Kai gyvenimas trumpam sustoja: apie insultą paprastai ir žmogiškai
Andrey Popov / Getty Images
Insultas dažnai ateina ne tada, kai jo laukiame. Jis ateina į įprastą dieną - tarp darbų, planų, pokalbių, kartais net juoko. Todėl daugeliui žmonių insultas iki tol atrodo kaip kažkas tolimo, susijusio su „kitais“ ar „vėliau“. Tačiau realybė kur kas arčiau ir paprastesnė, nei dažnai manome.
Šis tekstas - ne medicininė instrukcija ir ne bandymas gąsdinti. Tai ramus pasakojimas apie tai, kas yra insultas, kaip jis paliečia žmogų ir jo artimuosius, ir kodėl apie jį svarbu kalbėti be sudėtingų terminų.
Kas iš tiesų yra insultas?
Paprastai tariant, insultas įvyksta tada, kai smegenys trumpam ar ilgesniam laikui negauna to, ko joms labiausiai reikia - kraujo. Kartu su krauju smegenis pasiekia deguonis ir energija. Kai šis tiekimas sutrinka, tam tikros smegenų dalys ima „streikuoti“.
Tai gali nutikti todėl, kad kraujagyslė užsikemša arba plyšta. Kuri smegenų dalis nukenčia, tokie ir pokyčiai pasirodo žmogaus kūne ar elgsenoje. Vienam tai gali būti judėjimas, kitam - kalba, dar kitam - pusiausvyra ar atmintis.
„Iki insulto niekada nesusimąsčiau, kiek daug dalykų darau automatiškai“, - sako vienas iš insultą patyrusių žmonių. - „Tik tada supratau, kad net paprastas judesys yra sudėtingas procesas.“
Kodėl insultas ištinka?
Dažniausiai insultas nebūna vienos dienos rezultatas. Jis susijęs su tuo, kaip gyvename: ar judame, kaip ilsimės, kiek patiriame streso, ar klausomės savo kūno.
Riziką didina aukštas kraujospūdis, širdies problemos, rūkymas, per didelis alkoholio vartojimas, nuolatinė įtampa. Tačiau svarbu pabrėžti - insultas nėra tik vyresnio amžiaus žmonių problema. Jis vis dažniau paliečia ir jaunus, aktyvius, dirbančius žmones.
Todėl kalbėjimas apie insultą nėra kalbėjimas apie baimę. Tai kalbėjimas apie budrumą.
Kaip keičiasi žmogaus kasdienybė
Po insulto gyvenimas dažnai tampa lėtesnis. Kartais - labai lėtas. Tai nereiškia, kad jis sustoja, tačiau daug kas turi būti išmokta iš naujo.
Žmogus gali greičiau pavargti, jam gali prireikti daugiau laiko susikaupti, judėti, kalbėti. Net jei iš šalies atrodo, kad „viskas gerai“, viduje dažnai vyksta nuolatinis prisitaikymas.
„Sunkiausia buvo ne fiziniai sunkumai, o tai, kad turėjau išmokti būti kantrus sau“, - dalijasi kitas pašnekovas. - „Anksčiau viską dariau greitai. Po insulto - išmokau daryti lėtai.“
Emocijos, apie kurias kalbama per mažai
Insultas paveikia ne tik kūną, bet ir emocijas. Žmogus gali jausti baimę, liūdesį, nerimą, pyktį ar bejėgiškumą. Šios emocijos yra natūralios, tačiau apie jas dažnai nutylima.
Pasikeitęs kūnas, lėtesnis tempas, priklausomybė nuo kitų žmonių - visa tai paliečia savivertę. Todėl emocinis palaikymas tampa ne mažiau svarbus nei fizinė reabilitacija.
„Buvo dienų, kai tiesiog norėjosi, kad kas nors pasakytų - tai normalu“, - sako insultą patyręs žmogus. - „Kad tai, ką jaučiu, nėra silpnumas.“
Artimųjų vaidmuo - tylus, bet labai svarbus
Insultas paliečia ne tik patį žmogų, bet ir jo šeimą. Artimieji dažnai tampa tais, kurie padeda, palaiko, skatina ir kartu mokosi kantrybės.
