Menas ir žiūrovo subjektyvi patirtis
Menas neieško leidimo egzistuoti. Jis tiesiog yra – kartais tylus, kartais triukšmingas, bet visada savaip tikras. Tačiau žiūrovas, susidūręs su kūriniu, retai būna toks laisvas. Užuot pasikliovęs savo pojūčiais, dažnai pasiduoda išmoktiems įpročiams: ieško prasmės, tikslumo, atsakymo. Nejučia prasideda vertinimas – ar tai pakankamai gilu, ar vizualiai „teisinga“, ar atitinka „mano skonį“, kuris, tiesą sakant, dažnai jau būna kažkieno kito suformuotas.
Tokiu būdu žiūrėjimas į meną tampa ne jausmo, o patvirtinimo paieška. Žiūrovas nebesiklauso savęs – jis žvalgosi aplinkui: ką sako kuratoriai, ką parašė aprašas, kaip šis kūrinys vertinamas rinkoje. Tai nebe santykis tarp kūrinio ir asmens – tai atsargus žingsniavimas pagal kultūrinius ženklus, lyg būtum kviečiamas spręsti galvosūkį, o ne išgyventi. Ir štai tada iškyla pagrindinis paradoksas: kūrinys gimė iš kažkieno vidinės tiesos, o žiūrovas jo ieško išorėje.
I. Menininko intencija vs. žiūrovo patirtis
Įsivaizduokite kūrinį – tamsus fonas, ryški figūra, pusiaukelėje tarp šešėlio ir šviesos. Autorius jį kūrė kaip pasakojimą apie netektį: moteris stovinti ant ribos tarp prisiminimo ir išėjimo, įamžintas momentas, kai siela dar čia, bet kūnas jau nebepajėgus laikyti. Kūrinio aprašyme minima kančia, tylus atsisveikinimas, vidinė tuštuma.
O štai žiūrovas. Jis sustoja prie kūrinio ir sako: „kažkodėl jaučiu gimimą. Kažką naujo. Lyg tai būtų viltis.“ Ir ką daryti? Ką daryti, kai du pasauliai – autoriaus ir žiūrovo – nesusitinka? Ar vienas klysta?
Ne. Jie abu teisūs. Kūrinys – tai gyva struktūra. Autoriaus intencija yra kaip durys, bet žiūrovas ne visada įeina pro tą pačią vietą. Ir tai yra meno grožis. Tačiau bėda prasideda tada, kai žiūrovas sako: „bet kodėl jūs rašote apie kančią? Juk čia gražu! Tokia ramybė!“ Arba dar blogiau: „man nepatiko aprašas – per daug niūru.“
Šiuo atveju žiūrovas ne tik renkasi kūrinį pagal savo matymą, bet ir bando atmesti autoriaus tiesą, tarsi jo skausmas būtų „neskanus“, per „sunkus“ arba nevertas viešumos. Tai – subtili, bet labai reali menininko nuvertinimo forma.
II. Aprašas nėra instrukcija
Kita klaida, dažnai pasitaikanti, yra mintis, kad aprašas nurodo, kaip reikia matyti. Tačiau menininkas nerašo instrukcijos. Jis dalinasi savo matymu, o ne jį primeta. Tačiau žiūrovas, išgirdęs kūrinio idėją, dažnai nusivilia – „aš tai kitaip supratau“. Lyg tas kitas supratimas būtų klaida.
Reikia suvokti vieną labai svarbų dalyką: kūrinys – tai ne tik tai, ką matai. Jis turi foną, gimimo istoriją, vidinį kodą. Jei tikrai nori giliau suprasti kūrinį, verta išgirsti autorių. Net jei nesutinki, tai – pagarba.
Kita vertus, jei kūrinys rezonuoja savaip – tai irgi vertinga. Žiūrovas turi teisę matyti savaip. Bet ta teisė nėra pranašesnė už autoriaus patirtį. Abi tiesos egzistuoja paraleliai.
III. Skonis, kvapas ir garsas – pojūčiai, kurie neklysta
Meno suvokimas nėra vien vizualinis. Jis apima visą juslių lauką. Kartais kūrinys sukelia kvapą – pavyzdžiui, žiūrėdamas į tam tikras spalvų kombinacijas, jauti tabaką, jūrą, kalkių dulkes. Arba girdisi garsas – stiklo dūžis, moters kvėpavimas, medinių grindų girgždesys. Tokie jutimai – tai grynas emocinis atsakas, kuris apeina loginį mąstymą.
Dėl to kai kurie žiūrovai iš karto jaučia – „čia mano“. Net jei jie nesupranta, apie ką kūrinys, kažkas viduje suvirpa. Tai yra autentiškiausias pasirinkimas. Ir jis neturėtų būti slopinamas dėl to, kad „kaimynui nepatiko“ ar „dizaineris sakė, kad netiks prie sienų spalvos“.
IV. Pavyzdys iš praktikos: kūrinys „Atminties šešėlis“
Viename parodos pristatyme buvo eksponuojamas darbas „Atminties šešėlis“. Jame vaizduojama moteris, stovinti nugara, apgaubta tamsių formų, užuolaidų. Aprašyme buvo kalbama apie artimo žmogaus netektį, atminties praradimą ir tai, kaip gyvenimas tampa lyg rūku padengtas kambarys.
Žiūrovė prieina ir sako: „aš matau, kaip ji ruošiasi išeiti į pasimatymą – toks laukimas, tokia tyla.“ Ir tame nėra jokios klaidos. Ji išgirdo savo istoriją. Tačiau kita žiūrovė sako: „nežinau, man tai nepriimtina, per tamsu, kam rašyti tiek apie kančią?“
Ir vėl, ne problema tame, kad žiūrovas mato kitaip – problema, kai jis sako, ką menininkas turėjo daryti kitaip. Čia žiūrovas pameta ribą tarp vertinimo ir kūrybos kontrolės.
V. Menas ne visiems – ir tai gerai
Menas neturi patikti visiems. Jis neturi būti universalus. Nėra bendro matmens, kuris visiems tiktų. Skonis, kvapas, garso pojūtis, net spalvos jautrumas – visa tai yra individualu. Ir todėl kiekvienas menininko bandymas kalbėti autentiškai yra rizika – jis gali būti nesuprastas, atmestas, ignoruotas. Bet tai nereiškia, kad jis klysta.
Todėl, žiūrove, neskirstyk kūrinių pagal tai, ką apie juos pasakė kiti. Neskirstyk meno į „per daug tamsu“, „per keista“, „netinka prie svetainės“. Pasitikėk tuo, ką jauti.
Ir kartu – klausyk autoriaus. Ne tam, kad paklustum, bet tam, kad suprastum. Menininkas mato kitaip. Jis kalba kitaip. Ir net jei nesutinkate – tai nereiškia, kad kažkuris iš jūsų klysta. Tai reiškia, kad menas pavyko.
#pasitikėksavojausmais #menininkomatymas #aprašasnėraprievolė #skoniuidraugųnėra #menininkonenuvertink #menasnesergauniversaliu #vizualinėpatirtis #jautimasismenas #neprivalaisuprasti #mėgautismomentu