Tarp meilės, atminties ir užburto laiko
Autorius, kurio gyvenimas pats prašosi būti perskaitytas kaip romanas
Petras Vytautas Rutė – viena iš tų XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos kultūros figūrų, kurios šiandien lengvai gali praslysti pro bendrą literatūros istorijos akiratį, nors jų gyvenimo ir kūrybos trajektorija yra nepaprastai įdomi.
Jis gimė 1934 m. Dirgalio kaime, Kretingos krašte, mokėsi Grūšlaukėje, Darbėnuose, vėliau Salantų gimnazijoje, o 1954–1959 m. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Tai žmogus, kurio ankstyvasis gyvenimas buvo įrėmintas vieno dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių: jo vaikystė sutapo su karu, paauglystė – su sovietinės sistemos įsitvirtinimu, o jaunystė – su ankstyvojo stalinizmo ir po Stalino mirties prasidėjusio politinio atšilimo sandūra. Tačiau Rutės biografija tuo nesibaigia. Jo profesinis kelias nuvedė į LTSR Vidaus reikalų ministerijos sistemą: jis dirbo VRM spaudoje, buvo laikraščio kaliniams „Gyvenimas – mokykla“ literatūrinis darbuotojas ir redaktoriaus pavaduotojas, vėliau – savaitraščio „Liaudies sargyboje“ redaktoriaus pavaduotojas, taip pat dirbo kitose VRM tarnybose ir į pensiją išėjo turėdamas vidaus tarnybos pulkininko laipsnį. Ši biografijos aplinkybė savaime nepateikia paprasto atsakymo, kas buvo Rutė kaip žmogus ar kaip kūrėjas.
Priešingai – ji kelia klausimų. Kaip lituanistiką studijavęs žmogus, visą gyvenimą rašęs poeziją ir prozą, galėjo egzistuoti sistemoje, kuri pati kontroliavo spaudą, kalėjimus ir viešąjį pasakojimą? Ką reiškė būti kūrėju, kai profesinė kasdienybė buvo susieta su sovietine institucine tikrove? Ir ar įmanoma vėlesnę jo kūrybą perskaityti neatsiribojant nuo šio paradokso? „Romutė ir Romasis“ šių klausimų tiesiogiai neatsako, bet būtent todėl tampa įdomi: tai knyga, iš kurios galima pajusti žmogų, sugrįžtantį į jaunystę iš jau visai kito istorinio laiko. Rutė savo literatūrą ilgai kūrė ne kaip viešą karjerą, bet tarsi asmeninį dvasinį archyvą. Kretingos bibliotekos biografijoje pabrėžiama, kad poeziją ir prozą jis rašė visą gyvenimą, o 1993 m. išleistas rinkinys „Ant gyvenimo tako“ apėmė net 1968–1984 m. rašytą kūrybą. Vadinasi, Rutės literatūra buvo gerokai senesnė už jos viešą pasirodymą. Šis vėlavimas yra svarbus raktas į jo kūrybą: tai ne rašytojas, kuris pirmiausia ieškojo literatūrinės šlovės, o žmogus, ilgai kaupęs mintis, prisiminimus ir moralinius klausimus, kol pagaliau juos išleido į viešumą.
„Romutė ir Romasis“ – meilės istorija, parašyta iš istorijos perspektyvos
1994 m. pasirodžiusi apysaka „Romutė ir Romasis“ bibliografiniuose šaltiniuose apibūdinama kaip gimnazijos laikų meilės istorija, o Kretingos bibliotekos pateikiamoje autoriaus biografijoje ji įvardijama kaip sentimentali dviejų gimnazistų meilės istorija, pasakojama postalininių metų fone. Šis apibūdinimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprastas, net pernelyg romantiškas: du jauni žmonės, gimnazija, meilė, jaunystė, prisiminimai. Tačiau pats istorinis laikas neleidžia šio kūrinio perskaityti vien kaip sentimentalaus pasakojimo. Postaliniai metai – tai laikotarpis, kuriame privatus žmogaus gyvenimas egzistuoja šalia didžiulės politinės sistemos, o jauno žmogaus jausmai turi būti patiriami pasaulyje, kuriame asmens pasirinkimus, kalbą, mokyklą, šeimą ir ateities galimybes riboja ideologinė tikrovė.
