Tylus gamtos ir žmogaus dialogas
„Ten, kur mintis vėluoja”
Jonas Vasiliauskas. 30x40 cm.
Džiutas, aliejus. Romainiai.
Kartais meno kūrinys pasitinka mus taip, kaip sutinkame daugumą dalykų gyvenime - praeidami pro šalį, skirdami jam vos kelias sekundes žvilgsnio ir manydami, kad jau supratome tai, ką matome. Tačiau kartais nutinka visai kas kita. Kartais sustoji prieš paveikslą ir pajunti, kad žvilgsnis nebeslysta toliau. Ne todėl, kad prieš tave būtų kažkas stulbinančio ar šokiruojančio. Ne todėl, kad drobė reikalautų dėmesio ar mėgintų jį išsikovoti. Priešingai - ji nieko neprašo. Ji tiesiog tyliai stovi priešais tave, o tu vis labiau jauti, kad kažkodėl negali nuo jos atsitraukti.
Iš pradžių atrodo, kad žiūri į peizažą. Į medžius. Į vandenį. Į dangų. Į šviesos ir šešėlių žaismą. Tačiau kuo ilgiau žvelgi, tuo labiau pradedi suprasti, kad matai ne tai. Tiksliau - matai kur kas daugiau. Kažkur tarp spalvų, tarp potėpių, tarp šviesos blyksnių ir šešėlių gelmių ima rastis sunkiai nusakomas artumo jausmas, lyg paveikslas kalbėtų ne apie vietą, o apie tai, ką žmogus gali patirti būdamas joje. Apie akimirką, kai vėjas pušų viršūnėse staiga tampa svarbesnis už visą dienos triukšmą. Apie tylą, kuri nėra tuštuma, bet pilnatvė. Apie gebėjimą išgirsti pasaulį dar prieš jį įvardijant.
Būtent tokį įspūdį palieka Jono Vasiliausko tapyba. Tai kūryba, kuri nesitenkina vien gamtos vaizdavimu ir nesiekia tapti regimu kraštovaizdžio dokumentu. Jo darbuose gamta nėra objektas, kurį galima išmatuoti, apibūdinti ar tiksliai atkartoti. Ji tampa gyvu, kvėpuojančiu pasauliu, kuriame šviesa, spalva, erdvė ir žmogaus patirtis susilieja į vientisą pasakojimą.
Žvelgdamas į autoriaus paveikslus vis dažniau pagaunu save ne stebintį, o besiklausantį. Skamba paradoksaliai, nes tapyba neturi garso, tačiau būtent toks pojūtis aplanko. Atrodo, kad spalvos ima skleisti savą melodiją. Ne tokią, kurią būtų galima užrašyti natomis ar pakartoti muzikos instrumentu. Tai kur kas senesnė muzika. Muzika, gimusi iš vėjo judėjimo tarp pušų šakų, iš vandens paviršiumi slystančios šviesos, iš jūros alsavimo, iš ilgo vakaro, kai saulė leidžiasi už horizonto, o pasaulis trumpam nutyla.
Tamsūs medžių kamienai jo paveiksluose skamba lyg gilūs violončelės tonai. Mėlyni vandens atspindžiai plaukia lyg lėta ir rami melodija. Žaluma virpa kaip vėjas pušų viršūnėse. O netikėti rausvų, violetinių ar auksinių tonų blyksniai paveikslo paviršiuje suskamba lyg pavienės natos, kurios netikėtai pažadina prisiminimą, kurio iki tol net nežinojai savyje turįs.
Ir tada pradedi suprasti, kad šiuose darbuose kalbama ne apie peizažą.
Kalbama apie ryšį.
Apie žmogaus ryšį su pasauliu, kuris visada buvo šalia, tačiau kurio vis rečiau pastebime. Mes praeiname pro medžius, pro upes, pro debesis, pro vakaro šviesą ir rytinį rūką. Praeiname pro tylą. Praeiname pro grožį. Praeiname pro daugybę dalykų, kurie galėtų mus praturtinti, jei tik bent trumpam sustotume. Jonas sustoja. Ir būtent tame sustojime gimsta jo tapyba.
