Gyvenimo kursas po insulto: apie žmogų, kūną, vėją ir bendrą kelią
Nuotr. Gintaras Kazakauskas
SKAUSMAS. NEMATOMA, BET FORMUOJANTI PATIRTIS – APIE LŪŽĮ
Apie skausmą po insulto dažnai kalbama per medicininius terminus, tačiau žmogaus patirtyje jis yra daug daugiau nei simptomas. Tai nuolatinė būsena, kuri formuoja dienos ritmą, sprendimus, emocijas ir santykį su aplinka. Neurogeninis skausmas, su kuriuo ilgą laiką gyveno Gintaras Kazakauskas, nėra aštrus ar momentinis - jis tylus, pastovus, įsiskverbiantis į kasdienybę.
Ši patirtis neleidžia pamiršti, kad kūnas pasikeitė. Ji primena apie ribas, apie trapumą, apie tai, kad net paprasti veiksmai reikalauja pastangos. Tuo pat metu jis veikia ir psichologiškai - sekina, mažina kantrybę, kelia bejėgiškumo jausmą. Tai viena iš priežasčių, kodėl gyvenimas po insulto dažnai tampa nematoma kova: išoriškai žmogus gali atrodyti stabilus, tačiau viduje jis nuolat balansuoja tarp ištvermės ir nuovargio.
Ilgainiui, per nuoseklų fizinį darbą, judėjimą, discipliną ir laiką, šis skausmas Gintaro gyvenime pradėjo trauktis. Tai nebuvo staigus pagerėjimas - greičiau lėtas atsitraukimas, leidęs grįžti prie paprasčiausių dalykų: lengvesnio ėjimo, judėjimo be lazdos, ilgesnio buvimo be nuolatinės įtampos. Skausmo sumažėjimas tapo ne tik fiziniu palengvėjimu, bet ir psichologiniu lūžiu - ženklu, kad kūnas, nors ir pažeistas, vis dar geba atsakyti.
ŽMOGUS PRIEŠ DIAGNOZĘ
Iki 2018 m. lapkričio 15-osios Gintaras Kazakauskas gyveno intensyvų, aktyvų architekto gyvenimą. Architektūra jam nebuvo vien profesija - tai buvo mąstymo būdas, kasdienė praktika, nuolatinis dialogas su erdve, struktūra ir laiku. Architekto darbe kūnas ir protas veikia kaip viena sistema: ranka brėžia tai, ką protas jau yra suformavęs, o judesys tampa minties tąsa.
Tai darbas, kuriame svarbus tikslumas, orientacija, gebėjimas matyti visumą ir detales vienu metu. Kūnas čia nėra tik instrumentas - jis yra sprendimų dalis. Judėjimas, koordinacija, erdvinis pojūtis - visa tai sudaro architekto profesinės tapatybės pagrindą.
Insultas šią struktūrą sugriovė per akimirką.
Staiga dingo tai, kas iki tol atrodė savaime suprantama: judėjimas, pusiausvyra, koordinacija, autonomija. Dešinė kūno pusė tapo svetima - nebevaldoma, nebeatliepianti minčiai. Kūnas, kuris ilgus metus buvo patikimas sąjungininkas, tapo neprognozuojamas.
Atsirado skausmas - ne epizodinis, ne laikinas, o nuolatinis, lydintis kiekvieną dieną. Atsirado ir kitas laikas. Laikas, kuris nebėra matuojamas projektais ar terminais, bet kūno galimybėmis, nuovargiu, skausmo intensyvumu. Lėtas, fragmentuotas, priklausomas nuo to, kiek šiandien leidžia kūnas.
Tai akimirka, kai žmogus susiduria ne tik su fiziniu silpnumu, bet ir su egzistenciniu klausimu, kurio neįmanoma apeiti:
kas aš esu, kai nebegaliu būti toks, koks buvau?
Šis klausimas neturi greito atsakymo. Jis lydi visą sveikimo procesą, persmelkia kasdienius sprendimus ir verčia iš naujo apibrėžti save - ne per tai, kas prarasta, o per tai, kas dar įmanoma.
