Apie buvimą matomai, bet nepažintai
Kai šiuolaikiniame Lietuvos meno lauke kalbama apie jaunąją tapybos kartą, dažniausiai akcentuojami stiliai, medijos, technologijos arba rinkos sėkmės istorijos. Tačiau retai susimąstoma apie kur kas sunkiau apibrėžiamą reiškinį – autoriaus gebėjimą sukurti atpažįstamą pasaulį. Ne braižą. Ne techniką. Ne spalvinę sistemą. Būtent pasaulį. Tokią vizualinę ir emocinę teritoriją, į kurią patekęs žiūrovas po kelių sekundžių jau supranta, kad yra konkretaus autoriaus erdvėje. Justinos Gvės kūrybos išskirtinumas pirmiausia slypi čia. Jos darbai neatrodo kaip atsitiktinių paveikslų rinkinys. Jie veikia kaip vientisa visuma, tarsi vienas didelis pasakojimas, nuolat papildomas naujais skyriais. Šiandien, kai didelė dalis jaunųjų autorių dar tik ieško savo balso arba sąmoningai migruoja tarp skirtingų stilistikų, Gvė jau yra sukūrusi savitą teritoriją, kurioje atpažįstami ne tik paveikslai, bet ir pats žvilgsnis į žmogų. Tai svarbus skirtumas. Daugelis menininkų kuria kūrinius. Kai kurie kuria estetiką. Tačiau tik nedaugeliui pavyksta sukurti pasaulį. O būtent pasaulis ilgainiui tampa tikruoju autoriaus parašu.
Šviesos likučiai ant senų sienų
Arvydo Urniežiaus kūryboje Vilniaus senamiesčio vaizdai, architektūros fragmentai ir kasdienės aplinkos detalės susitinka su abstraktesnėmis formomis bei laisvesne spalvų raiška. Menininko paveiksluose miestas nėra vien atpažįstamų vietų atvaizdas – jis tampa nuotaikos, prisiminimų ir asmeninio žvilgsnio erdve. Stogai, sienos, langai ir kiemai gali išlikti tik kaip nuojautos ar fragmentai, o jų reikšmę papildo spalvų santykiai, šviesa ir tapybos paviršius.
Šioje apžvalgoje dėmesys skiriamas tam, kaip keičiasi Urniežiaus kūryba – nuo konkretesnių miesto vaizdų iki abstraktesnių kompozicijų, kuriose vis svarbesnį vaidmenį atlieka spalva, forma ir bendras kūrinio ritmas. Taip pat aptariama, kaip jo darbuose susipina skirtingi motyvai, kokias asociacijas jie gali kelti ir kodėl paveikslai ne visada pateikia vieną aiškų pasakojimą ar atsakymą.
Kai vanduo prisimena
Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės akvarelė tarp kontrolės, atminties, klaidos ir atgimimo
Kai menininkė išnyra iš miesto rūko
Klaipėdoje žmonės į tavo akiratį kartais ateina ne iš gatvės. Jie lyg išplaukia iš rūko, nuo marių, iš uosto pusės. Vitalija Šukšinaitė-Ratienė man irgi kažkaip taip pasirodė – tarsi Kastytis, netikėtai iškilęs iš vandens, tik šįkart ne iš Baltijos, o iš akvarelės. Šis palyginimas gal ir netikėtas, tačiau Klaipėdos menininkės atveju vanduo nėra vien gražus vietinis fonas, kurį būtų galima lengvai prijungti prie jos kūrybos kaip miesto ženklą. Vanduo čia yra pati darbo medžiaga, kūrybinio proceso dalyvis, o tam tikra prasme – ir jos dabartinio santykio su menu metafora. Jis nepaklūsta taip, kaip paklūsta pieštuko linija ar iš anksto suplanuota interjero schema: pigmentą galima nukreipti, bet ne visiškai kontroliuoti, galima bandyti numatyti jo elgesį, tačiau negalima iki galo žinoti, kur jis sustos, kaip susilies, ką paliks popieriuje. Būtent ši neapibrėžtumo savybė, mano akimis, yra vienas svarbiausių raktų į Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės kūrybą. Jos akvarelėse peizažas nėra vien gamtos vaizdas. Jis atsiranda iš susitikimo tarp sumanymo ir atsitiktinumo, tarp rankos sprendimo ir vandens elgesio, tarp to, ką menininkė nori pavaizduoti, ir to, ką pati medžiaga jai pasiūlo. Todėl į jos kūrybą įdomu žiūrėti ne tik kaip į akvarelinių peizažų rinkinį, bet ir kaip į menininkės bandymą iš naujo susitarti su pačia kūrybos samprata.