Jo darbuose peizažas niekada nėra vien vieta. Miškas čia tampa gyvu pasauliu, turinčiu savo ritmą, savo atmintį ir savo kalbą. Medžiai neatrodo sustingę ar pasyvūs. Jie tarytum saugo dešimtmečių istorijas, sugeria metų laikų kaitą, vėjus, lietų ir saulę, o visa tai vėliau grąžina žiūrovui spalvos, faktūros ir šviesos pavidalu. Atrodo, kad jų kamienuose slypi daugiau nei mediena, o jų šešėliuose daugiau nei tamsa.
Ne mažiau svarbi tampa spalva. Ji čia nėra pavaldinė tikrovei. Ji nėra priemonė tiksliai atkurti matomą vaizdą. Ji tampa savarankiška kalba, kuria autorius pasakoja tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais. Todėl mėlyna jo darbuose nėra tik vanduo. Žalia nėra tik miško spalva. Violetiniai ir rausvi tonai nėra vien dangaus ar saulėlydžio atspindžiai. Kiekviena spalva čia neša emocinį krūvį, nuotaiką ir vidinę energiją, kuri pamažu persikelia iš drobės į žiūrovo pasaulį.
Ypatingą vaidmenį šioje tapyboje atlieka potėpis. Jis nėra vien techninis elementas ar profesionalumo įrodymas. Potėpis čia tampa kūrėjo kvėpavimu. Kartais drąsus ir ekspresyvus, kartais švelnus ir vos juntamas, jis perteikia ne tik matomą kraštovaizdį, bet ir pačią kūrybos akimirką. Žvelgdamas į šiuos paveikslus gali beveik pajusti judesį, kuriuo buvo liečiama drobė, gali įsivaizduoti menininką, stovintį priešais atsiveriantį peizažą ir bandantį pagauti tai, kas po akimirkos jau bus pasikeitę.
Bene labiausiai žavi tai, kad šioje tapyboje nejauti pastangos bet kokia kaina atkreipti dėmesį. Ji nesivaiko tendencijų, nesiekia šokiruoti ar imponuoti efektais. Šie darbai gimsta iš ramaus ir nuoširdaus santykio su gamta, iš gebėjimo stebėti, klausytis ir pasitikėti tuo, ką diktuoja pati kūrybinė patirtis. Galbūt todėl juose tiek daug vidinės laisvės, natūralumo ir tikrumo. Žvelgiant į šiuos paveikslus susidaro įspūdis, kad autorius nesistengia užvaldyti gamtos ar jos interpretuoti pagal iš anksto numatytą sumanymą. Priešingai - jis leidžia jai kalbėti savo balsu, o pats tampa jautriu tarpininku tarp regimo pasaulio ir drobės. Būtent todėl jo darbuose tiek daug oro, šviesos, judesio ir tos sunkiai nusakomos ramybės, kuri ne slopina, o kviečia sustoti ir įsiklausyti.
Todėl žvelgdamas į šiuos paveikslus jauti ne tik mišką, ne tik vandenį ar pajūrį. Jauti žmogų, kuris ten stovėjo. Jauti jo susižavėjimą, jo jautrumą, jo pagarbą gamtai ir gebėjimą matyti daugiau, nei leidžia vien regėjimas. Jauti norą suprasti pasaulį per spalvą, šviesą, erdvę ir tylą.
Ir galbūt būtent todėl šie darbai išlieka atmintyje ilgiau nei pats vaizdas. Jie nesibaigia ties drobės kraštu. Jie tęsiasi žiūrovo mintyse dar ilgai po to, kai paveikslas lieka už nugaros. Kaip tyli melodija, kurios nebegirdi, tačiau vis dar nešiojiesi savyje.
Tai ir yra didžiausia šios tapybos vertė - ji ne tik leidžia pažvelgti į gamtą. Ji leidžia vėl pajusti savo vietą joje.
Jonas Vasiliauskas ir jo kūryba.
„Paros ciklas” Jonas Vasiliauskas.
30x24 cm.
Kartonas, aliejus. Eskizas. Lampėdžiai.