Kaip atrasti (ar susigrąžinti) save per meną?
Yra gyvenimo momentų, kai pradedame abejoti viskuo: savo pasirinkimais, kasdienybe, net pačia savo tapatybe. Atrodo, kad veidrodis nebemato mūsų taip, kaip matė anksčiau, o balsas galvoje tapo per tylus, kad jį suprastume. Lyg būtume praradę ryšį su tuo, kas esame iš tikrųjų – po kasdienybės dulkių sluoksniu, pareigų šarvais ir nuolatiniu lėkimu pirmyn.
Tokiose akimirkose vidinis pasaulis ima tyliai belstis. Jis primena apie save per nuojautas, svajones, pasikartojančius klausimus ar net nerimą. Ir būtent tada menas tampa ne tik estetiniu malonumu, bet tikru gelbėjimosi ratu. Ne tam, kad pabėgtume nuo tikrovės, bet kad ją vėl išgirstume. Ne apie tobulus potėpius, spalvų derinimus ar parodų sales – čia kalbame apie procesą, kuris sugrąžina mus atgal į savo centrą.
Menas – tai tylus pokalbis su savimi, tai buvimas, kuris neprašo leidimo, bet švelniai primena, kad vis dar esame. Kartais per spalvą. Kartais per garsą. Kartais per netikėtą formą, kuri sujaukia mūsų vidinį chaosą ir jį paverčia nauja tvarka. Čia gimsta tikrumas – ne tas, kuris dera aplinkai, bet tas, kuris dera mums.
Ir galbūt, būtent tokioje būsenoje – kur kurti reiškia klausytis, o žiūrėti – reiškia jausti – mes vėl tampame savimi. Gal net pirmą kartą iš tikrųjų.
Menas kaip veidrodis, kuris nesmerkia
Skirtingai nei visuomenė, kuri nuolat įspraudža mus į rėmus, menas leidžia būti bet kokiais. Jis nesako, kad per jautru, per daug, per keista. Kiekvienas potėpis, forma, garsas ar judesys gali tapti išraiška to, ko nepavyksta įvardyti žodžiais.
Kai žmogus ima kurti, jis atsigręžia į save ne kaip į problemą, kurią reikia pataisyti, bet kaip į visatą, kuri laukia ištyrinėjimo. Ir tas tyrinėjimas gali būti drėgnas nuo ašarų, kartus nuo baimių, bet visada tikras.
Susigrąžinti save iš kasdienos triukšmo
Modernus pasaulis reikalauja nuolatinio veiksmo, greitį, rezultatų. Menas už tai nereikalauja nieko. Jis kviečia sustoti. Piešti be tikslo, rašyti be plano, judėti be choreografijos. Ir tame netvarkingame, intuityviame veiksme ima rastis mes patys – be filtrų, be kaukių.
Neretai užtenka vos kelių minučių su baltu popieriaus lapu, molio gabalu ar neįprasta melodija, kad suprastum: „Aš dar esu. Aš kvėpuoju. Aš jaučiu.“ Ir tai jau pradžia.
Tapatybė: ne statinis paveikslas, o gyvas procesas
Vienas iš didžiausių mitų apie save – kad mes turime būti vienodi, nuoseklūs, aiškūs. Bet menas moko kito: jis leidžia būti įvairiems, netgi prieštaringiems. Vieną dieną kurti su šviesia viltimi, kitą – su melancholija ir ironija.
Kūrinys, kaip ir mes patys, niekada nėra galutinis produktas. Jis gali keistis, augti, irti, pradėti iš naujo. Kai leidžiame sau tai daryti kūruojant, leidžiame tai ir gyvenant.
Ar menas skirtas tik menininkams?
Tai bene pavojingiausias mitas. Galvoti, kad menas – tik tiems, kurie turi talentą, akademinį išsilavinimą ar atpažįstamą pavardę. Iš tikrųjų, menas – tai būdas būti su savimi. Piešti be tikslo, lipdyti be plano, improvizuoti su balsu ar daiktais – visa tai jau yra menas.
Vaikai tai daro natūraliai. Jie neklausia: ar tai gražu? Jie tiesiog kuria. Ir tai yra pamoka, kurią verta prisiminti.