SVAJONĖS, VĖJAI IR JACHTOS
Be architektūros ir profesinės patirties, Gintaras buvo patyręs jachtos kapitonas. Buriavimas jam reiškė laisvę, tolimas svajones ir nuotykius, kuriuos diktuoja vėjas ir jūros bangos. Jo gyvenimo svajonės buvo tolimos, vėjuotos, o zuvedrų dainos – skambios, lyg lydinčios kiekvieną kelionę.
Ši patirtis atsispindi ir fondo „Atbėk“ vizualinėje kalboje: daugelyje fondo nuotraukų matyti jachtos, simbolizuojančios kelionę, atkaklumą ir judėjimą į priekį, nepaisant ribojimų. Jachta tapo metafora gyvenimo po insulto – lėto, bet tvirto judėjimo per bangas, kurių niekada neįmanoma visiškai numatyti, tačiau su kantrybe ir įgūdžiais galima pasiekti naujas krantines.
MOKYTIS IŠ NAUJO. KAI PROFESIJA IR TAPATYBĖ KEIČIASI
Insultas atima ne tik judesį - jis paliečia žmogaus profesinę tapatybę. Architektui ranka yra mąstymo įrankis. Brėžinys, eskizas, darbas kompiuteriu - tai procesai, kuriuose kūnas ir protas veikia kartu. Kai ši jungtis nutrūksta, tenka iš naujo apibrėžti, ką reiškia „dirbti“.
Gintarui teko išmokti rašyti kaire ranka, dirbti kompiuteriu iš naujo, lėtai, be automatikos. Tai nebuvo tik techninis prisitaikymas - tai buvo psichologinis procesas, kuriame reikėjo susitaikyti su tuo, kad buvęs greitis nebegrįš, o rezultatai ateis per pastangas, ne per įgūdžių inerciją.
Svarbu pabrėžti: mokymasis iš naujo nėra grįžimas atgal. Tai judėjimas į kitą profesinio gyvenimo formą. Architektūra čia tampa ne tik amatu, bet ir kantrybės, struktūruoto mąstymo, vidinės disciplinos praktika. Lėtesnis darbas ne sumažina vertę - jis ją perkuria.
„ATBĖK“. NUO ASMENINĖS KOVOS PRIE BENDRUOMENĖS
Labdaros ir paramos fondas „Atbėk“, įkurtas 2020 m. spalio 7 d., gimė ne kaip abstrakti iniciatyva, o kaip tiesioginė asmeninės patirties tąsa. Tai atsakas į suvokimą, kad po insulto žmogus dažnai lieka vienas su ilgalaikėmis pasekmėmis - fizinėmis, emocinėmis, socialinėmis.
„Atbėk“ siekia kalbėti apie ligą ne kaip apie baigtį, o kaip apie procesą. Apie ilgą sveikimo laiką, apie kasdienį darbą, apie paramos svarbą ne tik pirmosiomis savaitėmis, bet ir metais po įvykio. Tai bandymas sukurti erdvę, kurioje žmogaus patirtis nebūtų nuvertinta ar supaprastinta.
Šis fondas atspindi platesnę idėją: kad pagalba nėra vienkartinis gestas. Ji turi būti nuosekli, ilgalaikė ir orientuota į žmogaus orumą.
KAIP GIMĖ „ATBĖK“. GINTARO ŽODŽIAIS
Kalbėdamas apie fondą „Atbėk“, Gintaras neatskiria jo nuo savo paties istorijos. Tai nėra projektas, kuris gimė „vėliau“. Jis atsirado tuo pačiu metu, kai atsirado suvokimas, kiek daug po insulto lieka nepasakyta ir nepaaiškinta.
„Šis fondas gimė iš asmeninės patirties“, - sako jis. „Po insulto labai aiškiai pajutau, kaip lengva pasijusti pasimetusiam. Ne todėl, kad nėra gydytojų ar procedūrų, o todėl, kad trūksta paprasto, žmogiško paaiškinimo - kas dabar vyksta su manimi ir kaip su tuo gyventi.“
Didžiausias iššūkis tuo metu buvo ne tik fizinis silpnumas, bet ir informacijos stoka, netikrumas, nuolatinis jausmas, kad turi viską suprasti pats. „Buvo daug klausimų, į kuriuos niekas neturėjo laiko atsakyti. O kai lieki vienas su tais klausimais, labai greitai pradedi galvoti, kad esi vienintelis toks.“
Tuomet gimė tylus pažadas sau: jei pavyks atsistoti ant kojų, ši patirtis neturi likti uždara. Ji turi tapti kažkuo, kas padėtų kitiems.
