Ir vis dėlto šiandien jau aišku, kad Klaipėda nėra vienintelė. Kaip pati autorė sako, „procesas jau vyksta ne tik Klaipėdoje, bet visoje Lietuvoje prasidėjo tos monumentniosios dailės objektų registravimas“. Šis sakinys skamba kaip pavėluotas pripažinimas, kad „pusę jų esame sunaikinę, išgriovę, uždažę, išdaužę“. Tai ne metafora, o statistika, kurią Skaisgirienė atrado savo tyrimo metu - ir kuri šiandien tampa visos šalies kultūrinės atminties diagnoze.

Kovo 23-osios vakarą Pempininkų bibliotekoje vykęs knygos pristatymas tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir simboliniu veiksmu. Šiandien čia - biblioteka, tačiau 1975 m. tuo pačiu adresu veikė vaistinė, kurios sieną dengė Juozo Vosyliaus 54 kvadratinių metrų freska „Farmacijos istorija“. Freska, kuri buvo viena didžiausių jo kūrinių. Freska, kuri buvo sunaikinta. Freska, kuri išliko tik trijose fotografijose. Šis faktas nėra tik istorinis kuriozas - tai yra visos Klaipėdos monumentaliosios dailės likimo metafora.

Vaistinėje kabėjusi Vosyliaus freska buvo ne tik kūrinys, bet ir autorės vaikystės ritualas. Ji prisimena, kaip sėdėdavo ant suoliuko, kol mama stovėdavo eilėje, ir valandų valandas žiūrėdavo į freską. Tai buvo jos pirmasis susitikimas su monumentaline daile - ne muziejuje, o kasdienėje erdvėje. Ji pasakoja, kad laukdavo, kada mama vėl eis į vaistinę, nes norėdavo dar kartą pamatyti tą nepaprasto grožio freską. Šiandien ji sunaikinta, ir autorė iki šiol nesupranta, „kam pakilo ranka šitą kūrinį uždažyti“.

Skaisgirienė šią metaforą tyrinėjo daugiau nei dešimtmetį. Jos darbas prasidėjo nuo paprasto klausimo: kur dingo freskos, kurias ji prisiminė iš vaikystės? Tačiau greitai paaiškėjo, kad atsakymas nėra paprastas. Ji pradėjo nuo visiško chaoso. „Galvojau nearti dirvonai. Nėra jokios registracijos ir tokios padrikos žinios, kur kas yra, kur buvo, kas išvykę, kas neišvykę“, - prisimena autorė. Šis sakinys tiksliai apibrėžia monumentaliosios dailės būklę: kūriniai egzistavo, bet jų istorijos – ne.

Oficialūs archyvai buvo skylėti, institucijos neturėjo duomenų, menininkų pavardės buvo pamirštos, o kūriniai - sunaikinti arba perkelti be dokumentacijos. Tai, kas turėjo būti kultūrinis miesto archyvas, pasirodė esąs fragmentų rinkinys, kuriame daugiau praradimų nei išlikusių objektų.

Todėl autorė pasirinko kitą kelią - ji ėjo pas žmones. Į dirbtuves, į butus, į sandėliukus, į palėpes, į šeimų albumus. Ji kalbėjosi su menininkais, jų vaikais, jų kolegomis, jų draugais. Ji rinko ne tik faktus, bet ir pasakojimus, kurie niekada nebuvo užrašyti. Ji ieškojo fotografijų, kurios buvo padarytos ne dokumentavimo tikslais, o atsitiktinai - kaip fonas, kaip detalė, kaip prisiminimas. Šios fotografijos tapo įrodymais, kad kūriniai egzistavo, net jei šiandien jų vietoje yra kita siena, kita funkcija, kita institucija.

