Literatūros vakaras, kuris virpėjo kaip jūra
Klaipėda turi savitą ritmą - lėtą, gilų, panašų į bangų
alsavimą, kuris formuoja ne tik miesto peizažą, bet ir jo kultūrinį
gyvenimą. Šį ritmą buvo galima aiškiai pajusti 2026 m. kovo 25 d.
Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje,
kur vyko leidyklos „Slinktys“ knygų pristatymas ir konkurso
„Klaipėdos knyga 2025“ dalyvių vakaras. Renginys subūrė autorius,
skaitytojus, literatūros tyrinėtojus ir miesto kultūros bendruomenę
į vieną erdvę, kurioje literatūra tapo ne tik pristatoma, bet ir
išgyvenama – kaip gyvas procesas, jungiantis skirtingas patirtis,
epochas ir balsus.
Čia susitiko balsai, kurie skirtingi kaip metų laikai, bet kartu sudaro vieną bendrą miesto kultūrinį klimatą. Tomas Kregždė.
Šiame vakare susitiko kūrėjai, kurių balsai skamba skirtingais tembrais, ritmais ir patirtimis - nuo jaunų, dar tik pradedančių savo literatūrinį kelią, iki tų, kurie jau dešimtmečius formuoja Lietuvos kultūrinį lauką. Kiekvienas jų atsinešė savąjį toną, savąją istoriją, savąjį žvilgsnį į pasaulį, tačiau būtent šių skirtumų įvairovė sukūrė bendrą atmosferą, primenančią miesto klimatą: nepastovų, daugiasluoksnį, bet visada gyvą. Tai buvo susitikimas, kuriame literatūra tapo ne tik kūrybos forma, bet ir bendruomenės veidrodžiu - atspindinčiu, kaip mes, klaipėdiečiai, girdime, jaučiame ir priimame vieni kitus.
Miestas, kuris prarado savo sienas: Klaipėdos freskų detektyvai
Klaipėda yra miestas, kuriame sienos kalbėjo anksčiau, nei kas nors
pradėjo jų klausytis. Sovietmečiu monumentalioji dailė buvo ne tik
dekoras - ji buvo ideologinė, architektūrinė ir estetinė miesto
struktūra. Freskos, vitražai, mozaikos kūrė viešųjų erdvių ritmą,
formavo institucijų tapatybę, įrašė menininkų braižą į kasdienybės
foną. Tačiau po 1990-ųjų šis sluoksnis išnyko taip greitai ir
tyliai, kad šiandien Klaipėda dažnai atrodo lyg miestas, kuriame
niekada nebuvo sieninės tapybos tradicijos. Tai - klaidinga
prielaida, kurią Birutė Skaisgirienė savo knygoje „Klaipėdos
monumentalioji dailė: freskos ir vitražai. Detektyvai bei
istorijos“ išardo iki pamatų.
Arka, kuri ne visus išgelbėjo
2026 m. kovo 20 d. Klaipėdos dramos teatre įvykusi „Nojaus arkos“
premjera buvo ne spektaklis, o viešas išbandymas, kuriame žiūrovas
tapo ne stebėtoju, o medžiaga. Tai buvo vakaras, kai Klaipėda
trumpam virto ne uostu, o skęstančiu miestu, kuriame kiekvienas
turėjo apsispręsti, ar jis pats dar yra žmogus, ar jau tik
plūduriuojantis objektas. Režisierius Jokūbas Brazys ir dramaturgas
Elijas Martynenko kartu su scenografe Barbora Šulniūte, kostiumų
dailininke Karolina Fiodorovaite, kompozitoriumi Mantu Mockumi,
šviesų dailininku Karoliu Zajausku, vaizdo projekcijų autoriumi
Albertu Vaitiekumi ir režisieriaus asistentu Aliumi Veverskiu
sukūrė sceninę laboratoriją, kurioje tvanas ne krinta iš dangaus, o
kyla iš žmogaus vidaus.
Biblinis Nojus čia tampa ne patriarchu, o pirmuoju pasaulio sistemų administratoriumi, kuriam Dievas pavedė atlikti globalų atrankos auditą: kas bus išsaugota, kas ištrinta, kas paaukota, kas palikta skęsti. Tai figūra, kuri šiandien skamba kaip algoritminio pasaulio pranašas – žmogus, kuriam liepta ne žiūrėti į pasaulį, o žiūrėti į viršų, kad nematytų, kaip griūva tai, kas jam brangu. Aklumas kaip moralinė strategija. Aklumas kaip išsigelbėjimo sąlyga. Aklumas kaip būdas išlikti, kai empatija tampa prabanga, o matymas – našta.
Tylos ir istorijos vakaras, kuriame pasigedau didesnės šviesos
Karalienės Luizės 250‑osioms gimimo metinėms skirtas vakaras
Klaipėdos miesto savivaldybės
I.Kanto viešoji biblioteka žadėjo ne tik
istorinę refleksiją, bet ir gilesnį, netikėtumų kupiną žvilgsnį į
miesto ir karalienės ryšį. Į renginį ėjau su nuoširdžiu lūkesčiu -
tikėdamasis išgirsti tai, ko dar nežinojome, atrasti faktus, kurie
nustebintų, ir pajusti Klaipėdos istorijos pulsą per Luizės likimą.
Tačiau būtent čia ir atsivėrė vakaro spragos: informacijos buvo,
bet ji ne visada virto atradimu.
Tarp dviejų pasaulių: Romualdo Inčirausko paroda „Nuo Abraomo iki Čiurlionio
2026 m. kovo 19 d. Klaipėdos galerijoje, Bažnyčių g. 6, atidaryta
skulptoriaus Romualdo Inčirausko mažosios plastikos paroda „Nuo
Abraomo iki Čiurlionio“, veiksianti iki balandžio 18 d. Tai ne tik
kūrybos 50-mečio ženklas, bet ir vienas brandžiausių pastarojo meto
meninių pareiškimų Lietuvos kultūros lauke. Ši paroda, keliavusi
per Vilnių, Anykščius ir Kupiškį, Klaipėdoje įgauna naują toną: ji
tampa ne retrospektyva, o gyvu dialogu tarp dviejų pasaulių -
biblinio ir modernistinio, archajiško ir šiuolaikinio, žemiško ir
metafizinio.
Yra kūrėjų, kurių darbai ne iliustruoja istoriją, o ją pratęsia. Yra menininkų, kurie ne kuria objektus, o stato tiltus tarp epochų, tikėjimų, kultūrų ir žmogaus vidinių būsenų. Romualdas Inčirauskas yra būtent toks kūrėjas - tylus, bet nepaprastai galingas balsas Lietuvos skulptūros lauke, kurio penkiasdešimt kūrybos metų šiandien skamba ne kaip jubiliejus, o kaip įrodymas, kad meninė vizija gali būti nuosekli, tvirta ir kartu nuolat atsinaujinanti.
Kai autorius pats tampa savo knygos problema - Kaip išvengti grupinio idiotizmo?
Šis aprašymas sąmoningai neminės kuratoriaus ir garbės svečio
vardų, nes jų elgesys renginyje buvo pagarbus, santūrus ir
atsakingas. Jie nebuvo šio vakaro problemos šaltinis, todėl jų
reputacija neturi būti siejama su tuo, ką sukūrė knygos
autorius.
Kodėl „Draugystė“ man šiandien skamba kaip melas, o kartu kaip vienintelė tiesa
Kritinė analitinė esė apie Antano
Venclovos „Draugystę“, nagrinėjanti inteligento moralines dilemas,
draugystės trapumą ir ideologinio spaudimo poveikį žmogaus vidiniam
pasauliui.