Manto Meškėlos miestas, kuris atsiveria tik tam, kas išdrįs jį jausti
Mantas Meškėla "NIAUKIASI". 60x80cm. 2021
Manto Meškėlos tapyboje Vilnius atsiveria ne kaip geografinė vieta, ne kaip architektūrinis žemėlapis ir ne kaip turistinis maršrutas, o kaip gyvas, daugiasluoksnis, laiko ir atminties prisodrintas organizmas, kurio oda yra sienos, kurių faktūra primena šimtmečių prisilietimus, o kraujotaka teka gatvėmis, kurios niekada nebūna visiškai tuščios, net jei jose nėra žmonių, nes jose visada lieka žingsnių aidai, balsų šešėliai ir istorijų nuotrupos. Kvėpavimas sklinda iš šviesos ir tamsos pulsavimo, kuris keičiasi taip natūraliai, lyg miestas būtų gyvas kūnas, turintis savo ritmą, savo nuotaiką, savo tylą ir savo nerimą, o šis pulsavimas tampa ne tik fonu, bet ir vidiniu tapybos varikliu, kuris formuoja visą emocinę struktūrą. Būtent ši nuotaika, ši tyla ir šis nerimas tampa pagrindine tapybos ašimi, kurioje spalvos nebeatrodo kaip pigmentai, o virsta atmosferomis, būsenomis ir emocijomis, kurios įsigeria į žiūrovą taip, kaip drėgmė įsigeria į senamiesčio akmenis.
Manto Meškėlos potėpiai yra ilgi, lėti, kartais vos juntami, kartais nutrūkstantys, kartais tiršti ir drąsūs, tarsi pats miestas diktuotų ritmą, kuriuo turi būti tapomas, ir šis ritmas nėra tvarkingas, nėra simetriškas, nėra nuspėjamas, o labiau primena pokalbį, kuriame vienas balsas kalba garsiai, kitas tyliai, vienas slepia, kitas atsiveria, vienas šnabžda, kitas šaukia.
Šis pokalbis vyksta ne tarp žmonių, o tarp miesto ir žiūrovo, tarp sienų ir žvilgsnio, tarp šviesos ir šešėlio, tarp to, kas matoma, ir to, kas tik nujaučiama, todėl žiūrint į šiuos darbus neįmanoma likti nuošalyje, nes tapyba įtraukia taip, lyg miestas pats prisiartintų ir pradėtų kalbėti.
Visa ši potėpių dinamika sukuria įspūdį, kad drobė nėra statiška, o nuolat judanti, kvėpuojanti, reaguojanti į žvilgsnį ir į tą vidinį ritmą, kuris kyla iš miesto ir persiduoda žiūrovui taip natūraliai, lyg būtų ne tapyba, o gyvas pokalbis.
Langai Meškėlos darbuose nėra architektūriniai elementai, jie yra žvilgsniai, kurie stebi, klausia, kartais priekaištauja, kartais kviečia, o kartais slepia daugiau nei atskleidžia, nes kiekvienas langas turi savo istoriją, savo tylą, savo šviesą, savo tamsą. Ši istorija nėra pasakojama žodžiais, ji pasakojama faktūra, spalva, šešėliu, šviesos atspindžiu, kuris krinta taip, lyg būtų atsitiktinis, bet iš tiesų yra tikslus, nes miestas niekada nebūna atsitiktinis ir visada turi savo logiką, savo ritmą, savo paslaptį. Meškėla šią paslaptį pagauna ne per tikslumą, o per atmosferą.
Kiemai šiuose darbuose nėra erdvės, jie yra atminties kišenės, kuriose miega istorijos, kurių niekas nepapasakos garsiai, nes jos per daug trapios, per daug asmeniškos, per daug prisodrintos tylos, kurią galima išgirsti tik tada, kai sustoji ir leidi sau pajusti, kaip tamsa įsigeria į plytas.
Šviesa slysta sienomis taip, lyg bandytų parodyti kelią, o drėgmė kvepia laiku, kuris niekada nesustoja, o gatvės tampa ne keliais, o mintimis, kurios veda į vidų, į miesto psichologiją, į jo vidinį pasaulį.
Šis pasaulis atsiveria tik tam, kas moka klausytis.
Manto Meškėlos tapyba turi kultūrinį stuburą, kuris remiasi ne tik miesto istorija, bet ir jo mitologija, nes Vilnius čia nėra tik geografinė vieta, tai kultūrinis organizmas, kuriame susikerta skirtingi laikai, skirtingos epochos ir skirtingi balsai.
Kiekviena siena, kuri matoma drobėje, yra mačiusi daugiau nei bet kuris gyvas žmogus, nes ji sugėrusi karų dūmus, okupacijų šešėlius, atgimimo šviesą ir kasdienybės tylą, o ši siena kalba ne žodžiais, o faktūra, spalva, įtrūkiu, drėgme ir šviesos atspindžiu.
Tapyba leidžia šiai kalbai skambėti taip, kad žiūrovas ją ne tik mato, bet ir jaučia.
Žiūrint į Meškėlos darbus persiduoda ne vaizdas, o emocinis atgarsis, toks atgarsis, kuris užklumpa netikėtai, kai atrodo, kad miestas yra gyvas ir kad jis tave stebi, kad jo sienos žino daugiau nei tu, kad jo langai matė tai, ko tu nepamatysi. Tamsa saugo istorijas, kurias galima tik nujausti, o šviesa tampa ne tik šviesa, o pažadu, kuris nėra aiškus, nėra konkretus, nėra apibrėžtas, bet vis tiek traukia prie savęs taip, lyg būtų kelias į kažką, kas dar neįvardyta. Šis kvietimas yra toks stiprus, kad žiūrovas nebegali likti nuošalyje, nes tapyba tampa ne žiūrėjimu, o buvimu.
Manto Meškėlos tapyba primena, kad Vilnius nėra tik miestas, o gyvas, nuolat kintantis pasakojimas, kurį gali išgirsti tik tas, kuris ateina ne žiūrėti, o jausti.
Susipažinti su dailininko kūryba ir įsigyti darbus galite čia.
Mantas Meškėla "GELTONAS NAMAS". Oil on canvas. 80x90cm. 2021.