Dar reikšmingiau tai, kad pats Rutė 1950–1954 m. mokėsi Salantų gimnazijoje. Todėl jo pasirinktas gimnazistų pasaulis sutampa su paties autoriaus jaunystės laikotarpiu. Tai savaime nereiškia, kad Romasis yra pats Rutė ar kad Romutė ir Romasis yra tiesioginiai realių žmonių portretai – tokio autobiografiškumo patvirtinimo patikimuose šaltiniuose neradau. Tačiau chronologinis sutapimas yra pernelyg įdomus, kad jį būtų galima visiškai ignoruoti. Knyga, parašyta ir išleista jau nepriklausomybės atkūrimo epochoje, grįžta į autoriaus jaunystę, kai Lietuva buvo visai kitokia. Todėl meilės istorija čia gali būti suprantama ir kaip atminties forma: ne vien pasakojimas apie du jaunuolius, bet bandymas išsaugoti pasaulį, kurio nebėra.
Tai viena įdomiausių Rutės kūrinio įtampų – meilė yra privati, istorija yra vieša, tačiau žmogaus atmintyje jos abi susilieja. Jaunystė prisimenama ne vakuume, o konkrečiame laike. Ir galbūt būtent dėl to knygos sentimentalumas neturėtų būti suprantamas kaip paprastas silpnumas. Sentimentalumas čia gali būti sąmoninga vyresnio žmogaus laikysena prieš laiką: tai, kas jaunystėje atrodė kasdieniška, po kelių dešimtmečių tampa negrįžtamai prarasto pasaulio dalimi.
Kodėl ši knyga šiandien įdomesnė, negu galėtų atrodyti
„Romutė ir Romasis“ išleista 1994 m. – vos kelerius metus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šis leidimo momentas labai svarbus. Knyga atsiranda tuo metu, kai Lietuvos visuomenė iš naujo peržiūri savo sovietmečio patirtį, kai atsiveria anksčiau nutylėtos temos, kai žmonės pradeda viešai pasakoti apie tai, ką ilgai nešiojosi asmeninėje atmintyje. Pats Rutė tuo metu jau buvo žmogus, nugyvenęs didžiąją gyvenimo dalį sovietinėje sistemoje, išėjęs į pensiją ir pradėjęs naują kūrybos etapą. 1989 m. tapyba jam tapo pagrindine kūrybine erdve, o 1993–1994 m. jis išleido pirmąsias svarbesnes literatūros knygas. Šitaip „Romutę ir Romasį“ galima matyti kaip vieną iš vėlyvojo kūrybinio atsivėrimo ženklų. Rutė tarytum pradeda susitikti su savo paties praeitimi. Jo poezijoje iškyla didybės ir menkumo, tiesos ir veidmainystės, meilės ir neapykantos priešpriešos, o vėlesnėje tapyboje – žmogaus vidinis prieštaringumas, egzistencinė vienatvė, moralinis pasirinkimas, kultūros ir religijos simboliai. Todėl „Romutė ir Romasis“ nėra visiškai izoliuotas romanas ar apysaka. Ji įsirašo į didesnę Rutės kūrybinę sistemą, kuriai rūpi ne tiek vienas įvykis, kiek žmogus laike.
Meilė tampa būdu kalbėti apie žmogaus trapumą, jaunystė – apie negrįžtamumą, o praeitis – apie atmintį. Būtent todėl šią knygą verta vertinti ne pagal šiandieninius greito siužeto ar psichologinio romano standartus, bet kaip vėlyvą autoriaus bandymą literatūroje susigrąžinti žmogaus gyvenimo dalį, kurią istorija buvo seniai nusinešusi.
