Tarp mito ir atminties: kai Palemonas nusileidžia nuo pjedestalo ir ima vaikščioti tarp mūsų
Vido Poškaus meno kųžūrinys.
Šią vasaros pradžią Jurbarke atsidūriau ne kaip žiūrovas. Tuo metu mieste buvo eksponuojamos ir dvi mano parodos, todėl dienos sukosi tarp susitikimų, pokalbių, atidarymų ir nuolatinio judėjimo iš vienos erdvės į kitą. Atrodė, kad visas dėmesys savaime kryps į savus projektus, tačiau nutiko priešingai. Tame pačiame Jurbarko krašto muziejuje veikė Vido Poškaus paroda „Palemonidai“, prie kurios vis sugrįždavau tarp kitų darbų ir įsipareigojimų. Iš pradžių vedamas smalsumo, vėliau - jau vedamas pačios parodos traukos. Ir būtent čia prasidėjo pirmoji įtampa: Poškaus paroda traukia ne tik tuo, ką rodo, bet ir tuo, ką slepia. Ji veikia kaip magnetas, bet kartu kaip spąstai - įtraukia, o tada priverčia suabejoti pačiu žiūrėjimo aktu.
„Palemonidų“ stiprybė slypi ne vien eksponuojamuose objektuose ar vaizduose. Kur kas svarbesnis tampa nuolatinis trūkumo pojūtis. Atrodo, kad paroda sąmoningai atsisako pateikti galutinius atsakymus ir vietoje jų palieka spragas, kurias žiūrovas turi užpildyti pats. Ši strategija reikalauja aktyvaus dalyvavimo. Čia nepakanka žiūrėti - reikia nuolat interpretuoti, abejoti, grįžti prie jau matytų vaizdų ir iš naujo permąstyti jų reikšmes. Galbūt todėl „Palemonidai“ taip lengvai įtraukia: jie veikia ne kaip užbaigtas pasakojimas, o kaip nuolat besiplečianti pasakojimo galimybė.
Retai pasitaiko ekspozicija, kuri ne tik papasakoja istoriją, bet ir priverčia suabejoti pačia istorijos samprata. „Palemonidai“ tapo būtent tokia patirtimi. Kuo ilgiau joje užsibūni, tuo aiškiau supranti, kad Vidas Poškus čia nesiekia rekonstruoti praeities ir nesistengia įrodyti legendų tikrumo. Kur kas labiau jį domina pati mito egzistavimo galimybė, žmogaus poreikis tikėti pasakojimais ir kultūrinės atminties mechanizmai, kurių dėka legenda kartais tampa paveikesnė už faktą. Tačiau kartu atsiranda ir tam tikra įtampa: kai menininkas taip subtiliai balansuoja tarp mito ir istorijos, tarp ironijos ir rimties, tarp dokumento ir fikcijos, dalis žiūrovų gali likti pakibę ore - nežinodami, ar jiems leidžiama juoktis, ar privaloma susikaupti.
Jurbarko krašto muziejuje eksponuojama Vido Poškaus paroda „Palemonidai“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip dar vienas meninis žvilgsnis į Lietuvos istoriją ar vienos legendos interpretacija. Tačiau kuo ilgiau joje užsibūni, tuo aiškiau supranti, kad ši paroda neturi nieko bendra su tradiciniu istorijos iliustravimu. Poškus nesiekia rekonstruoti praeities, nesiekia įrodyti Palemono egzistavimo ar paneigti jo mito. Priešingai - jis pasirenka kur kas sudėtingesnį ir įdomesnį kelią. Menininkas tyrinėja ne pačią istoriją, o žmogaus santykį su istorija, ne faktą, o tikėjimą faktu, ne dokumentą, o vaizduotę, kuri dažnai tampa galingesne jėga už bet kokius archyvus. Ir būtent čia atsiranda pirmoji kritinė įtampa: Poškus taip gerai imituoja muziejinę kalbą, kad kartais pats rizikuoja tapti muziejumi - nebe griaunančiu naratyvus, o juos atkuriančiu. Kai kurie jo pseudo-artefaktai tokie įtikinami, kad žiūrovas gali juos priimti kaip tikrus, o tai jau nebe meninė provokacija, o pavojingas žaidimas su istorine sąmone.
