su tais tyliais istorijos posūkiais, kurie vienus palaužia, o kitus paverčia kūrėjais, gebančiais išsaugoti tai, ko nebeišsaugo jokios valstybės sienos. Jurgio Mikševičiaus gyvenimas - tai ne biografija, o epocha, kuri prasidėjo Šiauliuose, perėjo per karo pabėgėlių stovyklas, per Berlyno auditorijas, per Australijos platumas, per Indijos šventyklų tylą, ir galiausiai sugrįžo čia, į Klaipėdą, tarsi užbaigdamas ilgą, sudėtingą, bet neišvengiamą ratą.
Mikševičius buvo iš tų žmonių, kuriems gyvenimas niekada nebuvo tiesus. Jis buvo iš tų, kuriuos istorija išplėšė iš namų, bet kartu suteikė galimybę pamatyti pasaulį taip, kaip jo nebūtų pamatęs likęs Lietuvoje. Jo kelias - tai nuolatinis bandymas suprasti, kaip išlikti savimi, kai aplink viskas griūva: kalba, žemė, įpročiai, žmonės. Ir būtent todėl jo kūryba tokia intensyvi - ji gimė ne iš komforto, o iš būtinybės. Ne iš ramybės, o iš vidinio nerimo, kuris jį lydėjo visą gyvenimą.
Jo tapyboje matai žmogų, kuris išgyveno karą ne kaip istorijos faktą, o kaip kūno ir sąmonės žaizdą. Matai emigraciją ne kaip geografinį judėjimą, o kaip nuolatinį bandymą išsaugoti save. Matai Australiją ne kaip egzotišką kraštą, o kaip vietą, kurioje jis iš naujo mokėsi kvėpuoti. Matai Indiją ne kaip kelionę, o kaip dvasinį lūžį, kuris pakeitė jo spalvų ritmą, potėpių kvėpavimą, paveikslų vidinę šviesą.
Jo kūryboje nėra atsitiktinumo. Kiekvienas potėpis – tai patirtis. Kiekviena spalva - tai prisiminimas. Kiekviena forma - tai bandymas suprasti pasaulį, kuris jam visada buvo per didelis, bet kartu - nepakankamai gilus. Mikševičius tapė taip, lyg kiekvienas paveikslas būtų paskutinis, lyg kiekviena drobė būtų vienintelė vieta, kurioje jis gali būti visiškai atviras, visiškai nuogas, visiškai tikras.
Klaipėdoje ši paroda įgauna ypatingą prasmę. Mūsų miestas, nuolat gyvenantis tarp atvykimų ir išvykimų, tarp jūros ir sausumos, tarp triukšmo ir tylos, yra ideali vieta priimti kūrėją, kurio gyvenimas buvo nuolatinė kelionė. Jo pasauliai čia suskamba kitaip - ne kaip egzotika, ne kaip diaspora, o kaip žmogaus, kuris visą gyvenimą nešėsi Lietuvą savyje, sugrįžimas. Ne fizinis, o vidinis. Ne geografinis, o dvasinis.
Žiūrėdamas į jo darbus, jauti, kaip ekspresionistinė įtampa susilieja su meditacine ramybe, kaip karo šešėliai susitinka su Australijos šviesa, kaip architektūrinis mąstymas iš Berlyno susipina su indišku misticizmu. Tai kūryba, kuri nepasiduoda vienai kategorijai, nes pats menininkas nepasidavė vienam gyvenimui - jis gyveno kelis iš karto. Ir visus juos atsinešė į savo tapybą.
Ši paroda mums svarbi todėl, kad ji primena, jog menas nėra tik estetika. Tai yra žmogaus būdas išlikti. Būdas kalbėti, kai žodžiai nebetinka. Būdas išsaugoti tai, kas kitaip būtų prarasta. Mikševičius mums paliko ne tik paveikslus – jis paliko gyvenimo įrodymą. Ir būtent todėl, vaikščiodamas tarp jo darbų, jauti ne tik grožį, bet ir svorį. Tą sunkų, bet būtina svorį, kuris ateina tik tada, kai susiduri su kūrėju, kuris niekada nesirinko lengvo kelio.
Tarp matomo ir nepasiekiamo: Ryto Jurgelio tapybos tylusis pasaulis
Ryto Jurgelio nuotr.
Lietuvos šiuolaikinėje tapyboje nedaug kūrėjų, kurių darbai būtų atpažįstami ne dėl vaizduojamo objekto, ne dėl deklaruojamos idėjos ar skandalingos pozicijos, o dėl ypatingos būsenos, kurią jie sukuria. Rytas Jurgelis priklauso būtent šiai retai menininkų kategorijai. Jo paveikslai nepradeda pokalbio su žiūrovu garsiai. Jie nešaukia, nesibrauna į akis, nesiekia šokiruoti ar įrodyti savo svarbos. Priešingai - jie tyliai laukia. Ir kuo ilgiau į juos žiūri, tuo aiškiau tampa, kad tikroji jų jėga slypi ne tame, ką matai, bet tame, ką pradedi jausti.