Žemė, kuri nepamiršta: Petras Dirgėla
Tarp meilės, atminties ir užburto laiko
Autorius, kurio gyvenimas pats prašosi būti perskaitytas kaip romanas
Petras Vytautas Rutė – viena iš tų XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos kultūros figūrų, kurios šiandien lengvai gali praslysti pro bendrą literatūros istorijos akiratį, nors jų gyvenimo ir kūrybos trajektorija yra nepaprastai įdomi.
Ašara skersvėjuos, arba kaip iš užmiršto puslapio vėl įsižiebia šviesa
Užtrukau vos keletą mėnesių, bet, atrodo, pagaliau nugalėjau tą tylų atstumą tarp savęs ir knygos, kuri ilgą laiką gulėjo lyg užmirštas daiktas, laukiantis savo eilės. Perskaičiau Algimanto Pabijūno knygą „Ašara skersvėjuos“ ir įsižiebė šviesa akyse. Galbūt tai skamba per daug paprastai, gal net per daug nuoširdžiai, bet būtent taip ir jaučiausi užvertęs paskutinį puslapį. Prieš pradėdamas skaityti Pabijūną, daugiausia galvojau apie seną lietuvių literatūrą kaip apie kažką, kas jau nutolo, kas priklauso kitai kartai, kitai epochai, kitokiam žmogui. Tačiau skaitydamas supratau, kad laikas ne visada ištrina knygą. Kartais jis tik uždengia ją dulkių sluoksniu, o tereikia vieno žmogaus, vieno skaitytojo, kad nuo to sluoksnio vėl būtų nuvalyta. Algimantas Pabijūnas man tapo būtent tokiu atradimu. Jo kūryboje radau ne tik humorą, satyrą ar ironiją, bet ir labai žmogišką norą nepasiduoti tam, kas žmogų mažina, susiaurina ir paverčia tik sistemos dalimi.
Vandens atminčių žmogus
Martinas Jankus visada stovėjo šiek tiek atokiau nuo triukšmingų Lietuvos meno trajektorijų, tarsi saugodamas vidinę teritoriją, kurioje peizažas nėra motyvas, o žmogaus būdas išbūti pasaulyje. Jo drobės niekada neprašė žiūrovo paaiškinimų, jos veikiau kvietė į tylą, kurioje spalva tampa atminties sluoksniu, o faktūra – laiko randu. Jankus niekada nebuvo konceptualistas, niekada nesivaikė medijų hibridų, niekada nebandė įtikti galerijų sezonams. Jis kūrė taip, kaip žmonės kalba su savo vaikystės horizontu – be ironijos, be distancijos, be apskaičiavimo. Jo peizažai yra vidinė geografija, kurią žmogus nešiojasi visą gyvenimą.
Jonas Daniliauskas: žemės šviesos ir prigimtinio pasaulio tapytojas
Lietuvos peizažo kultūroje yra figūrų, kurios ne tiek tapo, kiek išlaiko pasaulį nuo iširimo. Jonas Daniliauskas yra vienas iš tokių tapytojų. Jo kūryboje atrodo, kad sustabdytas pats žemės pulsas, pirminė žmogaus patirtis, saulės judėjimas per laukus, tyla, kurią dar galima pajusti tarp medžių ir sodybų. Žiūrint į jo tapybą, galima pajusti ne tik kaimą, bet ir tam tikrą pasaulio pradžią – laiką, kai žmogus dar nebuvo atsiskyręs nuo žemės, dangaus, gyvulio, paukščio, vandens ir metų ciklo.