Jaunystė kaip prarasto pasaulio teritorija
„Romutės ir Romasio“ branduolyje slypi labai sena, bet literatūroje beveik neišsemiama tema – jaunystė. Tačiau Rutės pasirinkta jaunystė nėra abstrakti, universali jaunystė, kokią galima perkelti iš vienos epochos į kitą. Ji turi konkrečią istorinę temperatūrą. Tai gimnazistų pasaulis postalininiu laikotarpiu, kai jaunas žmogus jau gali patirti asmeninį artumą, svajoti, mylėti, mokytis, planuoti ateitį, bet visos šios privačios patirtys egzistuoja didesnės sistemos šešėlyje. Šiuo požiūriu pats meilės motyvas tampa labai svarbus. Meilė yra viena iš nedaugelio žmogaus patirčių, kurios iš esmės priešinasi ideologiniam suvienodinimui: ji yra individuali, nepakartojama, priklausanti konkrečiam žmogui ir konkrečiam kitam žmogui. Politinė sistema gali reguliuoti mokyklą, spaudą, viešąją kalbą, karjerą, socialinę padėtį, bet daug sunkiau gali kontroliuoti pirmąjį prisirišimą, jaunatvišką svajonę, gėdą, laukimą, pavydą, ilgesį. Todėl „Romutės ir Romasio“ meilės istorija gali būti skaitoma kaip mažosios istorijos priešprieša didžiajai istorijai.
Oficialioji epocha turi savo datas, institucijas ir politinius įvykius; žmogus turi savo pirmąjį jausmą, pirmąją netektį, savo prisiminimą. Po daugelio metų žmogui būtent pastarieji dalykai gali pasirodyti svarbiausi. Tai ir paaiškina, kodėl Rutė, būdamas jau brandus žmogus, grįžta būtent į gimnazijos metus. Jis negrįžta į jaunystę todėl, kad joje būtų buvę paprasčiau; jis grįžta todėl, kad jaunystėje žmogaus pasaulis pirmą kartą tampa savas. Čia gimsta vertybės, pirmieji moraliniai pasirinkimai, pirmoji meilė, pirmasis konfliktas tarp to, ko nori pats žmogus, ir to, ko iš jo reikalauja aplinka. Šiuo požiūriu apysaka įgauna ne vien sentimentalią, bet ir autobiografinės atminties dimensiją.
Rutės biografijos paradoksas: lituanistas VRM sistemoje
Vertinant autorių, negalima apeiti jo profesinės biografijos. Petras Rutė buvo lituanistas, tačiau jo profesinis gyvenimas ilgą laiką buvo susijęs su LTSR vidaus reikalų sistema. Jis dirbo VRM spaudoje, įskaitant leidinį kaliniams „Gyvenimas – mokykla“, vėliau – „Liaudies sargyboje“, taip pat administracinėse tarnybose; į pensiją išėjo kaip vidaus tarnybos pulkininkas. Šis faktas turi būti vertinamas atsargiai: vien pareigos neleidžia spręsti apie žmogaus politines pažiūras, moralinius pasirinkimus ar konkretų dalyvavimą represinėse veiklose. Viešuose biografiniuose šaltiniuose nėra pakankamai medžiagos tokioms išvadoms daryti. Tačiau literatūros tyrinėtojui ši biografija vis tiek yra reikšminga, nes ji parodo, kokioje institucijų ir patirčių sankirtoje gyveno autorius. Jis nebuvo nuo sovietinės sistemos nutolęs stebėtojas. Jo profesinė kasdienybė buvo susijusi su viena iš svarbiausių valstybės kontrolės institucijų.
Kita vertus, jo kūryba rodo žmogų, kuris nuolat grįždavo prie moralinių klausimų: tiesos ir veidmainystės, meilės ir neapykantos, žmogaus didybės ir menkumo. Būtent todėl Rutės biografija yra produktyvi ne kaip paprasto „dvigubo gyvenimo“ sensacija, o kaip sudėtingas žmogaus egzistencijos klausimas. Kiekvienas žmogus vienu metu yra profesija, institucija, šeima, atmintis, jaunystė, vidinis balsas ir kūryba. Rutės atveju šie sluoksniai ypač ryškūs. Galbūt literatūra jam ir buvo erdvė, kurioje galima grįžti prie to, kas nepriklausė nuo pareigų ir hierarchijų. Jo poezija, proza ir vėliau tapyba sudaro savotišką antrąją biografiją – ne tarnybinę, ne oficialią, o vidinę.