Ten, kur prasideda šviesa
Vilniaus grafikos meno centro nuotr.
Klaipėdos Parodų rūmuose vykęs knygos „Kęstutis Kasparavičius.
KASPARATORIJA“ pristatymas buvo ne renginys, o sugrįžimas į žmogaus
vidinį pasaulį – tą, kuris paprastai lieka nematomas, bet visada
jaučiamas. Į tą pasaulį, kuriame vaikystė nėra prisiminimas, o
veikimo principas; kuriame humoras yra rimtas dalykas; kuriame
iliustracija nėra dekoracija, o būdas suprasti gyvenimą.
Kai kūnas prabyla spalvomis: Urtės Kraniauskaitės vidinio pasaulio liudijimas
Tą gegužės vakarą, kai Klaipėdos oras dar nešiojo pavasario drėgmę, o KMSVBMeno skyrius prisipildė žmonių, atėjusių ne tik į parodą, bet ir į vienos kūrėjos gyvenimo akimirką, Urtės Kraniauskaitės grafikos pasaulis atsivėrė taip, lyg būtų ilgai laukęs šio momento, lyg būtų tyliai brendęs stalčiuose, eskizų pakraščiuose, sapnų nuotrupose, kol pagaliau išdrįso prabilti. Ir kai jis prabilo, prabilo ne švelniai, ne atsargiai, o taip, kaip kalba tik tie, kurie ilgai tylėjo - pilnu balsu, pilnu kūnu, pilnu vidumi. Žiūrovai, susirinkę J. Janonio gatvės erdvėje, tapo ne stebėtojais, o liudininkais, nes ši paroda nėra tik kūrinių rinkinys, tai yra išpažintis, kurią menininkė pagaliau išdrįso iškelti į šviesą, ir būtent todėl vakaras virto ne kultūriniu renginiu, o emociniu įvykiu, kuriame kiekvienas darbas pulsavo autorės gyvenimo fragmentais, jos skausmais, jos išgyvenimais, jos tylomis, jos vidiniais monologais, kuriuos ji ilgai nešiojo savyje.
Penkių ašių karas: epochos, kurios valgo pačios save
„Dėsningumų ieškojimas ten, kur jie yra“ prasiveržia kaip
civilizacinis plyšys, kaip pasaulis, kuris nebesugeba išlaikyti
savo pačios masės ir todėl ima trūkinėti, skilti, veržtis į visas
puses, tarsi būtų pamiršęs, kas jį laiko, kas jį jungia, kas jį
daro pasauliu. Čia nėra jokio stabilumo - tik nuolatinis virsmas,
nuolatinis lūžis, nuolatinis perkūno trenksmas, kuris daužo epochas
taip, kaip audra daužo jūrą, be jokios logikos, be jokio gailesčio,
be jokio ritmo. Tai ne ekspozicija, o civilizacijų susidūrimo zona,
kurioje penkios ašys - buitis, būtis, technologija, istorija ir
žmogus - nebe sukasi, o trenkiasi viena į kitą, lyg būtų
pamiršusios, kad kadaise egzistavo tvarka. Tai pasaulis, kuriame
viskas vyksta vienu metu, kuriame praeitis dar nebaigė griūti,
dabartis jau nebeįmanoma, o ateitis ateina kaip grėsmė, ne kaip
pažadas.
Moters versmė: gimimas iš vandens ir tylos
Iš
Neringos Kruglovos asmeninio archyvo
Neringos Kruglovos poezijos knyga „Gyvenimo versmė“ yra vienas iš
tų kūrinių, kurie neatsiranda iš literatūrinės ambicijos. Ji
atsiranda iš būtinybės. Iš vidinio virsmo, kuris moteriai tampa ne
pasirinkimu, o likimo diktuojamu keliu. Ši knyga gimė prieš trejus
metus - laikotarpiu, kai autorė pirmą kartą drįso pažvelgti į save
ne kaip į vaidmenų rinkinį, o kaip į visumą, kurią sudaro motina,
dukra, žmona, kūrėja, bet pirmiausia – žmogus, turintis teisę į
savo vidinę laisvę.
