Atmintis kaip medžiaga: ar menas gali išsaugoti tai, ko nebėra?
Menas nuo pat pirmųjų žmogaus raiškos formų buvo neatsiejamas nuo atminties. Išraižka ant urvų sienų, senovinės molio lentelės, skulptūros, nutapytos ikonos ir visų epochų tekstai byloja apie ne tik tuo metu gyvenusių žmonių pasaulėvaizdį, bet ir apie jų pastangas įrašyti laiką. Tačiiau bėgant amžiams – ypač XXI a. kontekste – atmintis kaip meno medžiaga įgavo dar sudėtingesnių ir gilesnių prasmių. Visuomenės keitėsi, technologijos žngė tolyn, o praradimo jausmas vis stiprėjo. Kaip išsaugoti tai, kas nyksta: fizinės vietos, artimųjų veidai, išgyvenimai, net ištrintos tautos ar kultūros? Ar menas turi pakankamai galios, kad ne tik atkartotų, bet ir saugotų?
Menas iš atminties – tai ne nostalgija, o aktyvus veiksmas. Šiandien vis daugiau menininkų savo darbuose pasitelkia asmeninę, kolektyvinę ar net istorijų „iš apačios“ atmintį kaip pirminę medžiagą. Jie nebebando tiesiog vaizduoti gražių scenų ar formų – jie konstruoja įrašus, liudijimus, perteikia prisiminimų architektūras. Kaip pavyzdį galima paimti Christian Boltanski, kuris kuria iš drabužių, nuotraukų, garsų, tuo būdu išreikšdamas netektį, išnykimą, žmogišką pažeidžamumą. Kiekvienas darbas tampa ne tik meno objektu, bet ir atminties konteineriu.
Tačiiau ne visi į tokią meno funkciją žiūra palankiai. Viena iš esminių kritikų krypčių teigia, kad menas niekada negali visiškai perteikti to, ko nebėra. Kad jis visada yra simbolis, o ne tikrovė. Prisiminimai savaime yra netikslūs, subjektyvūs, fragmentiški. Tad kaip menininkas gali pavaizduoti praeitį, jei net pats įją patyrės žmogus negali jos aiškiai artikuliuoti? Galbūt tokiu atveju menas tampa tik nostalgijos projekcija, o ne reali apsaugos priemonė nuo išnykimo?
Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad atmintis – tai ne faktas, o jausmas. Ir būtent šioje vietoje menas išlieka nepakeičiamai galingas. Nes kai istorijos vadovėlis pateikia datas ir pavardes, menas – suteikia balsą tiems, kurių niekas neužžašė. Kai dokumentas nurodo įvykius, menas – parodo emocinį kraštovaizdį, kuris lydi traumas, netektis ar viltis.
Ypač stipriai tai matyti posovietinėse visuomenėse. Menininkai Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir kitur dažnai grįžta prie tremties, okupacijos, kalbos ar netekčių temų ne tam, kad keltų skausmą, o tam, kad įrašytų – net jei vėlu. Daugeliui iš jų menas tampa terapija, o kartu – ir dokumentacija.
Skaitmeninis amžius suteikia naujus įrankius atminčiai. Virtualios instaliacijos, 3D atkūrimai, interaktyvūs archyvai, netgi dirbtinis intelektas – visa tai tampa įrankiais, kuriais menininkai gali konstruoti naujas atminties formas. Pavyzdžiui, kai kurie projektai bando atkurti sunaikintus miestus, pavyzdžiui, Alepą ar senąjď Vilnių, iš skaitmeninių fragmentų, prisiminimų, nuotraukų. Taip menas tampa ne tik estetiniu aktu, bet ir kultūriniu rezistencijos ženklu.
Tačiiau tai taip pat kelia klausimą: jei viskas gali būti skaitmenizuota, ar atmintis netampa pernelyg lengvai manipuliuojama? Kas užtikrina tikrumą? Kaip atskirti tikrą įrašą nuo simuliacijos?
Meno istorijoje daug diskutuota apie meno kaip liudijimo funkciją. Renesanso laikotarpiu menininkai buvo tarsi laikmečio kronininkai – tapė mūsų pasaulį su dievišku idealu. Vėliau menas tapo labiau introspektyvus, fragmentiškas. XX a. menininkai prarado tikėjimą, kad galima perteikti tiesą, todėl menas tapo savotiška refleksija – ne tiek pasaulio, kiek paties stebėtojo. O XXI amžiuje atmintis vėl grįžo kaip stipri tema – bet jau nebe siekiant išsaugoti viską, o iškelti tai, kas rizikuoja būti pamiršta.
Tad menas, dirbantis su atmintimi, iš esmės tampa akto forma. Veiksmas, kuris sako: „Aš prisimenu. Aš mačiau. Aš nebėsiu tylus.“ Tai nebėra tik paveikslas ant sienos, tai – socialinis, politinis, kultūrinis gestas.
Menininkė Marina Abramović savo performansuose dažnai tyrinėjo atminties ir traumos ryšį. Vienas garsiausių jos darbų „Balkan Baroque“ – tai performansas, kuriame ji, vilkėdama baltus drabužius, dienomis plovė kruvinas karvės kaulus. Tai buvo reakcija į karo siaubą ir bandymas parodyti, kad ne viskas išsivalo. Kad atmintis limpa prie odos, lieka ant rankų. Tai nevaizduoja istorijos – tai leidžia ją patirti.
Ir gal būtent ši funkcija – patyrimas – yra esminė. Menas negali išsaugoti fizinio pasaulio, bet gali sukurti tiltelį tarp praeities ir dabarties. Kai žiūrovas stovi prie darbo, kuris alsuoja atmintimi, jis yra kviečiamasis liudininkas. Net jei jis niekada to nepatyrė, menas leidžia jam prisiliesti prie emocinės tikrovės, o kartais – net suprasti daugiau nei dokumentas ar vadovėlis.
Išvada? Taip, menas negali tiesiogiai išsaugoti to, ko nebėra – bet jis gali išlaikyti gyvą emocinį kodą, kuris primena, liudija, kalba. Atmintis per meną tampa ne tik asmenine, bet ir kolektyvine teritorija. Ji – kintanti, jautri, bet vertinga medžiaga. O menininkas tampa ne tik kūrėju, bet ir atminties saugotoju, kartais net – tylos vertėju.
#AtmintisIrMenas #MenoLiudijimas #IstorijaVaizduose #KultūrinėAtmintis #MeninisLiudininkas #PraeitiesFragmentai #MeninėDokumentacija #SkaitmeninisAtsiminimas #KūriniaiKaipAtmintis #TylosEstetika