Geometrijos Architektas Panevėžyje
Miesto Karkasas
Milžiniškas miestas, kurio sienos niekada nenustoja persitvarkyti, visada turi vieną žmogų, kuris mato daugiau nei kiti – ne gatvę, ne pastatą, ne spalvą, o vidinę struktūrą, tą tylų karkasą, kuris laiko visą pasaulį. Tomas Rudokas yra būtent toks kūrėjas: jis ne tapo, o konstruoja; ne žiūri, o analizuoja; ne kuria vaizdą, o iš naujo perbraižo visą kultūrinę geometriją, tarsi miestas būtų ne urbanistinė teritorija, o vidinė jo paties laboratorija. Jo kūryba – tai nuolatinė revizija, rekonstrukcija ir reprezentacija, trijų R sistema, kuri veikia kaip savotiška meninė inžinerija, kurioje kiekviena forma turi savo svorį, kiekviena spalva – savo temperatūrą, kiekvienas kampas – savo moralę.
Ten, kur ugnis žiūri į žmogų: Benas Šarka ir gyvo teatro riba
Kraštas, kuriame žmogus grįžta kaip aidas
Švytinčių padarų giesmė
Žvilgsnio, kuris niekada nenustojo migruoti, genezė
Francisco Sepúlveda priklauso tai retai menininkų giminei, kurių jautrumas susiformuoja dar prieš aiškiai suvokiant savo pašaukimą. Stebėdamas jo kūrybą, jaučiu, kad vaikystė Čilės kaime jam nebuvo vien dekoracija, o emocinis laboratorinis laukas, kuriame gamta veikė kaip nebyli mokytoja. Ten jis išmoko, kad kiekvienas kraštovaizdžio elementas - vėjo garsas, žemės faktūra, gyvūnų buvimas - savyje neša žinojimą, perduodamą ne racionaliais kanalais, o vidinėmis rezonansinėmis bangomis. Ši ankstyva patirtis tapo žvilgsnio, niekada nenustojo plėstis, pamatu.
Tarp garsų, kurie mato, ir spalvų, kurios girdi
Menininkas, kuriam neužtenka vienos meno teritorijos
Antano Jasenkos kūrybinis kelias yra vienas ryškesnių šiuolaikinio Lietuvos meno pavyzdžių, kai menininko tapatybė neapsiriboja viena profesine kategorija ar viena išraiškos priemone. Jį galima apibūdinti kaip kompozitorių, elektroninės muzikos kūrėją, garso menininką, tapytoją, tarpdisciplininių projektų dalyvį ir kultūrinės aplinkos formuotoją, tačiau nė vienas iš šių apibūdinimų atskirai neaprėpia viso jo kūrybos lauko. Jasenkos meninė laikysena nuo pat pradžių grindžiama ne siekiu įsitvirtinti vienoje disciplinoje, o nuolatiniu ribų tarp skirtingų meno sričių tyrimu. Jo kūryboje muzika susitinka su vaizdu, technologija – su intuicija, struktūra – su improvizacija, o tradicinis kompozitoriaus mąstymas – su eksperimentine šiuolaikinio meno patirtimi.
Leonardo Černiausko pasaulėžiūra ir peizažo kultūra
Dailininko Leonardo Černiausko
darbas
Leonardo Černiausko kūryba visada prasideda nuo tylos, tokios, kuri atsiranda ne iš tuštumos, o iš ilgo žiūrėjimo į pasaulį, kai žmogus nebesistengia jo pagauti, o tiesiog leidžia jam būti. Iš šios tylos gimsta peizažai, kuriuose svarbiausia ne objektai, o būsenos, ne detalės, o šviesos kryptis, ne tikslumas, o vidinė struktūra, leidžianti suprasti, kad tapytojas kuria ne dekoratyvinius vaizdus, o atminties žemėlapius, kuriuose svarbiausia ne tai, ką matome, o tai, ką išgyvename. Kiekvienas potėpis atrodo tarsi bandymas išsaugoti ne vietą, o laiką, tą akimirką, kai šviesa krinta ant paviršiaus taip, kad nebereikia jokių paaiškinimų, ir būtent dėl to ši kūryba veikia ne per formą, o per vidinį pulsą. Stebint peizažus ilgiau, ima aiškėti, kad tyla čia nėra tuštuma, o pradžia, iš kurios gimsta visas pasaulis.
