Ašara skersvėjuos, arba kaip iš užmiršto puslapio vėl įsižiebia šviesa
Užtrukau vos keletą mėnesių, bet, atrodo, pagaliau nugalėjau tą tylų atstumą tarp savęs ir knygos, kuri ilgą laiką gulėjo lyg užmirštas daiktas, laukiantis savo eilės. Perskaičiau Algimanto Pabijūno knygą „Ašara skersvėjuos“ ir įsižiebė šviesa akyse. Galbūt tai skamba per daug paprastai, gal net per daug nuoširdžiai, bet būtent taip ir jaučiausi užvertęs paskutinį puslapį. Prieš pradėdamas skaityti Pabijūną, daugiausia galvojau apie seną lietuvių literatūrą kaip apie kažką, kas jau nutolo, kas priklauso kitai kartai, kitai epochai, kitokiam žmogui. Tačiau skaitydamas supratau, kad laikas ne visada ištrina knygą. Kartais jis tik uždengia ją dulkių sluoksniu, o tereikia vieno žmogaus, vieno skaitytojo, kad nuo to sluoksnio vėl būtų nuvalyta. Algimantas Pabijūnas man tapo būtent tokiu atradimu. Jo kūryboje radau ne tik humorą, satyrą ar ironiją, bet ir labai žmogišką norą nepasiduoti tam, kas žmogų mažina, susiaurina ir paverčia tik sistemos dalimi.
Pabijūno gyvenimas ir kūryba susiję su laikotarpiu, kuriame žodis ne visada galėjo būti toks laisvas, kokį šiandien laikome savaime suprantamu. Jis buvo poetas, satyrikas, žurnalistas, redaktorius, kultūros žmogus, rašęs skirtingais žanrais ir skirtingoms auditorijoms. Jo kūryboje atsirado vietos ir humorui, ir feljetonui, ir publicistikai, ir poezijai, tačiau už visų šių formų slypėjo tas pats jautrus santykis su žmogumi ir jo aplinka. „Ašara skersvėjuos“ man pasirodė kaip knyga, kurioje juokas niekada nėra vien juokas. Jis dažnai slepia kartėlį, nuovargį, nusivylimą, bet kartu ir pasipriešinimą. Pabijūnas nesistengia man kaip skaitytojui pamokslauti. Jis leidžia pačiam pastebėti, kad už juokingos situacijos gali slypėti labai rimtas dalykas, o už kasdienio žmogaus elgesio – didelis vidinis pasirinkimas. Todėl ši knyga man tapo ne vien praeities literatūros kūriniu. Ji tapo pokalbiu su žmogumi, kurio gyvenimo laikotarpis jau praėjo, bet kurio keliami klausimai niekur nedingo.
Man atrodo, kad būtent čia slypi Pabijūno kūrybos gyvybė. Pasikeitė laikai, pasikeitė kalba, informacijos kiekis, visuomenės tempas, tačiau žmogus iš esmės liko toks pats. Jis vis dar nori būti pastebėtas, vis dar bijo būti atstumtas, vis dar kartais renkasi patogumą vietoj tiesos, prisitaikymą vietoj savo nuomonės, tylą vietoj žodžio. Tik šiandien tos situacijos dažnai atrodo kitaip. Jeigu Pabijūnas savo laikais stebėjo biurokratiją, oficialų melą, veidmainystę ir žmogaus prisitaikymą prie sistemos, tai šiandien aš galiu stebėti kitokias, bet panašias situacijas socialiniuose tinkluose, viešajame gyvenime, darbe, mokykloje, kasdieniuose žmonių santykiuose. Todėl skaitydamas Pabijūną vis dažniau pagalvodavau ne apie tai, kad jis rašė „tada“, o apie tai, kad jo klausimai kažkaip keistai persikelia į „dabar“. Ir būtent dėl to jo knyga man tapo ne muziejiniu eksponatu, o gyvu tekstu.
Žmogus už biografijos: Pabijūnas kaip kelių kultūros laukų žmogus
Kai pradėjau labiau domėtis Algimantu Pabijūnu, supratau, kad būtų per mažai jį pavadinti vien poetu ar satyriku. Jo kūrybinis gyvenimas buvo daug platesnis. Jis buvo žmogus, dirbęs spaudoje, redagavęs, rašęs žurnalistikos tekstus, kūręs poeziją ir humoristinę literatūrą. Jo santykis su kultūra nebuvo tik sėdėjimas prie popieriaus lapo ir eilėraščių rašymas. Jis buvo kultūrinio gyvenimo dalis, žmogus, kuris pats dalyvavo literatūros ir spaudos procese. Man tai svarbu todėl, kad pradėjęs skaityti „Ašara skersvėjuos“ supratau, jog jo tekstuose jaučiamas žmogus, labai gerai pažįstantis ne tik literatūrą, bet ir kasdienybę. Jis stebi ne iš tolo. Jis mato žmonių elgesį, jų silpnybes, jų norą įtikti, prisitaikyti, pasirodyti geresniems, negu iš tikrųjų yra.