Vidas Poškus Lietuvos meno lauke yra išskirtinis reiškinys. Daugelis jį pažįsta kaip menotyrininką, kritiką, kuratorių, publicistą, žmogų, kuris dešimtmečius stebi, analizuoja ir vertina kitų kūrybą. Būtent ši dviguba pozicija Poškaus kūrybą daro išskirtinę. Lietuvos meno lauke nėra daug autorių, kurie vienodai įtikinamai veiktų tiek kaip kūrėjai, tiek kaip meno procesų analitikai. Poškus puikiai išmano kultūrinių naratyvų konstravimo mechanizmus, todėl jo kūryboje retai pasitaiko atsitiktinumų. Jis žino, kaip veikia muziejus, kaip veikia istorija, kaip veikia meno institucijos ir kaip gimsta kultūrinė atmintis. Tačiau svarbiausia, kad šias žinias jis naudoja ne iliustruodamas teorijas, o kurdamas savarankiškus meno pasaulius. Tačiau būtent ši aplinkybė dažnai užgožia kitą svarbią tiesą - Poškus yra savarankiškas ir nuoseklus kūrėjas, turintis aiškiai atpažįstamą meninę kalbą. Jo kūryboje visuomet svarbią vietą užėmė pasakojimas. Ne pasakojimas kaip literatūrinis siužetas, o kaip mąstymo būdas. Net tuomet, kai jis tapo, piešia ar konstruoja objektus, Poškus išlieka pasakotoju. Jo kūriniai niekada nebūna vien vaizdai. Jie veikia kaip fragmentai didesnių istorijų, kurių pradžia ir pabaiga dažniausiai lieka neatskleista. Tačiau čia slypi ir kita problema: kartais tie fragmentai tokie fragmentiški, kad žiūrovas nebežino, ar jam duodamas siūlas, ar tik mazgas. Poškaus pasakojimas kartais toks hermetiškas, kad tampa savitikslis - tarsi menininkas labiau pasitikėtų pačiu pasakojimo faktu nei jo adresatu.
Būtent todėl „Palemonidai“ atrodo kaip natūrali visos autoriaus kūrybinės trajektorijos tąsa. Čia susijungia beveik viskas, kas Poškui buvo svarbu daugelį metų - istorija, legenda, kultūrinė atmintis, meninė mistifikacija, ironija, vizualinis pasakojimas ir nuolatinis abejojimas tariamai nekintamomis tiesomis. Bet kartu susijungia ir jo silpnybės: polinkis į konceptualinį tankį, kuris kartais užgožia vizualinį kvėpavimą, ir ironija, kuri tokia subtili, kad tampa beveik nematoma. Kai kurie darbai balansuoja ant ribos tarp genialios provokacijos ir per daug užkoduoto ženklo, kurį supras tik tie, kurie jau iš anksto žino, ką turėtų suprasti.
Palemono legenda Lietuvos kultūroje gyvuoja šimtmečius. Ji buvo naudojama valstybės kilmei aiškinti, bajorų genealogijoms pagrįsti, nacionalinei savivokai kurti. Istorikai seniai įrodė, kad ši legenda neturi realaus istorinio pagrindo, tačiau kultūroje faktinis tikrumas dažnai nėra svarbiausias kriterijus. Mitas gyvena ne todėl, kad yra teisingas. Jis gyvena todėl, kad yra reikalingas. Poškus šį principą supranta puikiai. Todėl jo parodoje Palemonas nėra istorinis veikėjas. Jis tampa savotišku kultūriniu personažu, kuris keliauja per epochas, keičia formas ir prasmes, tačiau niekada neišnyksta. Tačiau čia ir slypi pavojus: kai menininkas taip įtikinamai žaidžia su mitu, jis rizikuoja ne jį dekonstruoti, o netyčia jį reanimuoti. Kai kurie žiūrovai gali išsinešti ne kritinį mąstymą, o dar labiau sustiprintą tikėjimą legenda - ir tai jau nebe meninė, o politinė pasekmė.
Šis aspektas šiandien tampa ypač aktualus. Gyvename laikotarpiu, kai visuomenė vis dažniau susiduria su alternatyviais faktais, informacinėmis manipuliacijomis ir istorinių naratyvų perrašinėjimu. Tokiose aplinkybėse Poškaus pasirinktas metodas įgauna papildomą svorį. Viena vertus, jis demaskuoja mūsų polinkį tikėti tuo, kas pateikiama autoritetingai. Kita vertus, jis parodo, kaip lengvai fikcija gali įgauti tiesos pavidalą. Šioje vietoje „Palemonidai“ tampa ne tik meno projektu apie praeitį, bet ir subtiliu komentaru apie dabartį.
