Yra knygų, kurios į rankas patenka ne kaip literatūriniai objektai, o kaip gyvi, kvėpuojantys liudytojai. Balio Sruogos „Į mėlynus tolius“, išleista 1981 m. leidyklos „Vaga“, yra būtent tokia knyga - ne tiek skaitoma, kiek išgyvenama. Ji priklauso epochai, kurioje žmogaus balsas buvo spaudžiamas tylėti, bet vidinė kalba vis tiek rasdavo kelią. Tai poezija, gimusi iš žmogaus, kuris savo gyvenimu patyrė istorijos brutalumą, tačiau savo kūryba liudijo, kad vidinė šviesa gali būti stipresnė už bet kokią tamsą. Ši knyga nėra tik eilėraščių rinkinys - tai žmogaus vidinės architektūros dokumentas, kuriame susipina šviesa ir tamsa, jautrumas ir ištvermė, melancholija ir tylus tikėjimas, kad net ir labiausiai sužeistas žmogus gali išlikti savimi. Ji skirta ne paviršiniam skaitymui, o lėtam, sąmoningam buvimui su tekstu, su savimi, su tuo, kas žmoguje dažnai lieka neįvardyta.

Sruogos poezijoje malda tampa ne religiniu veiksmu, o egzistencine būsena. Eilutė „Sukalbėjau aklą maldą - atkaklėjau vakarinę…“ atskleidžia žmogų, kuris meldžiasi ne tam, kad būtų išgirstas, o tam, kad neiširtų. Tai malda, kuri gimsta iš nuovargio, iš tylos, iš vidinės kovos, kurią žmogus kovoja ne su pasauliu, o su savimi. Ši malda akla, nes nežinoma, ar ji turi adresatą. Ji vakarinė, nes sakoma tada, kai diena jau išsekino, o naktis dar neatnešė ramybės. Tai malda, kurią pažįsta kiekvienas, kada nors bandęs išsaugoti save pasaulyje, kuris to nepalengvina.

Jautrumas šiame rinkinyje nėra silpnybė. Jis tampa žmogaus esmės branduoliu. Eilutė „Širdis pati kūrenasi, daina pati dainuojasi“ skamba kaip tylus vidinės energijos liudijimas. Tai ne džiaugsmo deklaracija, o pripažinimas, kad žmogaus viduje egzistuoja šviesa, kuri nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Ši šviesa nėra triukšminga, ji nėra demonstratyvi. Ji rusena, bet neužgęsta. Ji yra tai, kas leidžia žmogui išlikti savimi net tada, kai pasaulis bando jį sulaužyti. Tai šviesa, kurią Sruoga vadina mėlynais toliais - ne geografiniais, o vidiniais.

Gamta šiame rinkinyje nėra fonas. Ji nėra dekoracija, kurią poetas pasitelkia vaizdui sustiprinti. Gamta Sruogai yra emocinė metafora, vidinės būsenos pratęsimas. Eilėraštyje apie žveją, marių sūnų, jis rašo: „Ir liūliuoja vandenynas - žveją, dainą ir nedalią - ir dalia dainoj lengvėja.“ Tai ne tik vaizdas, bet ir žmogaus vidinės gelmės atspindys. Vandenynas čia yra ne vanduo, o žmogaus emocijų talpykla, kurioje susimaišo skausmas, ilgesys ir šviesa. Dalia lengvėja ne todėl, kad ji pasikeičia, o todėl, kad ji įgauna balsą. Daina tampa būdu išbūti su savo skausmu, o ne jį slopinti. Tai poezija, kurioje gamta tampa žmogaus vidinio pasaulio veidrodžiu.

Knygoje atsiranda ir kosminės melancholijos motyvas, kuris šiandien skamba nepaprastai šiuolaikiškai. Eilutė „Siela trokšta būt su žvaigždėm, siela veržias…“ atskleidžia žmogaus troškimą peržengti savo ribas, išsilaisvinti iš kasdienybės, iš kūno, iš laiko. Tai ne pabėgimas, o siekis susijungti su kažkuo didesniu, nei žmogus pats. Ši melancholija nėra tamsi. Ji šviesi, nes joje slypi viltis, kad žmogaus vidus yra platesnis už jo gyvenimo aplinkybes. Tai troškimas būti ne tik žemėje, bet ir danguje, ne tik kūne, bet ir šviesoje.

Balio Sruogos tėviškė Baibokai (Biržų r.). 2013 m. A. Sruogos nuotrauka

Kitas svarbus motyvas - žmogaus santykis su pasauliu, kuris yra ir gražus, ir skaudus. Eilutėje „Ir kažkas toly aidija, ir kažkas vėju skambina…“ atsiveria pasaulio gyvybė, kuri nėra nei priešiška, nei palanki. Ji tiesiog yra. Ji skamba, ji aidi, ji kviečia žmogų būti jos dalimi. Ši eilutė primena, kad žmogus nėra atskirtas nuo pasaulio, net jei kartais taip jaučiasi. Pasaulis kalba, tik ne visada žmogus išdrįsta klausytis. Šiame skambesyje slypi ir švelnumas, ir nerimas, ir ilgesys - visa tai, kas sudaro žmogaus vidinę geografiją.

Pabaigoje norisi atsigręžti į vieną iš stipriausių knygos momentų - Gedimino monologą, kuriame susilieja istorija, žmogaus jautrumas ir likimo neišvengiamybė. Eilutė „Šiandie taurės mums putoja, o koks laukia mūsų rytojus?“ tampa ne tik karžygio klausimu, bet ir universaliu žmogaus nerimu, kuris nepriklauso nei epochai, nei socialinei padėčiai. Tai klausimas, kurį užduoda kiekvienas, stovintis ant nežinomybės slenksčio. Sruoga čia kalba apie likimą ne kaip apie tragediją, o kaip apie žmogaus būties dalį. Rytojus nepažadėtas, bet šiandiena - tikra. Ir būtent ši akimirka, ši taurė, ši liepsna, ši daina tampa žmogaus būties centru. Tai priminimas, kad gyvenimas yra laikinas, bet būtent todėl - nepaprastai vertingas.

Ši knyga šiandien skamba ne kaip praeities atgarsis, o kaip dabarties balsas. Ji kalba apie tai, ką jaučiame, bet dažnai neišdrįstame įvardyti. Ji kalba apie tai, kas skauda, bet kartu ir gydo. Ji kalba apie žmogų, kuris ieško savęs ne pasaulyje, o savyje. Ir būtent todėl ši knyga yra reikalinga - kaip vidinė atrama, kaip šviesos taškas, kaip priminimas, kad net ir labiausiai sužeistas žmogus gali išlikti žmogumi.

„Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano.
Ir jeigu aš būsiu, tai tik todėl, kad mūsų niekas nemiršta.
Todėl aš ir einu į gyvenimą, mylėdamas žemę, tą žiaurią, rūsčią, drėgną. Todėl negailestingai suskaitytos mano dienos  man yra palaimos žemė. Ir ištremty iki dugno išsemdamas aš maną dalią, laiminu žemės sultis ir amžinai grįžtančią dainą.“ 
Balys Sruoga