„Romutė ir Romasis“ kaip atminties, o ne vien meilės kūrinys
Knygos paantraštė – „Gimnazistiškos meilės istorija“ – iš anksto nurodo skaitytojui tam tikrą toną. Tai nėra istorinis traktatas, nėra dokumentinė kronika ir nėra politinis romanas. Tačiau kūrinio istorinis fonas neleidžia meilės visiškai atskirti nuo epochos. Tai ir yra viena stipriausių recenzuojamos knygos perspektyvų: skaitydamas apie jaunus žmones, neišvengiamai galvoji apie laiką, kuriame jie gyvena. Šis aspektas tampa dar svarbesnis žinant, kad pats Rutė priklausė tai kartai, kuri gimnaziją lankė ankstyvuoju sovietmečiu. Jo literatūrinis grįžimas į jaunystę, pasirodęs 1994 m., yra savotiškas atminties judesys priešinga kryptimi nei oficiali istorija. Istorija juda į priekį, valstybės keičiasi, sistemos griūva, žmonės miršta, o rašytojas atsigręžia atgal ir bando iš naujo pažvelgti į tai, kas kažkada buvo gyva.
Šiame kontekste „Romutė ir Romasis“ tampa ne tik dviejų personažų istorija. Tai pasakojimas apie laiką, kai žmogus dar nežinojo, kuo taps jo gyvenimas. Romasis, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, egzistuoja prieš savo biografiją – jo ateitis dar neparašyta. Tuo tarpu pasakotojas jau žino, kad jaunystė baigsis, kad žmonės išsiskirs, kad istorija pasikeis, kad kai kurie dalykai liks tik atmintyje. Šis žinojimo skirtumas tarp jauno žmogaus ir brandžios autoriaus sąmonės suteikia kūriniui papildomą melancholijos sluoksnį. Jaunystė visada gyvena dabartyje; prisiminimas visada žino, kad ji praėjo.
Literatūra, kuri ilgai gyveno šešėlyje
Ypatingą reikšmę turi ir tai, kad Rutės literatūrinė kūryba ilgą laiką buvo mažai vieša. Jo biografijoje pabrėžiama, kad poeziją ir prozą jis rašė visą gyvenimą, tačiau 1993 m. išleistas „Ant gyvenimo tako“ rinkinys buvo sudarytas iš kelis dešimtmečius kurtos medžiagos; 1994 m. pasirodė „Romutė ir Romasis“. Tai reiškia, kad jo viešas literatūrinis pasirodymas iš esmės įvyko jau kitoje Lietuvoje. Šis faktas keičia mūsų požiūrį į jo tekstų pobūdį. Rutė nebuvo jaunas rašytojas, kuriam reikėjo įrodyti savo vietą literatūros lauke. Jis į literatūrą atėjo vėlai, jau su sukaupta gyvenimo patirtimi. Todėl jo tekstuose svarbi ne vien istorija, bet ir gyvenimo apmąstymas. Jo poezijoje ryškios aforistinės priešpriešos, o meninėje kūryboje – žmogaus egzistencijos, gėrio ir blogio, vidinio prieštaringumo temos. Šia prasme „Romutė ir Romasis“ atrodo kaip mažesnės formos kūrinys didesnėje kūrybinėje visumoje.
Meilės istorija čia nėra atsitiktinis nukrypimas nuo filosofinės Rutės pasaulėjautos. Priešingai, meilė yra viena iš sričių, kuriose žmogaus moralė, ištikimybė, pasirinkimas, idealizmas ir pažeidžiamumas atsiskleidžia ypač aiškiai. Vėlesnė Rutės tapyba tai tik dar labiau patvirtina: jo paveiksluose žmogaus veidai dažnai tampa simbolinėmis kaukėmis, o kultūros, religijos ir mitologijos ženklai naudojami kalbėti apie žmogaus vidinę būseną. Tad literatūra ir tapyba Rutės atveju nėra dvi atskiros veiklos. Tai du būdai užrašyti tą patį klausimą: kas yra žmogus ir ką jis išsaugo iš savo gyvenimo, kai viskas aplink jį keičiasi?
