TARP VIRTUOZIŠKUMO, DVASIOS IR AMŽINYBĖS: MATAS STABINGIS IR FRANZO LISZTO „TARANTELLA“ – FORTEPIJONO MENAS, KURIS PERŽENGIA GARSO RIBAS

Yra atlikimų, kuriuos išklausai, įvertini ir palieki praeityje, ir yra tokių, prie kurių sugrįžti ne todėl, kad pamiršai, kaip jie skamba, bet todėl, kad pirmasis susitikimas su muzika pasirodo buvęs tik pradžia. Kiekvieną kartą klausantis atsiveria naujas garsinis atspalvis, nauja emocinė kryptis, kitaip suskamba jau pažįstama melodija, o tai, kas anksčiau atrodė tiesiog gražu, staiga įgauna netikėtą gelmę. Tokiame santykyje su muzika nebepakanka pasakyti, kad kūrinys patinka. Patikimas tampa pernelyg silpnas žodis, nes jis nepaaiškina, kodėl žmogus vėl ir vėl grįžta prie tų pačių garsų, kodėl kartais klausosi užmerktomis akimis, kodėl vienoje vietoje netikėtai sulaiko kvėpavimą, o kitoje pajunta šiurpuliukus ar akyse susikaupiančias ašaras. Tokios patirtys rodo, kad muzika klausytojui tapo ne vien estetiniu objektu, bet ir asmenine erdve, kurioje susitinka jo jautrumas, vaizduotė, prisiminimai, svajonės ir sunkiai nusakomi vidiniai išgyvenimai.

Skaityti toliau »