Kruglovos poezija nėra literatūrinė konstrukcija. Ji - gyvenimo medžiaga, iš kurios autorė lipdo savo tapatybę. Knygos tekstuose juntama moters kelionė per skausmą, per tylą, per ašaras, kurios čia nėra silpnumo ženklas – jos yra kalba, kuria moteris kalba su savimi, kai pasaulis nebeturi atsakymų. Šios ašaros tampa vandeniu, iš kurio kyla naujas žmogus. Todėl knyga neatsitiktinai vadinama „versme“ - ji yra pradžia, šaltinis, atsinaujinimas.
Šviesos randas per žmogaus vidų
Tą gegužės 8-osios vakarą galerija „Lyceum“ Danės gatvėje nebeatrodė kaip įprasta ekspozicijų erdvė - ji virto savotišku slenksčiu, per kurį įeinant reikėjo ne tik atidaryti duris, bet ir truputį praverti save. Į šią Augustino Virgilijaus Burbos parodą „Atvertys“ rinkosi ne atsitiktiniai praeiviai, o žmonės, kurie atėjo su intencija: su gėlėmis, dovanomis, pagarba, su ilgamečio ryšio šiluma arba su smalsumu, kuris dar tik ieško pirmo susitikimo. Buvo draugų, buvusių mokinių, kolegų, gerbėjų, buvo ir tokių, kurie jį pažįsta dešimtmečius, ir tokių, kurie tą vakarą pirmą kartą ištarė jo vardą garsiai. Tačiau vos tik jie atsidūrė salėje, visi šie skirtumai išsilydė - liko vienas centras: dailininkas ir jo tapyba.
Virgilijus Augustinas Burba, ilgus metus atpažįstamas kaip grafikas, ekslibrisų meistras, subtilios linijos ir ženklų kalbos kūrėjas, šįkart atsistojo prieš žiūrovą be savo įprastų atributų. Ne grafika, ne ekslibrisai, ne smulkūs, preciziški spaudinių pasauliai, o tapyba - didesnė, kvėpuojanti, kūniška, spalviškai tanki. Tai ne formos pakeitimas dėl formos, o natūralus ilgo kelio posūkis: kai žmogus, „gyvenimo nuėjęs pusę kelio, pasijunta miško tankmėje“, kaip pats cituoja, ir ima tapyti ne tai, ką mato, o tai, ką jaučia būdamas toje tankmėje.
„Atvertys“: kai paveikslai žiūri į tave ir nebepaleidžia
2026 m. gegužės 8 d. vakaras galerijoje „Lyceum“ Klaipėdoje nebuvo tiesiog dar vienas kultūrinis įvykis, kur žmonės ateina, pasižiūri, pabūna ir išeina. Tai buvo vakaras, kuris iš lėto, bet labai giliai įsiskverbė į vidų. Į Danės gatvę rinkosi žmonės - ne tik žiūrovai, bet ir tie, kurie jį pažįsta, gerbia, kurie augo su jo kūryba ar bent jau ją jautė. Buvo draugai, mokiniai, kolegos, buvo smalsūs, buvo tylūs stebėtojai. Gėlės, dovanos, rankų paspaudimai, šypsenos - visa tai kūrė šiltą, beveik intymią atmosferą, kurioje nebuvo jokio dirbtinumo. Pats autorius stovėjo tarp jų - gyvas, atviras, dėkingas, tikrai dėkingas, ir tas jo dėkingumas neatrodė formalus ar „reikalingas“, jis buvo tikras atsakas į žmones, kurie atėjo dėl jo.
Žmogus, kuris niekada neišėjo
Yra akimirkų, kai gyvenimas, regis, pats sustoja ir atsigręžia į tave, lyg norėdamas priminti, kad praeitis nėra tik dulkių sluoksnis ant senų knygų viršelių, o gyvas, alsuojantis audinys, kuris kartais netikėtai prabyla. Taip nutiko man, kai į rankas pateko senas leidinys, skirtas septyniasdešimtmečiui - ne kaip muziejinė relikvija, ne kaip archyvinė retenybė, o kaip gyvas, pulsuojačiai šiltas dokumentas, kuriame dar jaučiasi scena, grimo kvapas, repeticijų nuovargis, jaunystės nerimas ir tas ypatingas, nepaaiškinamas švytėjimas, kurį turėjo tik keli žmonės. Ir aš, tas pats vaikas, kuris kadaise sėdėdavo balkone, įsikibęs į kėdės atlošą, bijodamas net krustelėti, kad nepraleistų nė vieno judesio, šiandien vėl stoviu prieš tą patį žmogų - tik jau kitame laike, kitame amžiuje, bet su tuo pačiu jausmu, kad žiūriu į žvaigždę, kuri gimė, augo ir niekada neužges.
