Moters versmė: gimimas iš vandens ir tylos
Iš Neringos Kruglovos asmeninio archyvo
Neringos Kruglovos poezijos knyga „Gyvenimo versmė“ yra vienas iš tų kūrinių, kurie neatsiranda iš literatūrinės ambicijos. Ji atsiranda iš būtinybės. Iš vidinio virsmo, kuris moteriai tampa ne pasirinkimu, o likimo diktuojamu keliu. Ši knyga gimė prieš trejus metus - laikotarpiu, kai autorė pirmą kartą drįso pažvelgti į save ne kaip į vaidmenų rinkinį, o kaip į visumą, kurią sudaro motina, dukra, žmona, kūrėja, bet pirmiausia – žmogus, turintis teisę į savo vidinę laisvę.
Kruglovos poezija nėra literatūrinė konstrukcija. Ji - gyvenimo medžiaga, iš kurios autorė lipdo savo tapatybę. Knygos tekstuose juntama moters kelionė per skausmą, per tylą, per ašaras, kurios čia nėra silpnumo ženklas – jos yra kalba, kuria moteris kalba su savimi, kai pasaulis nebeturi atsakymų. Šios ašaros tampa vandeniu, iš kurio kyla naujas žmogus. Todėl knyga neatsitiktinai vadinama „versme“ - ji yra pradžia, šaltinis, atsinaujinimas.
Kruglova rašo taip, lyg klausytųsi savo pačios kraujo tėkmės. Jos eilėraščiai - švarūs, be literatūrinės puošybos, be dirbtinio blizgesio. Tai poezija, kuri ne siekia įspūdžio, o grįžta į žmogų. Ji kalba apie moters vidinę teritoriją, kurioje gimsta laisvė - ne deklaruojama, o išgyvenama. Laisvė būti savimi, laisvė klysti, laisvė mylėti, laisvė išdrįsti pasakyti „aš esu“.
Svarbi knygos dalis – jūros motyvas. Jūra čia nėra dekoratyvinė metafora. Ji - motina, kuri skalauja, grąžina, neša, kartais griauna, bet visada išmoko. Jūros druska Kruglovos tekstuose tampa moters ašarų druska, o bangų ritmas – jos vidinio gyvenimo pulsas. Ši jūra yra gimimo vieta, o gimimas - ne vienkartinis įvykis, o nuolatinis procesas, kuriame moteris iš naujo atranda savo balsą.
Tomo Kregždės nuotr.
Knygos pristatymas Klaipėdos miesto savivaldybės Mažojoje krašto bibliotekoje turi ypatingą simbolinę reikšmę. Ši biblioteka autorės gyvenime yra daugiau nei kultūros įstaiga - tai erdvė, kurioje ji augo, brendo, formavosi kaip skaitytoja ir kaip žmogus. Todėl knygos sugrįžimas į šią vietą atrodo natūralus, beveik ritualinis: tarsi kūrinys grįžtų į savo šaltinį, į tą pačią versmę, iš kurios kadaise išaugo pati autorė.
Pristatymo metu skambėjusi dukros Gabijos muzika tapo ne papuošimu, o knygos pratęsimu. Tai buvo gyvas įrodymas, kad kūryba Neringos gyvenime nėra atskira sala - tai jos šeimos ritmas, jos motinystės tąsa, jos vidinės tylos melodija. Muzika čia ne iliustravo poeziją, o ją pratęsė, suteikdama jai kūną ir balsą.
„Gyvenimo versmė“ yra knyga, kurią norisi skaityti lėtai. Ne todėl, kad ji sunki, o todėl, kad ji švelni. Ji reikalauja ne analizės, o klausymosi. Ne kritikos, o atvirumo. Tai poezija, kuri nepretenduoja į literatūrinį prestižą - ji pretenduoja į kur kas daugiau: į žmogaus vidinį sąžiningumą. Ir būtent dėl to ši knyga yra svarbi.
Kruglovos kūryba primena, kad didžiausias žmogaus turtas yra jis pats. Ne kaip ego, ne kaip funkcija, o kaip būties versmė. Ši knyga yra moters sugrįžimas į save - ir kartu kvietimas kiekvienam skaitytojui sugrįžti į savo pačių širdies gelmę.
Tai nėra poezija, kuri nori būti suprasta.
Tai poezija, kuri nori būti išgirsta.
Iš Neringos Kruglovos asmeninio archyvo