Kai gyvenimas trumpam sustoja: apie insultą paprastai ir žmogiškai
Andrey Popov / Getty
Images
Insultas dažnai ateina ne tada, kai jo laukiame. Jis ateina į įprastą dieną - tarp darbų, planų, pokalbių, kartais net juoko. Todėl daugeliui žmonių insultas iki tol atrodo kaip kažkas tolimo, susijusio su „kitais“ ar „vėliau“. Tačiau realybė kur kas arčiau ir paprastesnė, nei dažnai manome.
Šis tekstas - ne medicininė instrukcija ir ne bandymas gąsdinti. Tai ramus pasakojimas apie tai, kas yra insultas, kaip jis paliečia žmogų ir jo artimuosius, ir kodėl apie jį svarbu kalbėti be sudėtingų terminų.
Gyvenimo kursas po insulto: apie žmogų, kūną, vėją ir bendrą kelią
Nuotr. Gintaras Kazakauskas
SKAUSMAS. NEMATOMA, BET FORMUOJANTI PATIRTIS – APIE LŪŽĮ
Apie skausmą po insulto dažnai kalbama per medicininius terminus, tačiau žmogaus patirtyje jis yra daug daugiau nei simptomas. Tai nuolatinė būsena, kuri formuoja dienos ritmą, sprendimus, emocijas ir santykį su aplinka. Neurogeninis skausmas, su kuriuo ilgą laiką gyveno Gintaras Kazakauskas, nėra aštrus ar momentinis - jis tylus, pastovus, įsiskverbiantis į kasdienybę.
Ši patirtis neleidžia pamiršti, kad kūnas pasikeitė. Ji primena apie ribas, apie trapumą, apie tai, kad net paprasti veiksmai reikalauja pastangos. Tuo pat metu jis veikia ir psichologiškai - sekina, mažina kantrybę, kelia bejėgiškumo jausmą. Tai viena iš priežasčių, kodėl gyvenimas po insulto dažnai tampa nematoma kova: išoriškai žmogus gali atrodyti stabilus, tačiau viduje jis nuolat balansuoja tarp ištvermės ir nuovargio.