Kūrinys kaip tiltas tarp vidinio ir išorinio pasaulio
Kiekvienas iš mūsų turi vidinį pasaulį, kurio niekas kitas nemato. Tačiu kai kuriame – net ir labai asmeniškai – atsiranda galimybė pasidalyti tuo su kitais. Tai nebūtinai turi būti eksponuojama parodoje ar publikuota. Kartais uſtenka parodyti vienam artimam žmogui, o kartais – tiesiog pažiūrėti į tai su meile.
Toks kūrinys tampa ne tik įrankiu išreikšti save, bet ir tiltu, jungiančiu su kitais. Juk kartais ždžių neuſtenka, bet paveikslas pasako viską.
Ką daryti, kai bijai pradėti?
Dauguma žmonių nesikuria ne todėl, kad nenori, o todėl, kad bijo. Bijo, kad nesigaus. Kad bus banalu, negražu, juokinga. Ta baimė yra natūrali, bet neverta jos klausyti.
Vienas iš geriausių patarimų – kurti kaip niekas nematytų. Nes iš tiesų niekas ir neturi matyti, kol pats nebūsi pasiruošęs. Pirmas žingsnis gali būti labai paprastas: viena spalva, viena eilutė, viena nuotrauka, viena emocija.
Ir jeigu tam skirsi penkias minutes per dieną, po mėnesio turėsi ne tik mažą kūrinių kolekciją, bet ir naują būdą kalbėtis su savimi.
Meno praktika kaip dvasinis raumenynas
Kaip raumenys stiprėja nuo judesio, taip ir savastis grįžta per nuolatinį buvimą su savo vidiniu balsu. Menas tampa ne įpatinga proga, o kasdiene praktika. Užrašai ant servetėlės, eskizai ant sąsiuvinio krašto, net maisto serviravimas ar namų dekoras – visa tai gali tapti būdais kurti ir reflektuoti.
Per laiką pastebėsi, kad jautiesi kitaip. Ryšys su savimi taps tvirtesnis, balsas – aiškesnis, pasirinkimai – tikresni.
Išvados: Kurti, kad būtum
Savasties atradimas nėra galutinė stotelė. Tai nėra vienkartinis įvykis ar momentas, kurį galima užfiksuoti kaip nuotrauką. Tai nuolatinis virsmas – kelias, kuris nuolat kinta, mainosi, trūkinėja ir vėl susijungia. Kartais jis būna šviesus ir lygus, bet dažniau – vingiuotas, grublėtas, keliantis klausimus ir abejones. Tačiau tai visada yra kelias, vertas eiti. Nes būtent eidami juo – bandydami, klysdami, kurdami – mes prisiliečiame prie to, kas iš tikrųjų esame.
Menas šioje kelionėje tampa ne žemėlapiu, o žibintu. Jis neparodys vienintelio teisingo maršruto – nes tokio nėra. Tačiau jis apšvies vidinius procesus: tai, ką jaučiame, bet nesugebame įvardyti; tai, kas skauda, bet vis dar tylime; tai, kas gražu, bet nedrįstame priimti. Kūryba leidžia mums kalbėti be žodžių ir girdėti tai, ką dažnai ignoruojame.
Jeigu jauti, kad praradai save – pradėk kurti. Ne tam, kad sukurtum kažką „gražaus“ ar „vertingo“, o tam, kad vėl prisijungtum prie savęs. Jeigu jauti, kad dar net nesi atradęs savęs – pradėk kurti. Nes tai, kas tavo rankose, tavo akyse, tavo vaizduotėje – yra tiesiausias kelias į tą susitikimą su savimi.
Menas niekada neprašo leidimo. Jis neteisia. Jis nežino, kas „gerai“, o kas „blogai“. Jis tiesiog laukia – kantriai, tyliai – kol ateisi. Kol išdrįsi. Kol atsiversi. Ir kai tai įvyksta, net jei tik trumpam, pajunti: aš esu. Aš jau kuriu. Vadinasi – aš jau būnu.
Hashtag'ai:
#KurtiKadButum #MenasIrSavastis #KurybineTerapeutika #AsmeninisMenas #TapatybesPaieskos #SielosVeidrodis #AtraskSavePerMena #KasdienisKurybiskumas #MenasGydantis #KurybaBeKaukiu