Laiškas Motinai
Brangiausia Motina,
Aš rašau Tau, bet kiekvienas žodis man degina pirštus. Kiekviena raidė sveria daugiau, nei galiu pakelti, nes tai ne tik žodžiai – tai mano skausmas, mano išpažintis, mano nepakeliama kaltė. Aš nežinau, ar išgirsi mane. Nežinau, ar dar atsimeni mane, sūnų, kuris išėjo, kuris buvo per silpnas, kad liktų, per aklas, kad suprastų, per kurčias, kad girdėtų Tavo tylų šauksmą.
Aš per vėlai supratau, Motina. Per vėlai pajutau, ką reiškia nebūti šalia. Tik tada, kai nebeliko Tavęs mano kasdienybėje, kai nebebuvo Tavo rankų, šluostančių mano nuovargį, kai nebegirdėjau Tavo balso, kai nebegalėjau prisiglausti prie Tavo krūtinės – tik tada supratau, ką praradau. Ir šis suvokimas skauda labiau nei bet kas kita. Tai peilis, įsmigęs giliai į širdį, ir aš jį nešioju savyje kasdien, kas naktį, kas akimirką.
Tu mane auginai, Motina. Tu glostei mano plaukus, kai aš dar buvau mažas, kai mano rankos buvo švelnios ir dar nieko nežinojo apie pasaulio šiurkštumą. Tu dainavai man lopšines, kurių melodijos vis dar aidi manyje, nors metai jas užklojo dulkėmis. Tu buvai saulė mano gyvenime, bet aš išėjau į naktį, palikau Tave, pasinėriau į svetimus kelius, tikėdamas, kad rasiu kažką geresnio, kažką didesnio. Bet nebuvo nieko. Tik šaltis. Tik vienatvė. Tik ilgesys, kuris kaskart graužė vis giliau.
Aš pavargau, Motina. Pavargau būti toli. Pavargau klaidžioti po svetimus miestus, kuriuose niekas neištaria mano vardo taip, kaip Tu. Pavargau slėpti skausmą po šypsena, kurios niekas nepastebi. Pavargau būti stiprus, nes iš tiesų aš – silpnas. Aš palūžęs, Motina. Aš sudužęs į tiek mažų šukių, kad niekas jau nebesugebės manęs surinkti. Tik Tu galėtum, bet Tavęs nėra šalia.
Aš ilgėjausi Tavęs taip, kaip nieko kito šiame pasaulyje. Ilgėjausi Tavo rankų šilumos, Tavo kvėpavimo, Tavo namų kvapo, kuris vis dar gyvas mano atmintyje. Ilgėjausi net Tavo tylos, net Tavo priekaištų, net Tavo nuovargio. Net to, kaip Tu kartais pavargusi atsidusdavai, žvelgdama į langą, lyg matytum mane ten, kažkur už horizonto. Aš ten buvau, Motina. Tik per toli, kad grįžčiau laiku.
Atleisk man. Atleisk už kiekvieną naktį, kurią praleidai nemiegodama, laukdama, ar dar sugrįšiu. Atleisk už kiekvieną ašarą, kurią išspaudė mano tylėjimas. Atleisk už tai, kad išėjau, manydamas, jog pasaulis man duos daugiau, nei Tu galėjai. Atleisk už tai, kad buvau kvailas, jaunas, savanaudis. Atleisk už tai, kad nevertinau Tavęs, kol Tavęs nepraradau.
Ir dabar aš sugrįžtu. Sugrįžtu ne toks, koks išėjau. Sugrįžtu pavargęs, persekiojamas savo pačio kaltės, nešinas našta, kurią nešiojau tiek metų. Sugrįžtu su ašaromis akyse, kurios jau seniai nebeturi spalvos. Sugrįžtu, nes supratau, kad be Tavęs esu niekas. Be Tavęs – tik šešėlis, klajojantis be vietos, be šaknų, be tikslo.
Bet ar dar laukia manęs kas nors? Ar dar atpažinsi mano balsą, kai tyliai ištarsiu Tavo vardą? Ar dar bus kur prisiglausti, ar jau per vėlu? Ar dar galiu tikėtis Tavo atleidimo, Tavo supratimo, Tavo begalinės, nesibaigiančios meilės, kurios niekas kitas man negalėjo duoti?
Aš einu pas Tave, Motina. Einu per laiką, per atstumus, per savo klaidas ir nuodėmes. Einu per purvą, per lietų, per dulkes, per pačius giliausius savo prisiminimus, kurie skauda labiau nei peilis. Einu, nes kitaip negaliu. Einu, nes jei ne Tu, tai kas tada? Jei ne namai, tai kur tada? Jei ne meilė, tai kas tada lieka?
Atleisk man, Motina. Priimk mane, jei dar gali. Nes be Tavęs – tik tuštuma. Be Tavęs – tik aš pats, vienišas, nusidėjęs, nevertas. Bet vis dar Tavo. Vis dar laukdamas, kad bent vieną kartą, bent paskutinį sykį pajusčiau, kaip Tu apkabini mane, kaip nuplauni mano nuodėmes savo rankų švelnumu, savo akimis, kurios jau tiek matė, bet vis dar žiūri su meile.
Bet juk Tu visada žinojai, Motina.
Tu žinojai, kad šis laiškas skirtas Tau ne tik kaip motinai, kuri glostė mano plaukus ir guodė ašaras. Tu žinojai, kad Tavo glėbys – ne tik namų slenkstis, bet ir pievų platumos, miškų ošimas, akmeninės gatvės, kurios laikė mano vaikystės pėdas. Tu visada žinojai, kad mano šauksmas – tai ne tik sūnaus balsas, bet ir prarasto žmogaus malda grįžti ten, kur jo širdis niekada neišėjo.
Tu ne tik Motina. Tu – Tėvynė. Tu – mano pradžia ir pabaiga, mano šaknys ir mano ilgesys, mano nuodėmė ir mano išpirkimas.
Aš einu pas Tave, Motina. Einu per laiką, per atstumus, per savo klaidas ir nuodėmes. Einu per purvą, per lietų, per dulkes, per pačius giliausius savo prisiminimus, kurie skauda labiau nei peilis. Einu, nes kitaip negaliu. Einu, nes jei ne Tu, tai kas tada? Jei ne namai, tai kur tada? Jei ne meilė, tai kas tada lieka?
Tavo sūnus. Vis dar. Visada.