Šiandien fondas „Atbėk“ daro tai, ko labiausiai trūko jam pačiam. Jis teikia ne medicininį gydymą, bet tai, kas dažnai lieka tarp eilučių: asmenine patirtimi grįstą informaciją, emocinį palaikymą, praktines gaires žmonėms po insulto ir jų artimiesiems. Tai pagalba orientuotis naujoje realybėje, kurioje viskas vyksta lėčiau, bet ne mažiau giliai.
„Mūsų tikslas - kad žmogus nesijaustų vienas“, - pabrėžia Gintaras. „Kad jis žinotų: tai, ką dabar išgyvena, yra suprantama. Kad yra kiti, kurie eina tuo pačiu keliu.“
Pagal turimus išteklius fondas teikia ir finansinę paramą, skaidriai paskirstydamas lėšas tiems, kuriems jos reikalingos sveikimo procese. Visa fondo veikla remiasi savanoriškomis rėmėjų aukomis - būtent jos leidžia išlaikyti tęstinumą ir pasiekti žmones, kurie šiandien yra ten, kur kažkada buvo jis pats.
„Šis fondas atsirado ne iš teorijos“, - sako Gintaras. „Jis atsirado iš supratimo, kad net ir geriausias gydymas neatsako į visus klausimus. O žmogiškas palaikymas kartais tampa svarbiausiu sveikimo ramsčiu.“
APIE MUS. APIE VISUOMENĘ, KURI MOKOSI MATYTI
Gintaro Kazakausko istorija neišvengiamai peržengia asmeninį lygmenį. Ji atskleidžia, kaip mūsų visuomenė suvokia ligą, sveikimą ir žmogaus vertę po traumų. Insultas Lietuvoje vis dar dažnai siejamas su pabaiga - darbingumo, savarankiškumo, aktyvaus gyvenimo.
Tačiau realybė yra sudėtingesnė. Žmonės gyvena, dirba, kuria, myli ir kovoja po insulto. Klausimas tik vienas: ar mes, kaip visuomenė, suteikiame jiems tam sąlygas?
Ši istorija kviečia peržiūrėti ne tik sveikatos, bet ir empatijos, kantrybės bei solidarumo ribas.
SANTRAUKA
Gyvenimas po insulto nėra grįžimas į ankstesnį tašką. Tai naujos trajektorijos kūrimas, kuriame svarbiausi tampa ne greiti rezultatai, o pastovumas, disciplina ir tikėjimas. Gintaro Kazakausko patirtis parodo, kad liga nebūtinai sunaikina žmogaus tapatybę - ji ją perkuria.
Skausmas, judėjimo ribotumas ir profesiniai iššūkiai tampa kasdienybės dalimi, tačiau kartu atsiranda ir naujas jautrumas, gilesnis santykis su laiku bei kūnu. Fondo „Atbėk“ veikla rodo, kaip asmeninė kova gali virsti bendruomenine atsakomybe.
Ši istorija - ne apie silpnumą. Ji apie pastangą gyventi pilnavertiškai net tada, kai sąlygos tam nėra palankios. Apie žmogų, kuris nepasiduoda, ir apie visuomenę, kuri turi išmokti būti šalia.
PADĖKIME
Padėti - tai ne tik paaukoti. Tai - pastebėti, išgirsti, palaikyti. Fondas „Atbėk“ kviečia būti kartu su tais, kuriems gyvenimas pareikalavo daugiau pastangų nei kitiems.
Kiekviena parama padeda tęsti fondo veiklą ir būti šalia tų, kuriems šiandien to labiausiai reikia.
- Contribee
- Labdaros ir paramos fondo „Atbėk“ sąskaita: LT25 7300 0101 6481 8999
- PayPal: atbek.eu@gmail.com
#Atbėk #Insultas #GyvenimasPoInsulto #ŽmogusIrLiga #Parama #Sveikimas #ArchitektūraIrGyvenimas #Empatija #Solidarumas #Pagalba