Kur žmogus išnyra iš sluoksnių ir tampa šviesa
Mindaugas Juodis „Arčiau nei šešėlis”, drobė,
akrilas, 100x100cm, 2026
Mindaugo Juodžio kūryba visada prasideda nuo žmogaus, kuris išnyra iš tamsos taip, lyg būtų ištrauktas iš vidinės gelmės, kurioje kaupėsi metai, prisiminimai, tylos sluoksniai, kelionės, svetimi miestai, svetimi kvapai, svetimi žmonės, o kartu - savas, labai savas pasaulis, kurio niekas kitas negali paliesti. Jo figūros gimsta ne iš anatomijos, o iš vidinės įtampos - iš tos akimirkos, kai šviesa prasiveržia per paviršių ir tampa kūnu, tampa judesiu, tampa prisilietimu, tampa žvilgsniu, kuris nežiūri į žiūrovą, o žiūri į save.
Tai tapyba, kurioje kūnas yra energijos srovė, judesys - klausimas, o šviesa - trapus likutis, laikantis visą kompoziciją ant ribos tarp sapno ir tikrovės, tarp praeities ir dabarties, tarp to, kas buvo patirta, ir to, kas dar tik bus išgyventa. Šis meninis pasaulis visada prasideda nuo žmogaus, kuris dar tik formuojasi, bet jau yra pajutęs save.
Tyla kaip forma, forma kaip pasaulėžiūra
Rytas Jurgelis SAULĖS GAUDYMAS 2019 - 2025
Aplankyti Ryto Jurgelio parodą Palangoje – tai ne paprastas kultūrinis gestas, o savotiška grįžtis į menininko pasaulį, kurį jau esi matęs, sekęs, stebėjęs, ir kuriame svarbu ne tik tai, kas eksponuojama šiandien, bet ir tai, kaip šis pasaulis keičiasi, bręsta, įgauna naujų tonų. Važiavau į parodą specialiai, nes Jurgelis yra vienas tų kūrėjų, kurių augimą nori matyti gyvai: ne per reprodukcijas, ne per nuotrupas, o per tikrą, fizinį susitikimą su jo tapybos materija. Palangos viešosios bibliotekos parodų salėje eksponuojama „Tylos ir atspindžių“ kolekcija iš karto parodo, kad menininkas ne tik išlaiko savo atpažįstamą plastinę kalbą, bet ir ją plečia, gilina, išgrynina taip, kaip gali tik brandus kūrėjas, turintis aiškią pasaulėžiūrą ir vidinę discipliną.
Vandens atmintis: Gocento peizažų gyvastis
V.A. Gocentas
"Lėktuvai virš Klaipėdos" 1986 m., Vilnius. Drobė, aliejus, 70x50
cm.
„Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai“ - taip pavadinta Vytauto A. Gocento tapybos paroda, eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje ir veiksianti iki birželio 30 dienos. Šis pavadinimas tiksliai įvardija tai, kas čia atsiveria: ne kraštovaizdžio atkartojimas, o jo meninė sandara - spalvos, šviesos, vandens ir žemės santykiai, iš kurių Gocentas kuria savitą, intensyvų tapybos pasaulį. „Etiudai“ ir „peizažai“ čia nėra žanrinės etiketės - tai du skirtingi žvilgsnio režimai: greitas, vietoje pagautas motyvas ir ilgesnis, gilesnis krašto matymas, kuriame svarbiausia tampa ne detalė, o visuma.