Julius Janonis ant viršelio – neabejotinai reikšmingas ženklas
Šios knygelės viršelis suteikia recenzijai dar vieną labai svarbų aspektą. Jame pavaizduotas Julius Janonis (1896–1917) ir po jo portretu įrašytas Petro Rutės vardas bei kūrinio pavadinimas. Vien iš šio vaizdinio negalima kategoriškai pasakyti, kodėl autorius ar leidėjas pasirinko būtent Janonį, tačiau šis pasirinkimas leidžia kelti literatūrinį klausimą apie jauną žmogų, idealizmą, anksti nutrūkusį gyvenimą ir istorijos spaudimą. Janonio figūra lietuvių kultūrinėje atmintyje pati savaime yra stipriai susieta su jauno poeto likimu ir istorine epocha. Todėl jo atvaizdas ant kūrinio, pasakojančio apie gimnazistų meilę, nėra visiškai neutralus grafinis papuošimas. Jis įveda papildomą jaunystės, poezijos ir laiko dimensiją. Ypač įdomu tai, kad Rutė pats buvo žmogus, kurio gyvenime literatūra ir institucinis pasaulis egzistavo greta. Jo santykis su kultūra buvo ne vien profesinis: jis studijavo lituanistiką, rašė poeziją ir prozą, o vėliau tapyboje kūrė ištisą simbolinę visatą.
Todėl Janonio portretą galima perskaityti kaip simbolinį vartus į knygą – skaitytojas kviečiamas ne tik į meilės istoriją, bet į jaunystės ir idealizmo pasaulį. Vis dėlto čia būtina palikti vietos abejonėms: neradau šaltinio, kuriame pats Rutė būtų paaiškinęs šio viršelio sprendimo priežastį. Todėl prasmingiausia šį motyvą laikyti interpretaciniu raktu, o ne dokumentiškai patvirtinta autoriaus intencija.
Rutė kaip vientisas kūrėjas: poetas, prozininkas ir tapytojas
Galų gale „Romutę ir Romasį“ reikėtų vertinti neatskyrus nuo viso Petro Rutės kūrybinio pasaulio. Tai ypač svarbu, nes Rutė buvo ne vien prozininkas. Jis parašė poezijos, prozos, vėliau sukūrė daugiau kaip 2 000 paveikslų, surengė daugiau kaip 20 personalinių parodų, 1993 m. už tapybos ciklą „Viską nusineša laikas“ gavo Adomo Varno premiją, o 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Jo tapyboje, kaip nurodo menotyrinė medžiaga, susilieja filosofija, poezija, mitologija, krikščioniški ir pagoniški simboliai, žmogaus dvilypumo ir egzistencijos temos. Šis kontekstas leidžia į „Romutę ir Romasį“ pažvelgti kaip į vieną iš autoriaus bandymų kalbėti apie žmogaus vidų paprastesne, pasakojimo forma. Jei jo paveiksluose žmogus dažnai pasirodo kaip simbolinė būtybė, kaukė, archetipas ar paslaptingas veidas, tai prozoje jis tampa jaunu žmogumi su savo jausmais, pasirinkimais ir prisiminimais. Abiem atvejais centre išlieka žmogus.
Galbūt todėl Rutės kūrybą prasmingiau suvokti ne pagal literatūrinio žanro griežtumą, o kaip vieną didelį gyvenimo apmąstymą. „Romutė ir Romasis“ yra mažesnė šio apmąstymo dalis, bet ji turi ypatingą emocinį krūvį, nes čia žmogus dar jaunas, dar tik pradedantis gyventi. Tuo tarpu autorius jau žino, kiek daug laiko gali pasiimti iš žmogaus jo paties gyvenimas. Ši žinojimo persvara ir sukuria pagrindinį knygos melancholiškumą.
KAI JAUNYSTĖ GRĮŽTA NE KAIP PRAEITIS, O KAIP ATMINIMAS
Neužbaigtas dialogas su praeitimi
Petras Rutė šiandien nėra tas autorius, kurio pavardė savaime atvertų platų Lietuvos literatūros istorijos skyrių. Tačiau būtent šis kultūrinio užmaršties sluoksnis daro jo biografiją ir knygą įdomias. Jo gyvenime susitiko keli labai skirtingi pasauliai: Žemaitijos kaimo aplinka, gimnazija, lituanistikos studijos Vilniaus universitete, sovietinės VRM sistema, literatūra, o vėliau – intensyvi tapyba. Tai nėra paprasta biografija, kurią galima aprašyti viena etikete. Rutės gyvenime buvo ir institucija, ir kūryba, ir oficialus darbas, ir asmeninis dvasinis pasaulis. „Romutė ir Romasis“ šio prieštaringo gyvenimo nepaaiškina, tačiau leidžia prie jo priartėti per kitą durį – jaunystės atmintį. Gimnazistiška meilė tampa ne tik praeities jausmu, bet ir priemone prisiminti save tokį, koks žmogus buvo prieš tapdamas tuo, kuo vėliau tapo. Šiuo požiūriu kūrinio vertė pirmiausia slypi ne sensacingame siužete ar literatūrinėje intrigoje, o jo gebėjime užfiksuoti žmogaus santykį su savo paties praeitimi. Rutė rašo apie laiką, kuris jau praėjo, bet kartu ir apie žmogų, kuris vis dar gyvena to laiko prisiminimu. Tai viena iš priežasčių, kodėl knygą verta skaityti ne kaip vien sentimentalų pasakojimą, o kaip vėlyvą autoriaus dialogą su savo jaunyste.
