Tai yra vieno žmogaus elgesio analizė, ir būtent jis turi prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko.

Prieš pradedant turiu pasakyti vieną dalyką. Bandžiau susilaikyti rašydamas šį renginio aprašymą, kaip man įprasta - tarti savo klausytojaus žodį tik tada, kai emocijos atvėsta. Šį kartą laukiau keturias dienas, galvojau, ar verta. Ir galiausiai pats sau pasakiau: „kechrena“. Tai mano žodis, mano pozicija, ir aš už ją atsakau. Man vienodai šviečia - tai mano esmė ir mano vertybė: sakyti tiesą taip, kaip ji yra. Nes spalvose ir skonyje nėra draugų.

---

2026 m. kovo 17 d. Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešoji biblioteka vykęs Vytauto Valevičiaus knygos „Kaip išvengti grupinio idiotizmo?“ pristatymas tapo renginiu, kuriame labiausiai išryškėjo ne knygos turinys, o autoriaus elgesys. Nuo pat pirmos minutės buvo aišku, kad vakaras nebus apie idėjas, analizę ar argumentus. Jis virto situacija, kurioje autorius demonstravo atsiribojimą, pasyvumą ir aiškų nenorą bendrauti su auditorija.

Vos prasidėjus renginiui autorius pareiškė, kad jis „čia ne prie ko“ ir kad į visus klausimus turi atsakinėti kuratorius ir garbės svečias. Šis pareiškimas nustatė viso vakaro toną: atsiribojantį, negatyvų ir arogantišką. Auditorija iš karto pajuto, kad autorius nenori prisiimti atsakomybės už savo pačios knygą ir kad jam neįdomu aiškinti jos esmę. Tai sukūrė situaciją, kurioje žiūrovai buvo palikti nežinioje, o renginio struktūra tapo chaotiška.

Autoriaus elgesys buvo akivaizdžiai arogantiškas. Jis demonstravo nenorą atsakinėti į klausimus, o kai mikrofonas vis dėlto būdavo jam paduodamas - tik todėl, kad nei kuratorius, nei garbės svečias nenorėjo atsakyti už jį - jis atsakydavo nenoriai, paviršutiniškai ir su aiškiu nepasitenkinimu. Jo laikysena rodė, kad klausimai jam atrodo nereikalingi, o auditorijos lūkesčiai - nesvarbūs. Tai sukūrė įspūdį, kad autorius mano esąs aukščiau visų, tačiau jo pasisakymai neatskleidė nei gilesnės analizės, nei argumentų, nei aiškios pozicijos.

Dar labiau stebino tai, kad autorius nuolat vengė atsakomybės už savo pačios teiginius. Kai tik atsirasdavo klausimų ar pastabų, jis juos nukreipdavo kuratoriui ar garbės svečiui, aiškindamas, kad „prie ko čia jis“ ir kad „lai jie atsakinėja“. Tai nebuvo vienkartinis atvejis - tai buvo nuoseklus elgesio modelis, kuris parodė, kad autorius nenori arba nesugeba paaiškinti savo pačios idėjų. Kuratorius ir garbės svečias buvo pastatyti į situaciją, kurioje jiems teko atsakinėti už autorių, nors būtent jis turėjo būti tas, kuris paaiškina knygos esmę.

Renginio metu buvo akivaizdu, kad autorius nesupranta savo pačios temos. Vietoj aiškaus pristatymo jis nuolat nukrypdavo į šalutines mintis, kurios neturėjo jokio ryšio su knygos turiniu. Jo pasisakymai buvo padriki, neargumentuoti ir nevedė prie jokios išvados. Auditorija stebėjo, kaip autorius pereina nuo vienos abstrakcijos prie kitos, tačiau nė viena jų nebuvo išplėtota. Tai sukūrė įspūdį, kad autorius pats nėra tikras, ką nori pasakyti, ir kad tema jam slysta iš rankų.

Jo kalbėjimas šokinėjo tarp politikos, filosofijos ir psichologijos, tačiau nė vienoje iš šių sričių nebuvo aiškumo. Atrodė, kad jis pats nesupranta, kuria kryptimi juda. Jis bėgiojo nuo vienos minties prie kitos, tarsi bandydamas auditoriją supainioti, o ne paaiškinti. Tačiau auditorija nebuvo tokia naivi, kaip jis tikėjosi. Žmonės suprato, kad šis chaosas nėra gylis - tai tiesiog nesugebėjimas išdėstyti minties.

