Lietuvos šiuolaikinis menas: Tyla, kuri dirgina
Kartais atrodo, kad Lietuvos šiuolaikinis menas šiandien juda ne į išorę, o į vidų. Ne į naujas formas, o į naujus būdus būti. Ne į triukšmą, o į klausymąsi. Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kad ši kryptis nėra pasirinkimas - ji tiesiog atsiranda iš mūsų pačių būsenos. Iš to, kaip gyvename, kaip tylime, kaip bandome susigaudyti savyje. Gal todėl mūsų menas vis dažniau atrodo ne kaip atsakymas, o kaip klausimas, kuris nenori būti išspręstas, nes pats sprendimo troškimas kartais sunaikina tai, kas jame svarbiausia. Mūsų kultūrinėje erdvėje vis dar gajus įprotis reikalauti aiškumo, bet menas, kuris renkasi tylą, atsisako būti paaiškintas taip lengvai.
Tyla Lietuvoje niekada nebuvo tuščia. Ji visada buvo pilna - miškų, rūko, laukimo, nepasakytų sakinių, neįvardytų jausmų. Ji turi savo temperatūrą, savo tankį, savo laiką. Todėl nenuostabu, kad menas čia vis dažniau renkasi tylą ne kaip pauzę, o kaip medžiagą. Ji tampa ne fonu, o forma. Ne atsitraukimu, o būdu pasakyti tai, kas kitaip būtų prarasta. Kartą sau užsirašiau: „Tyla yra drąsiausia spalva.“ Ir šiandien tai skamba ne kaip metafora, o kaip kūrybinė laikysena, kuri kartais erzina tuos, kurie nori greitų efektų, aiškių išvadų ir patogiai suvirškinamų prasmių. Tylos menas niekada nebuvo patogus - jis reikalauja išbūti, o ne vartoti.
Mūsų menas vis labiau fragmentiškas, bet tas fragmentiškumas nėra trūkumas. Tai tiksliausia forma tam, kas dar tik formuojasi. Fragmentas leidžia palikti vietos neapibrėžtumui, kuris šiandien tapo beveik kasdieniu palydovu. Kartais atrodo, kad visuma yra per daug užbaigta, per daug aiški, per daug tvarkinga. O fragmentas - sąžiningas. Jis leidžia žiūrovui įeiti į kūrinį ne kaip vartotojui, o kaip bendrakūrėjui. Kartą sau užrašiau ir kitą mintį, kuri man iki šiol atrodo tiksli: „Aš nevaizduoju vietos. Aš vaizduoju tai, ką ji su manimi padaro.“ Ir ši mintis man vis dar grįžta, kai matau, kaip žiūrovai bando „suprasti“ kūrinį, tarsi menas būtų užduotis, o ne būsena. Suprasti – lengva. Išbūti – sunkiau. O būtent išbuvimas šiandien tampa tikrąja meno patirtimi.
Lietuvos menas visada turėjo ryšį su vieta – su žeme, su vandeniu, su horizontu. Bet šiandien vieta tampa ne geografine, o vidine. Tai, ką matau kolegų darbuose, ir tai, ką atpažįstu savyje, yra nauja vidinė geografija. Meno kūrinys tampa ne vaizdu, o žemėlapiu. Ne reprezentacija, o orientyru. Ne atsakymu, o būdu susigaudyti savyje. Ir galbūt būtent tai erzina tuos, kurie iš meno tikisi aiškumo – nes vidinė geografija niekada nebūna tiesi. Ji vingiuoja, kartais klaidina, kartais sustabdo, kartais priverčia sugrįžti į tą pačią vietą, bet jau kitokiu žvilgsniu. Tai nėra patogi kelionė, bet būtent todėl ji reikalinga.
Šiandien menas Lietuvoje nėra dekoracija, nėra komentaras, nėra provokacija dėl provokacijos. Jis tampa būdu išmokti lėtumo. Būdu išbūti su tuo, kas nepatogu, neaišku, neišspręsta. Būdu atsisakyti greito atsakymo iliuzijos. Menas šiandien nėra atsakymas - jis yra erdvė. Ir galbūt būtent ši erdvė, tyli, fragmentiška, vidinė, yra tai, kas Lietuvą išskirs ateities kultūriniame žemėlapyje. Nes pasaulis greitėja, o mes, atrodo, pasirenkame priešingą kryptį – ne iš baimės, o iš brandos. Iš suvokimo, kad greitis dar niekada nesukūrė gylio. O gylis šiandien tampa radikaliausia pozicija, kokią gali užimti menininkas.
Kartais atrodo, kad mūsų menas šiandien sako labai paprastą, bet esminį dalyką: „Lėtumas nėra priešingybė greičiui. Lėtumas yra priešingybė paviršutiniškumui.“ Ir galbūt būtent šios minties mums labiausiai reikia – ne tik mene, bet ir gyvenime. Nes paviršius šiandien pigus, o gylis – brangus. Ir būtent gylis, o ne triukšmas, tampa tikrąja šiuolaikinio Lietuvos meno provokacija. Ne tai, kas rėkia, o tai, kas tylėdama nepaleidžia. Ne tai, kas demonstruoja, o tai, kas išdrįsta būti pažeidžiama. Ne tai, kas nori būti suprasta, o tai, kas nori būti išbūta.
#LietuvosMenas #ŠiuolaikinisMenas #Eseistika #Kūryba #MenoRefleksija #VizualinėPoezija #MenoKritika