Menas, pagarba ir ribos: ar kūryba vis dar turi atsakomybę?

Menas dažnai vadinamas viena didžiausių žmogaus laisvės formų. Tačiau klausimas, ar menininko laisvė yra absoliuti, visada buvo ginčytinas. Šiandien, kai pasaulis yra pertekęs vaizdų, balsų ir pozicijų, tampa vis svarbiau permąstyti: ar menas turi ribas? Ar pagarba žiūrovui, visuomenei ir žmogui tebėra vertybė?
„Laisvė be ribų yra pati žiauriausia tironija“, – sakė prancūzų filosofas Emmanuelis Mounier. Ir ši mintis puikiai tinka kalbant apie meną.

Kas yra menas be ribų?

Nuo seniausių laikų menas buvo ne tik estetinis, bet ir etinis reiškinys. Antikos laikais Platonas iškėlė klausimą, ar menas neturėtų būti cenzūruojamas, kad nežalotų sielų. Jo įsitikinimu, menas turi tarnauti gėriui ir tiesai.

Šiandien šios diskusijos dar aktualesnės. Skelbiama, kad menas turi teisę būti nepatogus, žeidžiantis, netgi brutalus. Tačiau ar ši teisė atleidžia nuo atsakomybės už pasekmes?
„Kai menas ignoruoja žmogaus trapumą, jis virsta smurtu“, – rašė modernizmo kritikas Herbertas Readas.

Menas be ribų pavojingai artėja prie nihilizmo: kur kūrėjas nebeieško tiesos ar prasmės, o tik nori būti matomas, girdi, „šokiruoti dėl šokiravimo“.

Kūrybinė laisvė ar moralinis cinizmas?

Dažnai menininkų ir kritikų tarpe galima išgirsti frazę: „Menas niekam nieko neskolingas“.
Tačiau ši pozicija, nors ir viliojanti, kelia pavojų – ji gali pateisinti bet kokį žalingą, destruktyvų veiksmą kaip „kūrybinį aktą“.

Žymus vokiečių filosofas Hansas Georgas Gadameris savo veikale „Tiesa ir metodas“ pabrėžė, kad meno kūrinys egzistuoja ne vakuume – jis kuria prasmę tik dialoge su žiūrovu, o šis dialogas reikalauja pagarbos abiem kryptimis.

Tad ar tikrai galima teigti, kad menas – tik menininko žaislas?
Ar menininkas neturi jokių įsipareigojimų žmogui, kuris atsistoja prieš kūrinį su savo istorija, skausmu, viltimi?

Pagarba mene: silpnumas ar jėga?

Daugelyje šiuolaikinių diskusijų pagarba suvokiama kaip savotiškas „cenzūros įrankis“, ribojantis kūrybinę laisvę. Tačiau tai paviršutiniškas ir pavojingas supratimas.

Tikras menas gerbia žmogų ne todėl, kad bijo jį sužeisti, bet todėl, kad supranta jo vertę.
Kaip sakė C. S. Lewis:
„Baisiausia, ką žmogus gali padaryti kitam – tai naudoti jį kaip priemonę.“

Menininkas, kuris kuria nepamiršdamas kito žmogaus orumo, pasiekia aukštesnį kūrybos lygmenį – jis ne tik išreiškia save, bet ir kalbasi su pasauliu, kuriame gyvena.

Pagarba nėra kūrybos žlugimas. Tai jos aukščiausia forma.

Ribos: kas jas nustato?

Bet kas sprendžia, kur baigiasi laisvė ir prasideda pagarba?
Istorijoje ribas dažnai nustatydavo išorinės jėgos – bažnyčia, valstybė, visuomenė. Tačiau tikrasis klausimas yra vidinis: ar menininkas pats pasirinks veikti atsakingai?

Kaip rašė Albertas Camus savo esė „Mitas apie Sizifą“:
„Kūrėjas yra laisvas tik tada, kai sąmoningai pasirenka savo ribas.“

Tai reiškia: menininkas turi turėti vidinę drąsą savęs paklausti – ne ką galiu padaryti, bet ką turiu padaryti, kad mano kūrinys netaptų kito žmogaus žaizda.

Šiandienos iššūkiai: nuo provokacijos iki susvetimėjimo

Šiandien provokacija dažnai painiojama su kokybe. Jei kūrinys sukelia triukšmą – vadinasi, jis vertas dėmesio.
Tačiau tikras menas nėra triukšmas.

Tikras menas – tai sugebėjimas priversti žmogų sustoti, mąstyti, jausti.
Provokacija be turinio veda prie susvetimėjimo – kai žiūrovas jaučiasi ne iššauktas mąstyti, o tiesiog pažemintas ar manipuliuojamas.

„Tik tas menas, kuris sugeba išlaikyti pagarbą žiūrovui net kalbėdamas apie skausmą, yra vertas tikro dėmesio“, – rašė Susan Sontag.

Išvada

Menas yra viena iš nedaugelio erdvių, kur žmogaus dvasia gali išskleisti sparnus. Tačiau net ir laisviausiame skrydyje svarbu nepamiršti – kiti egzistuoja.
Kūrybinė laisvė be atsakomybės tampa tironija.
Pagarba nėra kūrybinės jėgos priešas – ji yra jos brandos ženklas.

Kaip sakė italų filosofas Umberto Eco:
„Tikra laisvė atsiranda ten, kur egzistuoja pagarba kitam.“

Menas turi likti laisvas. Bet ta laisvė turi būti išmintinga – kitaip ji praras prasmę.

Hashtag'ai:

#MenasIrAtsakomybė #KūrybinėLaisvė #PagarbaIrMenas #ProvokacijaArMenas #ŠiuolaikinioMenoKr itika #MenasBeCinismo #FilosofijaMeno #EmocinisDialogas #KultūrinėAtsakomybė #EtikaIrMenas

Naudoti šaltiniai:

• Emmanuel Mounier, "Personalism", 1949.

• H. G. Gadamer, "Truth and Method", 1960.

• Emmanuel Levinas, "Totality and Infinity", 1961.

• Albert Camus, "The Myth of Sisyphus", 1942.

• Susan Sontag, "Against Interpretation", 1966.

• Herbert Read, "Education through Art", 1943.

• C. S. Lewis, "The Abolition of Man", 1943.

• Umberto Eco, "The Open Work", 1962.

Komentarų nėra

Atsakykite