Visas šis darbas Birutei buvo tikras detektyvas ne metaforine, o visiškai tiesiogine prasme. Ji pasakojo, kaip gaudavo miglotą nuotrauką, kurioje matyti tik kampas vitražo, ir tekdavo spėlioti, kur tai galėtų būti. Kaip kabindavosi už menkiausio siūlo - už lango formos, už sienos faktūros, už šešėlio, už kažkieno prisiminimo. Kaip eidavo į garažus, į sandėlius, į uždarytas įstaigas, į apleistus pastatus, nes kažkas pasakė, kad „lyg ir buvo kažkas panašaus“. Kaip reikėjo ne tik rasti kūrinį, bet ir surasti jo autorių, nes daugelio pavardės buvo dingusios iš oficialių dokumentų. Tai darbas, kuriame nėra tiesių kelių - tik nuotrupos, spėlionės, intuicija ir atkaklumas. Todėl žodis „detektyvai“ knygos pavadinime nėra stilistinė figūra, o tiksliausias šio tyrimo apibūdinimas.

Rolando Idzelio nuotrauka

Kai kurie atradimai buvo tokie siurrealistiniai, kad priminė kino scenarijų. Vienas iš labiausiai absurdiškų - vitražas garaže. „Ateini į garažą… o lange plytėja didžiulis nuostabaus vitražo… o ten tiesiog garažas.“ Šis epizodas tiksliai apibrėžia monumentaliosios dailės likimą: kūriniai išliko ne todėl, kad buvo saugomi, o todėl, kad niekam neužkliuvo.

Klaipėdos monumentalioji dailė buvo kuriama menininkų, kurių pavardės šiandien dažnai skamba tik specialistų ratuose. Vosylius, Karaciejus, Daukantas, Keturka, Šulskis, Vaitiekūnas - tai tik dalis kūrėjų, kurie formavo miesto vizualinį audinį. Tačiau genealogija yra daug platesnė. Klaipėdos monumentalioji dailė turi savo ištisą kartų grandinę - Angelę Danytę, Juozą Vosylių, Juozą Basylį, Reginą Turinskienę, Eglę Galiūtę, Arvydą Bumblį, Kazį Navaką, Eriką Kubriaką, Danielių Kuršį. Tai kūrėjai, kurių darbai formavo miesto vizualinį audinį, tačiau šiandien daugelio jų kūriniai egzistuoja tik nuotraukose arba prisiminimuose.

Skaisgirienė pabrėžia, kad tokių kūrinių Klaipėdoje yra ne vienas ir ne du - jų suskaičiuojama jau daugiau nei aštuoniasdešimt, ir šis skaičius vis dar auga. Kiekvienas jų reikalauja atskiros paieškos, nes dažnai nežinoma nei tiksli vieta, nei autorius, nei likimas. Tai nėra paprastas sąrašo sudarymas - tai nuolatinis ėjimas per miestą, per archyvus, per žmonių atmintis. Kiekviena freska, kiekvienas vitražas tampa atskiru tyrimu, kuriame reikia surasti pėdsakus, identifikuoti kūrėją, patikrinti istorijas, kartais net įeiti į privačias erdves. Tai tikras detektyvas, kuriame kiekvienas atrastas fragmentas yra lyg ištrauktas miesto atminties gabalas.

Kai kurie jų kūriniai išliko - dažniausiai todėl, kad buvo fiziškai sunkiau sunaikinti arba todėl, kad institucijos nesugebėjo jų pakeisti. Kiti dingo be pėdsakų. Dar kiti - išliko tik fragmentuose, nuotraukose, prisiminimuose.

Vienas iš tų kūrinių, apie kuriuos, atrodo, žino tik labai siauras ratas žmonių, yra vitražas „Baltija“ Medienos medžiagų kombinate. Birutė pasakojo apie jį su tokia pagarba ir nuostaba, lyg kalbėtų apie paslėptą miesto širdį. Tai didžiulis, kolūkinio dujų stiklo vitražas, sukurtas Juozo Vosyliaus - toks mastelis ir tokia technika, kad sunku patikėti, jog tai iš viso įmanoma. Ji sakė, kad stovint šalia šito kūrinio apima jausmas, jog žmogus čia padarė kažką nepaprasto, kažką, kas peržengia įprastą monumentaliosios dailės ribą. „Baltija“ yra išlikusi, ji stovi savo vietoje, ir ją galima pamatyti - tik reikia žinoti, kur eiti. Tai vienas iš tų kūrinių, kurie ne tik išliko, bet ir liudija, kokio lygio menas buvo kuriamas Klaipėdoje. Birutė pabrėžė, kad šitas vitražas yra vienas iš nuostabiausių dalykų, kokius mes apskritai turime mieste, tik apie jį beveik niekas nežino.