Pabijūno kūryboje man ypač įdomus tas gebėjimas vienu metu būti ir juokingu, ir rimtu. Jo satyra neatrodo kaip tuščias pasišaipymas. Už jos slypi žmogaus stebėjimas. Jis mato, kaip žmogus keičiasi priklausomai nuo aplinkybių, kaip vienaip kalba viešai ir kitaip galvoja viduje, kaip kartais dėl patogumo atsisako savo principų. Man atrodo, kad satyrikas tokiu būdu tampa savotišku žmogaus charakterio fotografu. Jis ne tik užfiksuoja išorinį veiksmą, bet ir parodo, kas slypi po juo. Pabijūnas man pasirodė būtent toks rašytojas. Jo humoras turi akis. Jis stebi, įsidėmi ir tada pasako taip, kad skaitytojas pirmiausia nusišypso, o po kelių sekundžių supranta, kad iš tikrųjų buvo paliestas gana skaudus dalykas.
Dar svarbiau tai, kad Pabijūnas kūrė laikotarpiu, kai literatūrinė kalba turėjo būti atsargesnė. Negalima buvo visko pasakyti tiesiai, todėl reikėjo ieškoti kitų būdų. Dėl to jo kūryboje svarbi Ezopo kalba – kalbėjimas užuominomis, ironija, perkeltine prasme, situacijų paradoksais. Skaitydamas tai supratau kaip tam tikrą kūrybinį išradingumą. Kai tiesus sakinys gali būti sustabdytas, rašytojas ieško kito kelio. Ir tas kelias kartais tampa dar paveikesnis, nes skaitytojas pats turi įsitraukti. Pabijūnas ne visada viską pasako už mane. Jis leidžia man pačiam suprasti, apie ką iš tikrųjų kalbama.
„Ašara skersvėjuos“: knyga, kurioje juokas turi kartų poskonį
Pats knygos pavadinimas man atrodo labai prasmingas. „Ašara“ ir „skersvėjai“ yra du žodžiai, kurie tarsi savaime prieštarauja vienas kitam, tačiau būtent iš to prieštaravimo atsiranda visa knygos nuotaika. Ašara yra kažkas labai asmeniško, tylaus, priklausančio žmogui. Skersvėjis – priešingai, yra jėga, kurios negali sustabdyti vienas žmogus. Jis praeina pro langus, duris, plyšius ir paliečia viską. Man šiame pavadinime slypi žmogaus bandymas išlikti savimi pasaulyje, kuris nuolat juda ir pučia iš skirtingų pusių. Kartais žmogus gali juoktis, tačiau viduje vis tiek jausti ašarą. Kartais jis gali apsimesti, kad viskas gerai, nors aplink jį tvyro nuolatinis nerimas, spaudimas ir būtinybė prisitaikyti.
Skaitydamas knygą pastebėjau, kad Pabijūno humoras nėra lengvas. Tai nėra toks humoras, kuris tik praskaidrina nuotaiką ir leidžia pamiršti rūpesčius. Jo humoras verčia galvoti. Jis panašus į juoką, kuris iš pradžių malonus, tačiau netrukus pasidaro nejauku, nes supranti, kad juokiesi iš kažko, kas yra labai arti tavęs paties. Pabijūnas moka parodyti absurdiškumą ten, kur žmonės jau yra pripratę jo nebepastebėti. Būtent todėl jo satyra man pasirodė stipri. Ji nekuria dirbtinio pasaulio. Ji ištraukia iš kasdienybės tai, ką dažnai praeiname nepastebėję.
Man ypač įdomus Pabijūno gebėjimas parodyti, kaip žmogus pats tampa savo aplinkybių dalimi. Kartais jis ne tik kenčia nuo sistemos ar aplinkos, bet ir pats pradeda ją palaikyti. Jis prisitaiko, kartoja tai, ką reikia kartoti, tyli tada, kai reikėtų kalbėti, ir kalba tada, kai kalbėti patogu. Tokia situacija man pasirodė labai žmogiška, nes ji neleidžia paprastai padalinti pasaulio į gerus ir blogus. Pabijūno satyroje žmogus nėra vien auka. Jis pats turi pasirinkimą, nors tas pasirinkimas kartais būna sunkus. Todėl „Ašara skersvėjuos“ man atrodo kaip knyga apie atsakomybę už save.