Meilė kaip mažiausia istorijos forma
„Romutė ir Romasis“ įdomi todėl, kad didžiąją istoriją sumažina iki žmogaus mastelio. Sovietmečio istoriją galima pasakoti per datas, valdžios sprendimus, institucijas, represijas, politinius lūžius. Tačiau paprastas žmogus istoriją išgyvena kitaip: jis eina į mokyklą, įsimyli, bijo, laukia, svajoja, renkasi, prisimena. Šiuo požiūriu meilės istorija tampa savotiška mažiausia istorijos forma. Ji parodo, kaip didelė epocha įsiskverbia į paprasčiausią žmogaus gyvenimą. Būtent čia slypi didesnė Rutės kūrinio prasmė. Knyga neleidžia pamiršti, kad net autoritarinių sistemų laikais žmonės nenustoja būti žmonėmis. Jie myli, draugauja, kuria ateities planus, patiria pirmuosius jausmus. Istorija gali keisti jų aplinką, tačiau ji nepanaikina jų vidinio pasaulio. Ir galbūt todėl Rutė pasirenka ne herojišką, ne politinį, o sentimentalų pasakojimą. Sentimentalumas čia gali būti suprastas kaip pasipriešinimas užmarščiai. Tai būdas pasakyti: istorija keičiasi, sistemos žlunga, institucijos praranda galią, bet žmogaus prisiminimas apie tai, ką jis mylėjo, išlieka. Šitaip „Romutė ir Romasis“ įgyja platesnę prasmę nei vien gimnazistų meilės istorija. Tai pasakojimas apie laiką, kuris išėjo, bet dar nėra miręs, nes gyvena žmogaus atmintyje.
Kodėl Petrą Rutę verta prisiminti
Petrą Rutę verta prisiminti ne todėl, kad reikėtų dirbtinai iškelti jį į lietuvių literatūros kanono centrą, bet todėl, kad jo gyvenimo ir kūrybos visuma suteikia retą galimybę pažvelgti į XX amžiaus Lietuvos žmogų iš labai neįprastos perspektyvos. Jis buvo lituanistas, poetas, prozininkas, VRM darbuotojas, pulkininkas ir savamokslis tapytojas, sukūręs daugiau kaip du tūkstančius paveikslų. Jo kūryboje susiliejo literatūra, filosofija, mitologija, moraliniai klausimai ir asmeninė egzistencijos samprata. „Romutė ir Romasis“ šiame dideliame kūrybiniame paveiksle atrodo kaip mažesnis, bet labai žmogiškas fragmentas.
Tai knyga apie jaunystę, bet kartu – apie laiką. Apie meilę, bet kartu – apie praradimą. Apie du žmones, bet kartu – apie visą kartą, kurios jaunystė praėjo sistemoje, kurios daugelis šiandien nebeprisimena taip, kaip ją patyrė tuomet gyvenę žmonės. Todėl knygos reikšmė šiandien gali slypėti būtent jos neįprastame atstume: ji nėra šiuolaikinė, nėra parašyta mūsų dabartine literatūrine maniera ir nėra lengvai įspraudžiama į vieną žanrinę lentyną. Tačiau joje yra tai, ko negali pakeisti nei literatūrinės mados, nei laiko distancija – žmogaus noras dar kartą atsigręžti į save ir paklausti, kas iš mūsų jaunystės išlieka tada, kai praeina visas gyvenimas.
Galbūt todėl „Romutė ir Romasis“ šiandien įdomiausia skaityti ne kaip meilės istoriją, kurią reikia įvertinti pagal šiuolaikinio romano kriterijus, o kaip vieno žmogaus bandymą išgelbėti nuo visiško išnykimo savo jaunystės pasaulį.