Rolando Idzelio nuotrauka

Skaisgirienės knyga šiuos kūrinius sugrąžina į miesto žemėlapį. Ji nekuria nostalgijos, ji kuria inventorizaciją. Ji rodo, kad monumentalioji dailė buvo ne dekoratyvinis priedas, o miesto struktūros dalis. Ji rodo, kad menininkai kūrė masteliu, kurio šiandien Klaipėda nebeturi. Ji rodo, kad kūriniai dingo ne dėl laiko, o dėl sprendimų - dažnai neapgalvotų, neįvardytų, neatsakingų.

Tačiau svarbiausia - ji rodo, kad šis darbas dar nebaigtas. Autorė pati pripažįsta, kad jos tyrimas yra tik pradžia. Dar yra kūrinių, kurių pėdsakai neatrasti. Dar yra menininkų, kurių archyvai neperžiūrėti. Dar yra sienų, kurios slepia uždažytus fragmentus. Dar yra vitražų, kurie išimti ir padėti nežinomose vietose. Dar yra istorijų, kurios nepapasakotos.

Ir dar yra sisteminių problemų. Skaisgirienės pasakojimuose nuolat kartojasi viena tema - strategijos nebuvimas. „Neturim jokios strategijos, ką su kokiais kūriniais daryti“, - sako ji. Tai ne pavienė problema, o sisteminė miesto kultūros valdymo diagnozė.

Pristatymo metu Skaisgirienė kalbėjo ne kaip žmogus, užbaigęs projektą, o kaip tyrėja, kuri žino, kad jos darbas tęsiasi. Ji kalbėjo apie pasipriešinimą, kurį patyrė – institucijų abejingumą, archyvų nebuvimą, menininkų šeimų nuovargį, kai kurie jų nebenorėjo grįžti prie praeities. Ji kalbėjo apie tai, kaip teko perkopti ne tik fizines, bet ir emocines ribas - nes monumentalioji dailė yra ne tik kūriniai, bet ir žmonių gyvenimai, jų istorijos, jų traumos.

Todėl ši knyga yra ne tik dokumentas, bet ir liudijimas. Ji liudija, kad miestas gali prarasti savo sienas, bet gali jas ir susigrąžinti - ne fiziškai, o konceptualiai. Ji liudija, kad kultūrinė atmintis nėra duotybė, o darbas. Ji liudija, kad net sunaikinti kūriniai gali būti grąžinti į istoriją, jei kas nors prisiima atsakomybę juos dokumentuoti.

Klaipėda šiandien yra miestas, kuriame monumentalioji dailė egzistuoja kaip šešėlis - kaip tai, kas buvo, bet nebėra. Tačiau Skaisgirienės knyga rodo, kad šis šešėlis gali tapti detektyvu, kuris veda prie tikrųjų miesto kontūrų. Ji rodo, kad miestas gali būti skaitomas ne tik per tai, kas išliko, bet ir per tai, kas dingo. Ji rodo, kad praradimas gali būti ne pabaiga, o pradžia.

Ar miestas gali atgauti tai, ko nebeturi? Taip - jei pripažįsta, kad praradimas yra faktas, o ne natūralus laiko tekėjimas. Skaisgirienės knyga būtent tai ir daro: ji neleidžia miestui apsimesti, kad nieko neįvyko. 

Ji grąžina sienas, kurių nebėra.

* Viršelis autoriaus nuotrauka.