Didžiausia „Palemonidų“ stiprybė slypi tame, kad autorius atsisako vienareikšmiškumo. Žiūrovas nuolat paliekamas neapibrėžtoje teritorijoje tarp rimtos istorinės refleksijos ir sąmoningos meninės provokacijos. Vienu metu atrodo, kad prieš akis matai muziejinę ekspoziciją, kitą akimirką supranti, jog visa tai yra subtilus žaidimas su mūsų įpročiu tikėti autoritetais, dokumentais ir daiktais. Akmenys, plytos, įvairūs objektai, tariami artefaktai ir relikvijos čia funkcionuoja ne kaip istoriniai įrodymai, o kaip pasakojimo instrumentai. Jie tampa argumentais mito naudai ne todėl, kad ką nors įrodo, o todėl, kad mes patys norime tikėti jų reikšmingumu. Tačiau būtent čia Poškus kartais persistengia: kai kurie objektai tokie įtikinami, kad praranda savo meninę funkciją ir tampa tiesiog dekoratyviais „istorijos imitatoriais“. Tai momentai, kai paroda rizikuoja tapti ne kritika, o estetizuota pseudoistorija.
Šiame kontekste itin svarbi tampa Poškaus kaip menotyrininko patirtis. Jis puikiai išmano muziejinio eksponavimo principus, istorinių naratyvų konstravimo mechanizmus ir kultūrinės atminties veikimo būdus. Todėl paroda veikia ne tik kaip meno kūrinių rinkinys, bet ir kaip tam tikra muziejaus sampratos refleksija. Autorius puikiai supranta, jog muziejus pats savaime yra pasakojimo forma. Daiktai nekalba. Kalba jų interpretacijos. Ir būtent interpretacija tampa pagrindine „Palemonidų“ medžiaga. Tačiau kartais Poškus taip gerai imituoja muziejų, kad ima atrodyti, jog pats tampa jo dalimi - kai kurie eksponatai atrodo labiau kaip muziejiniai eksponatai nei kaip meniniai gestai.
Vizualiniu požiūriu paroda atskleidžia vieną svarbiausių Poškaus kūrybos savybių - gebėjimą derinti intelektualumą ir vaizduotę. Jo piešiniuose nėra akademinio demonstratyvumo ar siekio žavėti techniniu meistriškumu. Kur kas svarbesnis tampa pats vaizdo atsiradimo procesas. Linija čia veikia kaip pasakojimo priemonė. Personažai, figūros, architektūriniai motyvai ir simboliai susipina į keistas, sapniškas kompozicijas, kuriose viduramžių kronikos netikėtai susitinka su šiuolaikinio žmogaus vaizduote. Tačiau kai kuriuose darbuose ši sapniškumo logika tokia intensyvi, kad figūros ima tirpti, prarasdamos savo ikonografinį svorį. Tai momentai, kai Poškus priartėja prie ribos, kur pasakotoją ima stelbti jo paties idėjų iliustratorius.
Vidas Poškus " PALEMONO STATULA"
Ypač įdomu stebėti, kaip Poškus konstruoja savo personažus. Jie nėra psichologiškai individualizuoti. Jie labiau primena kultūrinius ženklus, istorijos ir mito nešėjus. Vienuose darbuose jie atrodo monumentalūs, kituose - trapūs ir beveik išnykstantys. Tačiau visuomet išlieka jausmas, kad jie egzistuoja kažkur tarp realybės ir legendos. Tai veikėjai, kurie tarsi atkeliavo ne iš istorijos vadovėlio, o iš kolektyvinės atminties gelmių. Tačiau kartais ši kolektyvinė atmintis tokia miglota, kad figūros tampa pernelyg abstrakčios - žiūrovas nebežino, ar tai Palemonas, ar jo šešėlis, ar tik dar vienas kultūrinis fantomas.
Ne mažiau svarbi ir tapybos dalis. Joje ryškėja savita Poškaus koloristinė logika. Spalva čia nėra dekoratyvi. Ji kuria atmosferą. Kai kuriuose darbuose dominuojantys melsvi, pilkšvi ir prislopinti tonai sukuria laiko nutolimo įspūdį. Atrodo, kad žvelgiama ne į pačius įvykius, o į jų prisiminimus. Tapyba tampa savotiška atminties forma, kurioje tikrovė jau spėjusi susimaišyti su vaizduote. Tačiau kartais ši atmosfera tokia tiršta, kad ima slopinti pačią figūrą - spalva tampa ne pasakojimo dalimi, o migla, kuri uždengia tai, kas galėtų būti aiškiau artikuliuota.
