VESTIGIA
VESTIGIA – tai kolekcijos grįžimas į tylą, kuri kalba garsiau už žodžius.
Pėdsakai – neišdildomi. Ne žemėje, o atmintyje. Ne kūnuose, o jausmuose.
Šie seni, kasdienybės paliesti daiktai – batai, kuriuose dar skamba kadaise nueiti žingsniai – tampa tiltais tarp šiandienos ir to, kas liko.
„Vestigia“ (lot. – likę pėdsakai) – tai skaitmeninio meno tęsinys, liudijantis, kad net ir paprasčiausi objektai talpina žmogų: jo kelionę, nuovargį, pasiaukojimą ir orumą.
Tai nebyli pagarba kultūrai, kuri vis dar regi vertę tame, kas buvo paliesta rankomis, ne laiku.
Tai nėra tik kolekcija – tai kvietimas sustoti, įsižiūrėti, išgirsti.
Nes menas turi atmintį. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar leisime jai išlikti.
