Triukšmas vietoj prasmės?
Šiuolaikinis menas išgyvena paradoksą: niekada anksčiau nebuvo taip matomas ir kartu – taip tylus. Nuo bienalių ir galerijų iki socialinių tinklų srautų, menas šiandien yra visur, tačiau vis dažniau jo žiūrėjimas prilygsta paviršutiniam slinkimui. Atrodo, kad kūriniai kalba – per ryškius kontrastus, estetiką, šriftus, medijų žaismą – bet ar iš tiesų girdime, ką jie sako? O gal vizualinė kalba virto tik triukšmu – šurmuliu be prasminės ašies? Ar menas, kuris pirmiausia siekia būti matomas, vis dar turi galią pasakyti tai, kas svarbu?
Estetika šiandieninėje vizualinėje kultūroje tapo lyderiu, bet kartu ir tironu. Estetiškumas – puošnus, ritmingas, įspūdingas – traukia akį, kviečia sustoti, spausti "patinka". Tačiau tai dažnai ir yra pabaiga – paviršinis kontaktas, trumpa emocija. Kai socialiniai tinklai tapo pagrindine meno platforma, daugybė kūrėjų neišvengiamai prisitaikė prie šios dinamikos: greitas turinio suvartojimas reikalauja greito efekto. Vaizdas turi suveikti akimirksniu – kitaip jis paskęs sraute. Tačiau greitis, kuriuo vartojame vaizdus, nepalieka erdvės gilumai. Kiek iš tų gražių kadrų iš tiesų mums pasakoja istoriją? Kiek jų mus paveikia ilgiau nei penkias sekundes?
Ši problema neapsiriboja tik socialiniais tinklais. Net ir fizinėse parodose vis dažniau dominuoja "instagramiški" eksponatai: įspūdingi objektai, instaliacijos, kurios puikiai atrodo nuotraukose, bet retai reikalauja žiūrovo vidinio įsitraukimo. Tai vadinamasis "instagramo efektas" mene – kai darbas yra kurtas tam, kad atrodytų patraukliai, bet ne tam, kad kviestų gilintis. Tokiu būdu kūrinys tampa dekoru, fonu, o ne patirtimi ar apmąstymu. Taip atsiranda vizualinis triukšmas – vaizdų perteklius, kuris nebeatspindi idėjų, bet tik formų žaismą.
Tai nereiškia, kad estetika yra blogis. Priešingai – estetinė galia yra viena iš meno esmių. Tačiau problema kyla tada, kai forma visiškai nustelbia turinį. Kai menas nustoja klausti, provokuoti, reflektuoti, o tampa tik objektu, kuriuo norisi pasigirti ar pasipuošti. Tokia kryptis paverčia meną preke – net ne simboline, o tiesiogine prasme: rinkodaros objektu, branding'u, interjero detale. Tai ypač akivaizdu skaitmeninio meno ir NFT kontekste, kur vertė dažnai grindžiama ne koncepcija ar prasme, o tuo, kiek kartų darbas buvo peržiūrėtas, perparduotas ar atpažintas.
Be abejo, menas visais laikais balansavo tarp vaizdo ir prasmės. Tačiau šiandien, kai vizualinė kultūra taip radikaliai išsiplėtė ir tapo hiperaktyvi, pavojus slypi ne tik formos dominavime, bet ir žiūrovo pasirengime. Auditorijos nebeturi kantrybės gilintis – o tai menininkus skatina kurti lengviau suvokiamus, greitai pasisavinamus objektus. Tai uždaras ratas: vartotojas reikalauja greito efekto, menininkas jį pateikia, žinutė tampa vis abstraktesnė, kol galiausiai – išnyksta. Tuomet menas kalba nebe žodžiais ar emocijomis, o triukšmu: garsiu, bet tuščiu.
Vis dėlto, tarp šio triukšmo vis dar yra kūrinių, kurie kalba. Tai menas, kuris nebijo būti nepatogus, lėtas, reikalaujantis dėmesio. Pavyzdžiui, Marina Abramović performansai, kurie iš žiūrovo reikalauja ne tik žiūrėjimo, bet ir buvimo – ilgai, atvirai, kartais net fiziškai nepatogiai. Arba Christian Boltanski instaliacijos, kuriose atmintis, laikinumas ir netektis tampa vizualiniais kodais, kurie tyliai, bet giliai kalba apie žmogaus patirtį. Arba net minimalus skaitmeninis menas, kai spalvų ir linijų žaismas virsta emociniu žemėlapiu, o ne tik dizaino objektu.
Klausimas, ar šiuolaikinis menas dar kalba, tampa ir klausimu žiūrovui – ar mes dar norime girdėti? Ar esame pasiruošę susitikti su kūriniu taip, kaip susitikdavome su knyga – lėtai, tyliai, su refleksija? Menas iš esmės nėra vien kryptis, tai – ryšys. Jeigu nutrūksta kontaktas tarp kūrėjo ir žiūrovo, tai ne tik menininko, bet ir visuomenės problema. Todėl šiandien svarbu ne tik kurti prasmingai, bet ir ugdyti žiūrėjimo kultūrą. Mokėti matyti giliau – tai gebėjimas, kuris turi būti sąmoningai ugdomas.
Kritikuojant šiuolaikinį meną svarbu neskubėti su nuosprendžiais. Dalis triukšmo – tai natūralus proceso triukšmas. Technologijų, medijų, naujų formatų plėtra neišvengiamai kuria perteklių. Tačiau iššūkis menininkui šiandien – rasti būdą per šį triukšmą kalbėti. O žiūrovui – per jį išgirsti. Prasmingas menas nedingsta, bet jis reikalauja kitokio buvimo. Tylaus, dėmesingo, kartais net nelengvo.
Šiuolaikinis menas dar kalba – bet ne visada garsiai. Jis nebūtinai šaukia, bet kviečia. O mūsų, kaip žiūrovų, pasirinkimas – ar atsakysime į šį kvietimą. Galbūt ne kiekvienas kūrinys vertas sustojimo, bet kiekvienas sustojimas vertas galimybės išgirsti tai, kas tikra.
#VizualinisTriukšmas #ŠiuolaikinisMenas #MenasIrPrasmė #EstetikosTironija #SkaitmeninėKultūra #MenasKaipDialogas #InstagramoMenas #MenasIrTriukšmas #KritinisŽvilgsnis #TikrasMenasKalba