Atmosfera salėje tapo sunki ir nemaloni. Autoriaus negatyvumas, pasyvumas ir arogancija kūrė įtampą, kurią buvo sunku pakelti. Žmonės salėje jautėsi nepatogiai, ir buvo akivaizdu, kad daugelis mintyse svarstė, ką iš viso čia veikia. Tai buvo situacija, kurioje autorius savo elgesiu trikdė renginio atmosferą, o ne ją kūrė. Jo laikysena ne tik neatitiko knygos temos, bet ir prieštaravo elementariam pagarbos principui.

Ypač skaudu buvo stebėti skaitytojų lūkesčius. Žmonės atėjo tikėdamiesi išgirsti vertingų įžvalgų, argumentų ir paaiškinimų, tačiau vietoj to gavo pasyvų, atsiribojusį ir arogantišką elgesį. Autorius elgėsi taip, lyg auditorija jam būtų skolinga dėmesį, o jis pats neprivalėtų nieko paaiškinti. Tai sukūrė įspūdį, kad autorius mano esąs aukščiau visų, tačiau jo pasisakymai neatskleidė nei gilesnės analizės, nei argumentų, nei aiškios pozicijos.

Tą vakarą autorius savo elgesiu sukūrė situaciją, kuri priminė ne knygos pristatymą, o bandymą iš auditorijos padaryti grupinį idiotizmą. Jo laikysena rodė, kad jis žiūrovus laiko menkesniais, nevertas jo laiko ar atsakymų. Vietoj dialogo jis siuntė auditoriją „pirmiau paskaityti“, o tik tada „galbūt“ kalbėti. Tai buvo aiškus signalas, kad jis nemato auditorijos kaip lygiaverčių pašnekovų.

Kaip renginio dalyvis, turiu įrašyti ir savo asmeninę patirtį. Mano žodžiai yra mano atsakomybė, ir jie nėra piktybiniai - tai tik mano išvada iš to, ką mačiau. Mano įspūdis buvo toks, kad autorius elgėsi taip, lyg mus laikytų didesniais naivuoliais, nei jis pats manė esąs. Ir aš turiu teisę tai pasakyti: „mes tikrai nesame tokie, kokiais mus bandė pavaizduoti“. Kaip pats sau mintyse pasakiau tą vakarą - kiekvienam žmogui reikia duoti kelią, bet tai nereiškia, kad mes nesuprantame, kas vyksta prieš mūsų akis. Tai yra mano žodžiai ir mano atsakomybė.

Galutinis įspūdis buvo aiškus: renginys neįvykdė savo tikslo. Auditorija praleido valandą stebėdama situaciją, kurioje autorius elgėsi kaip renginio valdovas, tačiau tuo pačiu metu atsisakė būti atsakingas už turinį. Tai buvo renginys, kuriame knyga tapo fonu, o autorius - pagrindiniu veikėju, tačiau jo veiksmai nepatvirtino tokios pozicijos. Renginys paliko įspūdį, kad autorius labiau susitelkęs į savo vaidmenį nei į temą, kurią pristato, o pati knyga liko nepaliesta.

Tai kelia klausimą, ar tokia knyga apskritai verta būti konkurso dalimi. Renginys parodė ne tik autoriaus nesugebėjimą pristatyti savo temos, bet ir jo nenorą prisiimti atsakomybės už ją. Toks elgesys kelia abejonių dėl knygos vertės ir autoriaus pasirengimo dalyvauti kultūriniame procese. Auditorija tikėjosi vertingo turinio, tačiau gavo tik aroganciją, pasyvumą ir atsiribojimą.

Aš nesu šio autoriaus draugas, nesu jo pažįstamas, nesu jo bičiulis, kad vertinčiau jį pozityviai vien dėl mandagumo. Aš nesu jo aplinkos žmogus, kad būčiau įpareigotas jį palaikyti. Ir tikrai nesu jo gerbėjas, kad turėčiau priimti jo elgesį kaip savaime suprantamą. Todėl autorius neturėtų manyti, kad yra vertingesnis ar svarbesnis už aplinkinius. Auditorija jį suprato geriau, nei jis pats suprato savo temą. Mes matėme, girdėjome ir supratome daugiau, nei jis leido sau įsivaizduoti.

Tai mano išvada, ir už ją atsakingas esu aš pats. Su pagarba.