Kai pasaulis ima keistis be mūsų
Yra akimirkų, kai pasaulis ima slysti iš po kojų taip tyliai, kad net nepastebi, kada tikrovė praranda savo kontūrus. Kartais užtenka vieno keisto švytėjimo danguje, vieno nepaaiškinamo kritimo, vieno šešėlio, kuris juda ne taip, kaip turėtų, ir staiga supranti, kad tai, kas vakar buvo stabilu, šiandien jau nebegalioja. Būtent šioje būsenoje prasideda Audriaus Valicko romanas - ne nuo įvykio, o nuo vidinio virptelėjimo, nuo tos sunkiai nusakomos įtampos, kurią pajunta žmogus, kai pasaulis ima keistis be jo.
„Forma“ nėra tik fantastinis trileris apie objektą, nukritusį Kanados pasienio miestelyje. Tai romanas apie tikrovės irimą, apie ribas, kurios slenka taip lėtai, kad iš pradžių net nepastebi, o paskui jau būna per vėlu. Valickas kuria atmosferą, kurioje grėsmė nėra garsiai įvardijama - ji tvyro ore, ji slypi tarp sakinių, ji įsismelkia į veikėjų žvilgsnius. Tai nėra siaubas, kuris ateina su efektu. Tai siaubas, kuris ateina su tyla. Su laukimu. Su nežinomybe, kuri yra daug baisesnė už bet kokį monstrą.
Tyla, kuri tampa vaizdu
Fotografija - atvirutė, kurią pamačiau Meno ir kultūros mugėje,
buvo iš tų, kurios ne tik patraukia akį, bet ir trumpam sustabdo
kvėpavimą.
Kęstučio Meliausko fotografija priklauso tam kūrybos laukui, kuriame vaizdas gimsta iš gebėjimo išlaukti, o ne iš noro dominuoti. Jo darbuose nėra vizualinės agresijos ar efekto siekimo, nėra bandymo užvaldyti žiūrovą greitu įspūdžiu, nes čia viskas paremta pasitikėjimu akimirka ir tuo, ką ji pati gali pasiūlyti, jei tik jai suteikiama pakankamai erdvės. Ši kūrybinė laikysena reikalauja ne tik techninio pasirengimo, bet ir tam tikro charakterio - gebėjimo atsitraukti, nepertraukti pasaulio savo interpretacijomis, nebandyti jo perrašyti pagal iš anksto sugalvotą schemą, o veikiau būti šalia, stebėti, išgirsti, pajusti, kada akimirka pati prašo būti užfiksuota.
Blokas: gležni kūnai, sunkūs svoriai
Klaipėdos kultūros ir komunikacijų centro meno ir kultūros mugėje
pristatytas „BLOKAS“ iškyla kaip vienas iš tų retų kūrinių, kurie
ne tik užima fizinę erdvę, bet ir ją perrašo, įtempia, sutankina,
paverčia vieta, kurioje žiūrovas nebegali likti stebėtoju, nes pats
kūrinys, savo medžiaga ir savo būsena, įtraukia į vidinį judėjimą,
primenantį ne tiek dizaino procesą, kiek žmogaus išlikimo
anatomiją. Ši konstrukcija iš gofruoto kartono, plytų, išplėštų
sluoksnių ir išbarstytų fragmentų atrodo lyg būtų išplėšta iš
gyvenimo, kuriame triukšmas ir tyla susidūrė taip staigiai, kad
sienos nebeatlaikė, o žmogus, bandydamas išlikti, susitraukė iki
pačių esminių savo sluoksnių, iki žaliavos, iki to, kas dar gali
laikyti, kai viskas aplinkui braška.
Žiedas, kuris lieka kūne
Simas Žaltauskas savo parodoje „(Už)kalbėjimai“, eksponuojamoje Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje Klaipėdoje 2026 04 08–05 30, atveria ne tik amarilių žiedus, bet ir pačią tapybos kalbą - jos tankį, jos kvapą, jos gebėjimą veikti ne vien vaizdu, bet ir vidiniu virpėjimu. Drobės čia tampa ne objektais, o būsenomis: šviesos, virsmo, laukimo, trapumo ir intensyvios gyvybės. Spalvos pulsuoja taip, lyg būtų ką tik ištrauktos iš drėgnos žemės - tirštos, sodrios, beveik kvapnios. Rožiniai, raudoni, geltoni, mėlyni potėpiai ne tik žymi formą, bet ir kuria atmosferą, kurią galima beveik užuosti: šiltą, pavasarišką, drėgną, tirštą. Tai tapyba, kuri ne tiek dengia paviršių, kiek jį įkrauna, o žiedai atrodo ne tiek žydintys, kiek atsiveriantys - kartais net peržengiantys savo pačių ribas.
AMŽINYBĖS EMULSIJA: KĄ IŠ TIESŲ FIKSUOJA „PORTRETAS NR. 21“