Ezopo kalba: kai vienas sakinys turi du adresatus
Vienas įdomiausių dalykų, kuriuos supratau skaitydamas Pabijūną, yra tai, kad Ezopo kalba reikalauja ne tik gero rašytojo, bet ir aktyvaus skaitytojo. Šiandien esame įpratę, kad mintis būtų išsakyta kuo greičiau ir kuo aiškiau. Socialinių tinklų įrašai trumpėja, antraštės tampa svarbesnės už tekstą, o žmogaus dėmesys dažnai matuojamas sekundėmis. Pabijūno kūryboje viskas veikia kitaip. Čia reikia sustoti. Reikia perskaityti, pagalvoti, kartais net grįžti prie ankstesnės minties. Tik tada pradedi suprasti, kad tekstas turi ne vieną sluoksnį.
Man atrodo, kad tuo metu Ezopo kalba buvo ne tik meninė priemonė, bet ir būdas išsaugoti tam tikrą vidinę laisvę. Kai negali visko pasakyti tiesiai, turi išmokti kalbėti taip, kad suprastų tas, kuris pasiruošęs suprasti. Tai man pasirodė labai įdomu, nes atsiranda ypatingas ryšys tarp rašytojo ir skaitytojo. Rašytojas palieka ženklą, o skaitytojas turi jį atpažinti. Tokiu būdu literatūra tampa ne vien tekstu, bet ir susikalbėjimu. Vienas žmogus parašo, kitas žmogus supranta, ir tarp jų atsiranda erdvė, kurios negali visiškai kontroliuoti jokie draudimai.
Šiandien Ezopo kalba gali veikti kitaip, tačiau jos principas išlieka aktualus. Dabar žmogaus neriboja tokios pačios aplinkybės, kokios ribojo Pabijūno kartą, tačiau atsirado kiti spaudimai. Viešumas, noras patikti, nuolatinis vertinimas, socialinių tinklų reakcijos, baimė būti nesuprastam ar išjuoktam taip pat gali paveikti tai, ką žmogus pasako. Kartais žmogus nutyli ne todėl, kad jam draudžiama kalbėti, o todėl, kad bijo pasekmių. Todėl skaitydamas Pabijūną supratau, kad laisvė nėra vien galimybė ištarti žodį. Laisvė taip pat yra gebėjimas neprarasti savo minčių tada, kai aplinka stumia jas į šalį.
Pabijūnas ir šiandienos rašytojas: pasikeitė scena, bet ne žmogaus silpnybės
Man atrodo, kad didžiausia klaida būtų Pabijūną palikti tik praeityje. Jeigu į jį žiūrėsime kaip į rašytoją, kurio kūryba svarbi tik todėl, kad ji atspindi sovietmetį, patys sumažinsime jo reikšmę. Pabijūnas gali būti įdomus ir šiandien todėl, kad jis rašo apie žmogų. O žmogus nepasikeitė tiek, kiek mums kartais atrodo. Mes turime kitokius telefonus, kitokias technologijas, kitokius informacijos srautus, tačiau vis dar norime būti pripažinti, vis dar bijome būti atstumti, vis dar kartais apsimetame, vis dar ieškome patogaus kelio. Todėl Pabijūno satyra gali būti skaitoma ne vien kaip praeities dokumentas.
Aš pats, skaitydamas jo kūrybą, vis dažniau pradėjau galvoti apie šiandienos žmogų. Apie tai, kaip lengva viešai sukurti vienokį savo paveikslą, o privačiai būti visai kitokiam. Apie tai, kaip žmonės kartais siekia ne tiesos, o pritarimo. Apie tai, kaip patogumas gali tapti principų priešu. Šie dalykai nėra vienos epochos problema. Jie atsiranda kiekvienoje visuomenėje, kurioje žmogui svarbu, ką apie jį pagalvos kiti.
Todėl Pabijūną būtų galima priartinti prie šiandienos ne bandant dirbtinai padaryti jį „modernų“, o leidžiant jo tekstams kalbėti dabarties žmogui. Jo kūrybą galima skaityti kartu su šiuolaikinių autorių tekstais, lyginti skirtingas satyros formas, kalbėtis apie tai, kaip pasikeitė humoras ir viešoji kalba. Galima klausti ne tik, ką Pabijūnas kritikavo savo laiku, bet ir ką jis pastebėtų šiandien. Toks klausimas man atrodo daug įdomesnis už paprastą bandymą įdėti jo kūrybą į vieną literatūros istorijos lentyną.