Kartais artimiesiems sunkiausia suprasti, kad sveikimas vyksta ne tiesia linija. Būna gerų dienų ir būna tokių, kai atrodo, jog viskas grįžta atgal. Tačiau būtent nuolatinis buvimas šalia dažnai tampa didžiausia pagalba.
„Ne visada žinojau, kaip padėti“, - prisimena vieno žmogaus artimasis. - „Bet supratau, kad svarbiausia - būti šalia ir neskubinti.“
Ar gyvenimas po insulto įmanomas?
Taip. Gyvenimas po insulto yra įmanomas. Jis gali būti kitoks, bet ne mažiau vertingas. Daugelis žmonių grįžta į darbus, atranda naujas veiklas, perkuria savo kasdienybę.
Insultas dažnai priverčia sustoti ir iš naujo įvertinti tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama. Kai kuriems tai tampa proga gyventi sąmoningiau, labiau rūpintis savimi ir kitais.
Kodėl apie insultą svarbu kalbėti ramiai
Apie insultą svarbu kalbėti ne tam, kad gąsdintume, o tam, kad suprastume. Supratimas mažina baimę, o žinojimas padeda laiku pastebėti ženklus ir reaguoti.
Insultas nėra gyvenimo pabaiga. Tai sudėtingas etapas, kuriam reikia laiko, kantrybės ir palaikymo. Kuo daugiau apie tai kalbėsime paprastai ir atvirai, tuo daugiau žmonių jausis ne vieni.
„Atbėk“ – kai pagalba tampa buvimu šalia
Kalbant apie insultą, svarbu ne tik suprasti, kas jis yra, bet ir žinoti, kad po jo žmogus neturi likti vienas. Būtent iš šio supratimo gimė labdaros ir paramos fondas „Atbėk“ – iniciatyva, atsiradusi iš asmeninės patirties ir realių išgyvenimų.
Labdaros ir paramos fondas „Atbėk“ buvo įkurtas 2020 m. spalio 7 d. Jį inicijavo Gintaras Kazakauskas, pats išgyvenęs insultą ir susidūręs su ilgu, dažnai nematomu sveikimo procesu. Fondo idėja gimė iš asmeninės patirties ir supratimo, kad žmogui po insulto reikia ne tik medicininės pagalbos, bet ir žmogiško paaiškinimo, emocinio palaikymo bei praktinių gairių.
„Atbėk“ teikia informacinę, emocinę ir praktinę pagalbą žmonėms po insulto bei jų artimiesiems. Tai nėra medicininė institucija – fondo stiprybė slypi žmogiškame ryšyje, patirties dalijimesi ir palaikyme tada, kai jo labiausiai reikia. Čia kalbama apie tai, apie ką dažnai nutylima: apie ilgą sveikimo kelią, lėtesnį tempą, emocinius iššūkius ir kasdienius mažus žingsnius.
Pagal turimus išteklius fondas taip pat teikia finansinę paramą, skaidriai paskirstydamas lėšas tiems, kuriems jos reikalingos sveikimo procese. Fondo veikla remiasi savanoriškomis rėmėjų aukomis ir žmonių noru būti šalia – ne tik pirmąją savaitę po įvykio, bet ir vėliau, kai pagalbos poreikis niekur nedingsta.
Prisidėti galima įvairiai: palaikymu, dėmesiu, sklaida ar finansine parama. Kiekvienas gestas svarbus, nes po insulto svarbiausia žinoti viena – esi ne vienas.
Kiekviena parama padeda tęsti fondo veiklą ir būti šalia tų, kuriems šiandien to labiausiai reikia.
- Contribee
- Labdaros ir paramos fondo „Atbėk“ sąskaita: LT25 7300 0101 6481 8999
- PayPal: atbek.eu@gmail.com
#Insultas #GyvenimasPoInsulto #Sveikata#ŽmogiškaiApieSvarbiusDalykus #Empatija #Palaikymas #Sąmoningumas