Ten, kur viskas griūva, bet kvėpuoja

Kai viskas aplink regisi trapu, keičiasi, griūva arba slepiasi po žodžiais, kurie nieko nebepasako, kultūra vis dar stovi – ne kaip paminklas, bet kaip kvėpavimas. Tylus, ištvermingas, šaknimis įsikibęs į laiką, kuris nenori laukti. Ir nors ją bando įrėminti, sisteminti, administruoti, ji išslysta kaip vanduo, kaip forma, kuri pati renkasi savo kryptį.

Menas niekada nebuvo saugus, bet kartais apsimeta tokiu – kad išliktų, kad išgyventų. Jis įgyja formas, kurias sistema atpažįsta, priima, skatina. Tačiau po jomis, visada, alsuoja kitas veidas – tas, kuris pasirodo tik tada, kai kas nors išdrįsta nepritapti. Štai ten, tarp visų švenčių, institucinių iškabų, premijų ir rekomendacijų, prasideda tikroji įtampa. Ką laikome vertybe? Kur mūsų žvilgsnis – į tai, kas buvo, ar į tai, kas dar neturi pavidalo?

Stabilumas nėra ramybė. Tai greičiau laikina struktūra, kuri leidžia veikti – bet niekada neturi būti pabaiga. Ji gali būti fonas, kad perversmas turėtų į ką atsiremti, bet kai stabilumas tampa galutiniu tikslu, jis ima dūžti iš vidaus. Tada menas virsta ritualu – pasikartojančiu, gražiu, bet negyvu. Ir vis tiek – tas pats menas žino, kad net ir per daug instituciškas paveikslas, žvelgdamas į jį iš tikrųjų, kartais vis tiek rėkia. Ne forma yra žingsnis į priekį – bet intencija.

Perversmas nėra atsitiktinumas. Tai kartais būna tylus gestas – nepasakyti žodžiai, ištrinti veidai, neatvykę žmonės. Kartais – drąsi forma, kuri vis dar bijo savo atspindžio. Menininkas mato, kad viskas sukasi ciklais – ir visgi negali nustoti mėginti ardyti. Nes būtent ardydamas jis sukuria – ne griuvėsius, o galimybę kažkam naujam įvykti. Kiekvienas tylus konfliktas su savimi, su scena, su pažadu, kad bus „kaip visada“ – yra veiksmas, kuris daro kultūrą gyvą.

Kultūra negyvena be žmonių – bet ji neturi būti maloni. Ji gali būti nepatogi, kvestionuojanti, neryški. Ji netgi privalo būti tokia, jei nenorime, kad taptume savo pačių kopijomis. Kartais, kad liktume tikri, reikia prarasti aiškumą, atsisakyti patogių pavadinimų, neišpildyti lūkesčių. Nes lūkesčiai nekuria meno – jie kuria vartojimą. Tuo tarpu menas kuria plotmę, kurioje žiūrovas pats tampa veiksniu – ne vertintoju, o refleksija. Ir kai kultūra tai leidžia – kai neteisia ir neformuoja iš anksto – tada viskas vėl prasideda.

Taip – mes norime saugumo, nuspėjamumo, aplodismentų. Bet kartu žinome, kad tikras veiksmas vyksta ten, kur kažkas ima drebėti: balsas, žvilgsnis, pats paveikslas. Kai nebesupranti, kur esi, ką jauti – tai ir yra momentas, kuriame gimsta kultūros prasmė. Ne atpažinime, o pasimetime. Ne tvirtume, o virpėjime. Tik tada mes sugrįžtame ne prie formos, bet prie esmės.

Ir vis dėlto, tam reikia ir struktūros – nors ji visada laikina. Reikia tų, kurie kuria erdves, leidžia vykti. Ne tam, kad kontroliuotų, bet kad suteiktų horizontą. Kultūra, kuri neturi kur būti, ilgainiui pasidaro nematoma. Bet kultūra, kuri nebeturi ką pasakyti – tampa nereikalinga. Tad pusiausvyra nėra tarp meno ir politikos, tarp menininko ir žiūrovo, tarp centro ir periferijos – pusiausvyra yra tarp baimės pasikeisti ir drąsos išlikti.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas – ne ką mes rodom, o kaip tai matoma. Kas mato? Ką mato? Ir ką tai reiškia tam, kuris žiūri? Nes menas daugiau nebėra vien tik objektas. Tai procesas, kuris tave įtraukia, permąsto, deformuoja. Pakeičia veidą – kartais švelniai, kartais skaudžiai, bet niekada atsitiktinai. Ir kiekvieną kartą, kai tai įvyksta, keičiasi ne tik kūrinys – keičiamės mes.

Virpanti riba tarp formos ir reikšmės – tai ten, kur šiuo metu esame. Nei aišku, nei saugu. Bet tikrai – gyva.

Komentarų nėra

Atsakykite