Pabijūnas Lietuvos menui ir kultūrai: ne vien knygos, bet ir kultūros lauko darbas
Kalbant apie Pabijūną, man svarbu nepamiršti, kad rašytojo reikšmė ne visada matuojama vien tuo, kiek jo knygų šiandien garsiai minime. Kartais žmogus kultūrai svarbus ir todėl, kad ilgą laiką joje dirbo, rašė, redagavo, bendravo su kitais kūrėjais, dalyvavo spaudos ir literatūros gyvenime. Pabijūnas buvo būtent toks žmogus. Jo veikla buvo susijusi ne tik su literatūra, bet ir su platesne kultūrine aplinka. Jis rašė apie įvairius dalykus, kūrė skirtingomis formomis, dirbo spaudoje, buvo susijęs su kino kultūra. Dėl to jo kūrybinį palikimą galima suprasti kaip didesnės Lietuvos kultūros istorijos dalį.
Man labai įdomu tai, kad humoras šioje kultūroje nėra kažkas antraeilio. Kartais atrodo, kad rimta literatūra turi būti sunki, liūdna ir sudėtinga, o humoras lieka kažkur paraštėje. Pabijūnas parodo priešingai. Juokas gali būti labai rimtas ginklas. Kartais žmogų priversti susimąstyti galima ne moralizuojant, o parodant situacijos absurdiškumą. Kai pamatai save iš šalies, gali pradėti kitaip vertinti savo elgesį. Todėl satyra man pasirodė ne kaip lengvas literatūros žanras, o kaip labai sudėtinga forma, reikalaujanti ir stebėjimo, ir kalbos jausmo, ir drąsos.
Pabijūno vietą Lietuvos kultūroje aš matau kaip tam tikrą tiltą tarp literatūros ir kasdienybės. Jis nebando žmogaus iškelti virš realaus gyvenimo. Priešingai – jis grąžina jį į tą gyvenimą, kuriame yra kvailų situacijų, silpnybių, netikro iškilmingumo, tuščių žodžių ir labai paprastų žmogiškų norų. Galbūt todėl jo kūryba ir išlieka įdomi. Ji nėra pastatyta ant vienos istorinės datos. Ji pastatyta ant žmogaus elgesio.
Kaip Pabijūną priartinti šiandien: ne balzamuoti, o grąžinti į pokalbį
Jeigu norime, kad tokie autoriai kaip Algimantas Pabijūnas būtų skaitomi ir šiandien, man atrodo, neužtenka vien pasakyti, kad jie yra svarbūs Lietuvos literatūrai. Reikia leisti juos perskaityti iš naujo. Kartais mokykloje literatūra gali tapti pernelyg formali: autorius, metai, kūrinys, temos, žanras, reikšmė ir tada – kontrolinis klausimas. Tačiau žmogus gali būti svarbus ne todėl, kad mokame jo biografiją, o todėl, kad jo tekstas mus kažkaip paliečia. Pabijūną norėčiau matyti ne tik literatūros vadovėlio puslapyje, bet ir gyvame pokalbyje.
Man atrodo, kad jo kūrybai labai tiktų šiuolaikinės formos. Jo tekstus būtų galima skaityti viešuose literatūros vakaruose, įrašyti tinklalaidėse, interpretuoti scenoje, jungti su muzika ar vizualiuoju menu. Satyra apskritai yra labai tinkama garsiniam ir sceniniam atlikimui, nes joje svarbi intonacija, pauzė, situacija ir net tyla. Taip pat būtų prasminga skaitmeninti jo kūrybą ir padaryti ją lengviau pasiekiamą jaunesniam žmogui. Ne todėl, kad jauną žmogų reikia „privilioti“ bet kokia kaina, bet todėl, kad gera literatūra neturėtų būti paslėpta vien todėl, kad ji išleista prieš kelis dešimtmečius.
Tačiau svarbiausia, mano manymu, yra ne bandymas Pabijūną padaryti tokiu, koks jis nebuvo. Nereikia jo perrašyti pagal šiandienos madas. Reikia leisti jam likti savimi ir kartu parodyti, kodėl jo klausimai dar gyvi. Man atrodo, kad būtent toks santykis su praeities literatūra yra prasmingas. Mes jos nei garbiname vien dėl to, kad ji sena, nei atmetame vien todėl, kad ji sena. Mes skaitome, lyginame, klausiame ir atrandame. Tada literatūros istorija tampa ne kapinėmis, o pokalbiu, kuriame gali dalyvauti ir žmogus iš kito laikotarpio.
