AKTUALU: Mėlynoji zona Lietuvoje? Tik jei dangus ims lyti stebuklais
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau galima sutikti įmantriai skambančius terminus, kurie turėtų sužavėti skaitytoją, bet realybėje tėra tuščias garsas. Vienas tokių – „mėlynoji zona“. Idėja graži: tai vietos pasaulyje, kur žmonės gyvena ilgiau ir sveikiau. Japonijos Okinava, Italijos Sardinija, Kosta Rikos Nicoya pusiasalis, Kalifornijos Loma Linda… Ir štai dabar atsiranda teigiančių, kad, galbūt, net Lietuva galėtų „tapti“ tokia vieta.
Skamba patraukliai, tiesa? Tik bėda, kad tarp gražiai supakuotos svajonės ir faktinės situacijos Lietuvoje yra bedugnė. Ir šis tekstas skirtas būtent tam – tą bedugnę parodyti.
1. „Mėlynosios zonos“ – ne antraštė, o gyvenimo būdas
Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti: mėlynoji zona nėra rinkodaros triukas. Tai ne pažadų sąrašas savivaldybės strateginiame plane, ne turizmo bukletas ir tikrai ne dar vienas „Lietuva gali!“ šūkis ant socialinių tinklų įrašų.
Mėlynosios zonos atsirado po dešimtmečius trukusių tyrimų. Mokslininkai analizavo gyvenimo būdą, mitybą, socialines struktūras, genetinius faktorius. Ir tik tada išskyrė kelis konkrečius regionus, kuriuose žmonės ne tik gyvena ilgiau, bet ir ilgiau išlieka sveiki bei savarankiški.
O ką turime mes? Mūsų vidutinė gyvenimo trukmė vis dar viena žemiausių ES. Ypač vyrų, kurie neretai net nesulaukia pensijos. Ir ne dėl karo ar bado – dėl kasdienio, sistemingo savo sveikatos naikinimo.
2. Gyvenimo būdas: mes ar Okinava?
Pažvelkime į faktus. Okinavoje vyresnio amžiaus žmonės visą gyvenimą dirba lengvus fizinius darbus, augina daržus, daug juda, bendrauja, palaiko aktyvų socialinį gyvenimą. Mityba – augalinė, pagrįsta daržovėmis, žuvimi, nedideliais kiekiais mėsos. Alkoholis – saikingas, o stresas mažinamas bendruomenės ryšiais ir prasminga veikla.
Lietuvoje?
Darbo diena – sėdint prie kompiuterio arba stovint prie konvejerio.
Mityba – dešros, pusfabrikačiai, bulvių kalnai ir majonezo upės.
Alkoholis – ne „saikingas“, o „penktadienio tradicija“.
Stresas – nuolatinis, nes valstybės institucijos veikia kaip bausmių fabrikas, o darbdaviai dažnai vadovaujasi „jei neišsilaikysi – atsiras kitas“.
Taip, mes turime nuostabų kraštovaizdį, gryną orą (išskyrus miestus), tradicijas. Bet vien to nepakanka. Jei taip būtų, mėlynoji zona būtų jau seniai.
3. Statistika nemeluoja
Lietuvos vyrų vidutinė gyvenimo trukmė – apie 70 metų. Moterų – apie 80. Tuo tarpu mėlynosiose zonose įprasta sulaukti 90–100 metų ir ilgą laiką išlikti sveikam. Pas mus pensija dažnai reiškia lėtinių ligų paketą: aukštą kraujospūdį, cukrinį diabetą, širdies nepakankamumą.
Kodėl? Nes prevencijos praktiškai nėra. Profilaktinė sveikatos patikra egzistuoja popieriuje, bet ne realybėje. Šeimos gydytojas dažnai tampa tik „receptų atnaujinimo biuru“. Ir kol mes netvarkome šių sisteminių problemų, kalbėti apie „mėlynosios zonos“ statusą – tas pats, kas dėti „Michelin“ žvaigždę valgyklai, nes sriuba „namų skonio“.
4. Socialinė realybė
Mėlynosiose zonose bendruomeniškumas – ne projektas, o natūralus gyvenimo elementas. Žmonės vieni kitais rūpinasi, o senoliai turi prasmingą vaidmenį visuomenėje.
Lietuvoje vyresni žmonės dažnai paliekami vieni – socialinės paslaugos skylėtos, jaunimas išvyksta, o kaimai tuštėja. Miestuose vyresnio amžiaus žmogus tampa „statistu“ – jis nematomas, kol nereikia pigios darbo jėgos ar balsų rinkimuose.
5. Kodėl šis mitas pavojingas?
Kai pradedame save įtikinti, kad jau esame „beveik mėlynoji zona“, mes atleidžiame sau tikrą darbą. Užtenka kelių straipsnių, gražių nuotraukų su senoliais ir viskas – jau „kelyje į ilgaamžiškumą“.
Tai pavojinga, nes:
- Iškreipia realybę.
- Mažina spaudimą keisti sveikatos, socialinės apsaugos ir švietimo sistemas.
- Kuria iliuziją, kad pakanka geros reklamos.
Mėlynoji zona neatsiranda iš „galėtų būti“. Ji atsiranda iš dešimtmečių nuoseklaus gyvenimo būdo, kurio mes dar net nepradėjome sistemingai diegti.
Išvados
Lietuva – graži, turtinga savo kultūra, istorija ir gamta. Tačiau kol mūsų statistika apie gyvenimo trukmę ir sveikatą yra tokia, kokia yra, kol socialinė atskirtis ir stresas yra kasdienybė, o sveika gyvensena dažniau siejama su mada nei su įpročiu – „mėlynosios zonos“ statusas mums yra tolimesnis nei Mėnulis.
Užuot svajoję apie statusus ir etiketes, turėtume susitelkti į tikrus pokyčius:
- realią sveikatos prevenciją,
- mitybos ir fizinio aktyvumo kultūros kūrimą,
- bendruomenių stiprinimą,
- socialinės atskirties mažinimą.
Tik tada, po kelių dešimtmečių nuoseklaus darbo, galėtume bent pradėti svarstyti, ar esame arti mėlynosios zonos.
#Lietuva #MėlynojiZona #Ilgaamžiškumas #Kritika #SveikaGyvensena #SocialinėAtskirtis #StatistikaNemeluoja #RealTalk #FaktaiVietojMitu