Tarp mito ir atminties: kai Palemonas nusileidžia nuo pjedestalo ir ima vaikščioti tarp mūsų
Vido Poškaus meno kųžūrinys.
Šią vasaros pradžią Jurbarke atsidūriau ne kaip žiūrovas. Tuo metu mieste buvo eksponuojamos ir dvi mano parodos, todėl dienos sukosi tarp susitikimų, pokalbių, atidarymų ir nuolatinio judėjimo iš vienos erdvės į kitą. Atrodė, kad visas dėmesys savaime kryps į savus projektus, tačiau nutiko priešingai. Tame pačiame Jurbarko krašto muziejuje veikė Vido Poškaus paroda „Palemonidai“, prie kurios vis sugrįždavau tarp kitų darbų ir įsipareigojimų. Iš pradžių vedamas smalsumo, vėliau - jau vedamas pačios parodos traukos. Ir būtent čia prasidėjo pirmoji įtampa: Poškaus paroda traukia ne tik tuo, ką rodo, bet ir tuo, ką slepia. Ji veikia kaip magnetas, bet kartu kaip spąstai - įtraukia, o tada priverčia suabejoti pačiu žiūrėjimo aktu.
Tarp langustinų ir kiškių: nebaigto kūrinio šviesa
Evelina Simanavičiūtė-Duja "KAIP ŽIŪRĖTI
Į LANGUSTINUS".
Po ilgos kelionės per Lietuvą grįžti į Klaipėdą ir suspėti į Evelinos Simanavičiūtės-Dujos parodos atidarymą – tarsi sugrįžti į savo paties kūrybinį branduolį, į vietą, kurioje menas dar nėra sustingęs, dar nėra užrakintas, dar nėra išlygintas iki reprezentacinio blizgesio. Ši paroda – „Langustinai ir kiškiai“ – galerijoje „Lyceum“ atsiveria kaip retas, beveik ritualinis momentas, kai žiūrovui leidžiama matyti kūrinį ne tada, kai jis jau „paruoštas“, bet tada, kai jis dar kvėpuoja, dar auga, dar ieško savo formos. Čia ne ekspozicija, o procesas; ne rezultatas, o tapsmas; ne iliustracija, o bendrakūra su tekstu, kuris taip pat dar tik gimsta.
Evelina Simanavičiūtė-Duja čia pasirodo ne kaip dailininkė, kuri pristato užbaigtą ciklą, bet kaip kūrėja, leidžianti žiūrovui įeiti į savo kūrybos virtuvę. Drąsa, kurią šiandien retai kas pasirenka. Dauguma menininkų saugo savo procesą kaip intymiausią teritoriją, tačiau Evelina kartu su dramaturge ir rašytoja Dovile Zavedskaitė atveria jį taip, lyg kvietimą į laboratoriją, kurioje dar tebevyksta reakcijos, dar tebeverda spalvos, dar tebesiformuoja naratyvai.
Sergejus Seleckij: vandens tyrumo ir žmogaus būties įtampos metraštis
Sergejaus Seleckijaus tapyba
Seleckijaus kūryba visada prasideda nuo vidinės tylos, tokios tirštos ir sunkios, kad ji tampa beveik fizine, nes ši tyla nėra ramybė, o įtampa, kuri kaupiasi lėtai ir neišvengiamai, kol galiausiai užpildo visą žiūrovo vidų ir priverčia jį sustoti, įkvėpti ir pajusti, kad čia nėra jokio paviršiaus, jokio lengvo žvilgsnio, jokio dekoratyvumo. Tai kūryba, kuri neina per akis, o eina per vidų, per tą vietą, kur žmogus paprastai slepia savo trapumą, savo nerimą, savo ilgesį, ir būtent todėl šis menas veikia ne kaip vaizdas, o kaip būsena, kuri iškyla nevalingai ir neleidžia atsitraukti. Seleckijus niekada nesiekia sukurti patogaus santykio su žiūrovu, nes jam svarbu ne estetika, o tiesa, ne forma, o vidinis judėjimas.