Kas lieka, kai knyga užverčiama
Pirmasis sluoksnis – žmogus
Kai pagalvoju, kas man labiausiai liko iš „Ašara skersvėjuos“, pirmiausia galvoju apie žmogų. Ne apie datas, ne apie literatūros terminus ir net ne apie tai, kokiai epochai priklauso knyga. Man liko žmogus, kuris bandė kalbėti tada, kai kalbėti ne visada buvo paprasta. Žmogus, kuris pasirinko humorą ne todėl, kad jam nerūpėjo rimti dalykai, bet todėl, kad humoras galėjo pasakyti tai, ko kartais nepavykdavo pasakyti tiesiai. Man liko mintis, kad žmogaus vidinė laikysena kartais yra daug svarbesnė už išorinį jo vaidmenį. Galima būti sistemos dalimi ir vis tiek neprarasti savęs. Galima gyventi sudėtingu laiku ir vis tiek ieškoti būdo išsaugoti savo balsą.
Skaitydamas Pabijūną taip pat supratau, kad žmogaus silpnumas nėra kažkas, ką galima paprastai pasmerkti. Visi mes kartais prisitaikome, kartais bijome, kartais pasirenkame lengvesnį kelią. Tačiau svarbiausia yra suvokti, kada tai darome ir ką tuo metu prarandame. Pabijūno satyra būtent tai ir daro – ji parodo žmogų taip, kad negalime visiškai pasislėpti už pasiteisinimų. Juokdamiesi iš jo veikėjų, kartais turime prisiminti ir save.
Antrasis sluoksnis – kultūra
Antra, man liko kitoks požiūris į Lietuvos kultūrą. Anksčiau galvodavau, kad kultūros istoriją daugiausia sudaro garsiausi vardai, dažniausiai minimi mokykloje ar literatūros istorijose. Dabar suprantu, kad kultūros paveikslas yra daug platesnis. Jį kūrė ne tik tie, kurių vardai visada buvo pirmuosiuose puslapiuose. Jį kūrė ir poetai, satyrikai, žurnalistai, redaktoriai, žmonės, kurie dirbo spaudoje, kultūroje, kine ir kitose srityse. Pabijūnas man tapo vienu iš tokių žmonių, kurį norisi ištraukti iš užmaršties ne dėl pareigos, o todėl, kad jo kūryboje dar yra ką atrasti.
Man atrodo, kad kultūra gyva tol, kol mes ją skaitome. Knyga negali pati savęs išgelbėti nuo užmaršties. Ji gali gulėti bibliotekoje dešimtmečius, bet tik tada, kai kažkas ją paima į rankas, prasideda naujas jos gyvenimas. Todėl mano perskaityta „Ašara skersvėjuos“ nėra tik sena knyga. Ji tapo mano dabarties dalimi. Ir galbūt tai yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos gali padaryti skaitytojas – grąžinti seną tekstą į savo laiką.
Trečiasis sluoksnis – šiandiena
Trečia, Pabijūnas privertė mane kitaip pažvelgti į šiandieną. Dabar suprantu, kad ne visos senos knygos yra apie praeitį. Kai kurios yra apie žmogų, todėl jos keliauja kartu su juo per laiką. Pabijūno pasaulyje mačiau dalykus, kuriuos galiu atpažinti ir šiandien: norą įtikti, baimę būti kitokiam, patogų prisitaikymą, tuščius žodžius, bandymą atrodyti geresniam, negu esi. Skiriasi aplinkybės, bet žmogaus vidiniai prieštaravimai išlieka. Dėl to ši knyga man tapo savotišku veidrodžiu. Ne visada maloniu, bet tikru.
Gal todėl po kelių mėnesių skaitymo ir užverčiau „Ašara skersvėjuos“ su tuo keistu jausmu, kad šviesa akyse atsirado ne todėl, jog perskaičiau vieną seną knygą. Ji atsirado todėl, kad supratau, jog literatūra gali sugrįžti tada, kai jos mažiausiai tikiesi. Gali paimti į rankas seną puslapį ir staiga pamatyti jame save, savo laiką, savo klausimus. Algimantas Pabijūnas man nebėra tik pavardė iš literatūros istorijos. Jis tapo rašytoju, kurio kūryboje radau juoką, bet kartu ir kartėlį, radau žmogaus silpnumą, bet kartu ir jo galimybę atsilaikyti. Ir galbūt svarbiausia yra tai, kad „Ašara skersvėjuos“ man priminė labai paprastą dalyką: knygos neužmirštamos tol, kol atsiranda žmogus, kuris jas perskaito.
Aš perskaičiau. Ir šį kartą nuo užmiršto puslapio dulkes nuėmiau ne tik nuo knygos, bet ir nuo savo paties supratimo apie literatūrą.