Poškaus kūryboje apskritai labai svarbi atminties tema. Tačiau tai nėra nostalgija. Jis neidealizuoja praeities ir nesiekia jos romantizuoti. Priešingai - autorius nuolat primena, kad mūsų santykis su istorija yra problemiškas, prieštaringas ir dažnai paremtas fikcijomis. Būtent todėl jo darbuose tiek daug ironijos. Tačiau ši ironija niekada netampa pašaipa. Poškus nesityčioja iš mito. Jis nesityčioja ir iš tikinčiųjų mitu. Jam kur kas įdomesnis pats mito gyvavimo fenomenas. Tačiau kartais ironija tokia subtili, kad rizikuoja būti nepastebėta - ir tada ji nebeveikia kaip kritika, o tik kaip menininko vidinis žaidimas.
Šiuo požiūriu „Palemonidai“ tampa savotišku kultūrinės savianalizės projektu. Paroda kalba ne tik apie Palemoną ar Lietuvos kilmės legendas. Ji kalba apie mus pačius. Apie mūsų poreikį turėti pradžią. Apie norą priklausyti didesnei istorijai. Apie siekį savo egzistenciją susieti su kažkuo kilniu, didingu ir prasmingu. Net ir tuomet, kai suprantame, jog visa tai gali būti tik graži fikcija. Tačiau kartu paroda primena ir tai, kad fikcija gali būti pavojinga – ji gali tapti ideologija, jei ją priimame per rimtai.
Šioje vietoje atsiskleidžia viena reikšmingiausių Poškaus kūrybos savybių. Jis geba kalbėti apie sudėtingus kultūrinius reiškinius neapsunkindamas jų akademiniu svoriu. Jo darbuose galima rasti gausybę istorinių nuorodų, literatūrinių aliuzijų ir kultūrinių citatų, tačiau jos niekada netampa savitikslės. Menininkui svarbu ne demonstruoti žinias, o kurti pasaulį, kuriame tos žinios tampa gyva patirtimi. Tačiau kartais šis pasaulis toks tankus, kad žiūrovas jame tiesiog pasiklysta.
Vis dėlto būtent šis neapibrėžtumas tampa viena svarbiausių Poškaus kūrybos vertybių. Jis nesiekia palengvinti žiūrovui kelio ir nesistengia visko paaiškinti iki galo. Priešingai - jis leidžia pasiklysti. O pasiklydimas šiuo atveju nėra trūkumas. Tai metodas. Būtent klaidžiodamas tarp istorijos, mito, meno ir fikcijos žiūrovas pradeda suvokti, kad aiškių ribų tarp šių teritorijų galbūt niekada ir nebuvo.
Todėl „Palemonidai“ nėra paroda, kurią galima suvokti vien perskaičius ekspozicijos tekstus. Ji reikalauja laiko. Reikalauja lėto žvilgsnio. Reikalauja noro pasiduoti pasakojimui. Kuo ilgiau joje būni, tuo aiškiau suvoki, kad svarbiausi dalykai vyksta ne ant sienų ir ne ekspozicinėse vitrinose. Jie vyksta žiūrovo vaizduotėje. Tačiau čia slypi ir rizika: jei žiūrovas neturi įrankių, jo vaizduotė gali nueiti visai ne ten, kur menininkas tikėjosi.
Galbūt būtent čia slypi tikroji Vido Poškaus kūrybos vertė. Šiuolaikiniame mene, kuriame dažnai dominuoja greitai perskaitomos idėjos, deklaracijos ir konceptualūs šūkiai, jis išlieka vienu iš nedaugelio autorių, vis dar pasitikinčių pasakojimo galia. Jo kūriniai neskuba pateikti atsakymų. Jie siūlo kelionę. Kartais ironišką, kartais melancholišką, kartais žaismingą, tačiau visuomet intelektualiai turtingą. Tačiau ši kelionė ne visada lengva – kartais ji tokia vingiuota, kad žiūrovas gali pasijusti paliktas be žemėlapio.
„Palemonidai“ nėra paroda apie praeitį. Tai paroda apie dabartį, kuri vis dar ieško savo kilmės istorijų, savo pasakojimų, savo mitų, kuriais galėtų pateisinti savo egzistenciją. Tai paroda apie žmogų, kuris net ir žinodamas, kad legenda tėra legenda, vis tiek nori bent akimirkai ja patikėti. Ir būtent čia atsiveria svarbiausia šios ekspozicijos įtampa: Poškus ne tik rodo, kaip mitai veikia, bet ir leidžia mums pajusti, kaip lengva jais užsikrėsti. Jis ne moralizuoja, ne aiškina, ne demaskuoja - jis tiesiog leidžia mitui veikti, ir tai yra ir stiprybė, ir pavojus. Stiprybė, nes žiūrovas patiria mito mechaniką iš vidaus. Pavojus, nes ne kiekvienas žiūrovas turi įrankius atpažinti, kada žaidžiama, o kada manipuliuojama.
