Nuo balandžio 1 d. VDU menų galerijoje „101“ veikianti Artūro Šeštoko paroda „Portretas Nr. 21“ iš pirmo žvilgsnio atrodo asketiška, tačiau vos įžengus į erdvę tampa aišku, kad tai ne ekspozicija, o lėtas, tirštas susitikimas su laiku. Paroda veiks iki balandžio 29 d., o ją kuruoja Simona Griniūtė, sukūrusi ir ekspozicijos grafinį dizainą. Mane galerijoje pasitiko Milda Gineikaitė - ji mielai aprodė erdvę, papasakojo apie parodą ir pristatė kai kuriuos fotografijose įamžintus žinomus veidus, taip sukurdama dar artimesnį santykį su eksponuojamais portretais. Šeštokas pristato naujausią savo fotografijų ciklą, pradėtą 2018 m., sukurtą naudojant archajišką šlapio kolodijaus metodą. Eksponuojami originalūs ambrotipai – ant stiklo plokštelių išryškėję unikalūs atvaizdai, kuriuose sena technologija tampa ne nostalgijos ženklu, o šiuolaikine menine praktika.

---

Šlapio kolodijaus technika pati savaime kuria ypatingą aurą. Tai lėtas, rankų darbo procesas, kuriame šviesa, sidabras ir stiklas susijungia į vieną cheminę reakciją. Ši reakcija tampa ne tik vaizdu, bet ir laiko įspaudu. Todėl portretai atrodo ne fotografuoti, o iškilę iš kažkokios gilesnės, sunkiau paaiškinamos medžiagos. Jie turi savotišką tirštumą, tamsą, kuri nėra niūri, bet tanki - tarsi ore tvyrotų sidabro garai. Šeštokas nefiksuoja žmogaus kaip paviršiaus. Jis fiksuoja būseną, kuri atsiranda tarp dviejų žmonių - fotografo ir fotografuojamojo.

Būti vienam šioje parodoje tapo ne aplinkybe, o paties ciklo dalimi. Tylos ir šviesos pripildytoje galerijoje portretai įgavo balsą - ne garsinį, o vidinį. Atrodė, kad kiekvienas veidas laukia, kol prieisi, kol sustosi, kol leisiesi į tą trumpą, bet intensyvų dialogą. Tai nebuvo žiūrėjimas į fotografijas, tai buvo buvimas tarp žmonių, kurie tylėdami pasako daugiau nei žodžiai. Vieni portretai atrodė tarsi iškilę iš rūko, kiti - kaip iš senos, dar neišnykusios atminties. Kai kurie veidai buvo tokie artimi, kad norėjosi prieiti arčiau, tarsi būtų galima išgirsti jų kvėpavimą. Už šią galimybę - už atvertas duris, už suteiktą laiką ir erdvę įsijausti - norisi nuoširdžiai padėkoti kuratorei Simonai Griniūtei.

Šeštoko biografija - nuo uosto fotografo iki spaudos fotoreporterio - čia jaučiama kaip žvilgsnio etika. Jis nefotografuoja tam, kad demonstruotų techniką. Jis fotografuoja tam, kad žmogus atsivertų tiek, kiek leidžia pats. Todėl portretai neturi pozavimo teatrališkumo. Jie nėra gražūs tradicine prasme, bet yra tikri. Tikrumas čia nėra estetinis kriterijus, o santykio rezultatas. Paroda kviečia žiūrovus susipažinti su šiuolaikiniu portretu, kuriame sena fotografijos technologija atskleidžiama kaip gyva ir aktuali meninė praktika.

Atsakant į pavadinimo klausimą, ką iš tiesų fiksuoja „Portretas Nr. 21“, akivaizdu, kad ne žmogaus veidą. Ne jo profesiją, ne jo žinomumą, ne jo socialinį statusą. Šeštokas fiksuoja buvimo akimirką - trapų, bet intensyvų susitikimą, kuriame žmogus tampa ne vaizdu, o įrašu. Tai amžinybės emulsija, kurioje laikas tampa matomas.