O svarbiausia - tai paroda apie menininką, kuris supranta, kad kultūra gimsta ne iš faktų, bet iš pasakojimų, kuriuos pasakojame vieni kitiems. Poškus tai žino taip gerai, kad kartais atrodo, jog jis pats tampa pasakotoju, kuris nebe tik analizuoja mitą, bet ir pats jį kuria. Ir čia slypi dar viena kritinė įtampa: kai menininkas taip įtikinamai valdo naratyvą, jis rizikuoja tapti savo paties mito dalimi. Poškus balansuoja ant šios ribos, ir „Palemonidai“ yra vienas iš tų projektų, kuriuose jis tą ribą ne tik mato, bet ir sąmoningai peržengia. Kartais - genialiai. Kartais - pernelyg subtiliai. Kartais - pernelyg hermetiškai. Bet visada - sąžiningai.
Todėl išeinant iš „Palemonidų“ atmintyje lieka ne konkretus piešinys, ne konkretus objektas ir net ne pats Palemonas. Lieka jausmas, kad kažkur tarp istorijos ir vaizduotės egzistuoja erdvė, kurioje mitai niekada nemiršta, tik keičia formas. Ir būtent šioje erdvėje Poškus jaučiasi stipriausiai. Jis ją ne tik atranda - jis ją konstruoja. Jis ją pripildo savo linijų, savo ironijos, savo pasakojimų fragmentų, savo pseudo-artefaktų, savo sapniškų figūrų, savo kultūrinių ženklų. Ir būtent todėl ši paroda veikia: ji neleidžia žiūrovui likti nuošalyje. Ji įtraukia, trikdo, glosto, erzina, provokuoja, migdo ir žadina vienu metu.
Galbūt todėl „Palemonidai“ nėra paroda apie legendinį Romos kunigaikštį. Tai paroda apie mus pačius. Apie mūsų poreikį tikėti pasakojimais net tada, kai žinome, jog jie nėra istorinė tiesa. Apie mūsų norą turėti pradžią, kuri suteiktų prasmę dabarčiai. Poškus neatsako į klausimą, ar Palemonas buvo. Jis užduoda kur kas sudėtingesnį klausimą - kodėl mums vis dar reikia, kad jis būtų. Ir galbūt būtent tai yra didžiausia šios parodos vertė: ji neleidžia būti abejingam. Ji neleidžia pasitenkinti paviršiumi. Ji neleidžia žiūrėti į istoriją kaip į užbaigtą, sustingusią, nekintančią struktūrą. Ji primena, kad istorija yra procesas, o mitas - jo šešėlis. Ir kad kartais šešėlis pasako daugiau nei pats kūnas.
„Palemonidai“ yra vienas iš tų projektų, kurie ne tik papildo Poškaus kūrybinę biografiją, bet ir ją perrašo. Tai paroda, kurioje jis rizikuoja daugiau nei įprastai, kurioje jis leidžia sau būti ne tik menotyrininku, ne tik pasakotoju, bet ir mitų kūrėju. Ir ši rizika atsiperka. Ne todėl, kad visi darbai vienodai stiprūs. Ne todėl, kad visi sprendimai nepriekaištingi. O todėl, kad ši paroda turi stuburą. Ji turi kryptį. Ji turi drąsą. Ji turi savo logiką, savo kvėpavimą, savo vidinę įtampą. Ji turi tai, ko šiandien dažnai trūksta - tikėjimą, kad menas gali kalbėti apie tai, kas mus formuoja, net jei tai, kas mus formuoja, yra fikcija.
Ir todėl, paliekant parodą, lieka ne tik vaizdai, ne tik objektai, ne tik tekstai. Lieka suvokimas, kad mitai nėra praeities liekanos. Jie yra dabarties instrumentai. Jie yra mūsų pačių projekcijos. Jie yra mūsų noras turėti pradžią, kuri mus pateisina. Ir Poškus tai parodo taip aiškiai, kad net ir tie, kurie nenori to matyti, vis tiek tai pajunta. O tai jau yra daugiau, nei dauguma parodų šiandien pajėgia padaryti.
Vido Poškaus parodos "Palemonidai" plakatas Jurbarko krašto muziejuje.