Kai pasaulis ima keistis be mūsų
Yra akimirkų, kai pasaulis ima slysti iš po kojų taip tyliai, kad net nepastebi, kada tikrovė praranda savo kontūrus. Kartais užtenka vieno keisto švytėjimo danguje, vieno nepaaiškinamo kritimo, vieno šešėlio, kuris juda ne taip, kaip turėtų, ir staiga supranti, kad tai, kas vakar buvo stabilu, šiandien jau nebegalioja. Būtent šioje būsenoje prasideda Audriaus Valicko romanas - ne nuo įvykio, o nuo vidinio virptelėjimo, nuo tos sunkiai nusakomos įtampos, kurią pajunta žmogus, kai pasaulis ima keistis be jo.
„Forma“ nėra tik fantastinis trileris apie objektą, nukritusį Kanados pasienio miestelyje. Tai romanas apie tikrovės irimą, apie ribas, kurios slenka taip lėtai, kad iš pradžių net nepastebi, o paskui jau būna per vėlu. Valickas kuria atmosferą, kurioje grėsmė nėra garsiai įvardijama - ji tvyro ore, ji slypi tarp sakinių, ji įsismelkia į veikėjų žvilgsnius. Tai nėra siaubas, kuris ateina su efektu. Tai siaubas, kuris ateina su tyla. Su laukimu. Su nežinomybe, kuri yra daug baisesnė už bet kokį monstrą.
Ir ši nežinomybė romane turi savo balsą. Vienas veikėjų sako: „Mes iš esmės nieko apie jį nežinom, visos išvados pagrįstos spėlionėmis.“ Ši frazė tampa viso romano ašimi - ne tik apie padarą, bet ir apie žmogų, apie jo ribotumą, apie jo pastangas suprasti tai, kas galbūt nėra suprantama.
Valickas yra autorius, kuris niekada nepasitenkina vienu žanru. Jis jungia fantastiką, trilerį, detektyvą, psichologinę dramą ir siaubo literatūrą taip, kad žanrai tampa ne dekoracija, o struktūra. Jo ankstyvieji kūriniai - „Pirmasis blogis“, „Lygiadienis“ - jau rodė šią kryptį: uždari miškai, radioaktyvios zonos, zombių mitologija, amerikietiško siaubo kino atgarsiai, bet visada su lietuvišku santūrumu, su ta specifine atmosfera, kurioje svarbiausia ne monstras, o žmogaus reakcija į jį.
Vėlesniuose kūriniuose, tokiuose kaip „Tyrinėtojai“, atsiranda platesnės fantastinės struktūros, kelionės, tyrinėjimai, bet visada išlieka tas pats klausimas: kas nutinka žmogui, kai jo pasaulis ima byrėti?
„Forma“ yra šios kūrybinės linijos kulminacija. Čia Valickas pasiekia brandą, kurioje žanrai ne tik susilieja, bet ir tampa priemone tyrinėti žmogaus psichiką. Objektas, nukritęs iš dangaus, yra tik pretekstas. Tikrasis romanas vyksta tarp žmonių - tarp jų baimių, jų įtarimų, jų bandymų suprasti tai, kas galbūt nėra suprantama. Valickas kuria uždarą miestelį, kuris pradeda irti iš vidaus, ir ši irtis yra daug baisesnė nei bet koks išorinis pavojus.
Vienas veikėjų romane sako:
„Tai puikiai atskleidžia jų požiūrį į visus, kurie nėra iš jų rato.“ Ši citata atveria kitą romano sluoksnį - socialinį, politinį, žmogišką.
Valickas kalba ne tik apie nežemišką grėsmę, bet ir apie žmonių tarpusavio santykius, apie hierarchijas, apie manipuliaciją, apie tylą, kuri tampa pavojingesnė už bet kokį padarą.
Ir ši tyla romane yra visur.
Vienas veikėjų klausia:
„O kaip mes? Ar vis dar laikysimės tylos įžado?“ Tai nėra tik siužeto detalė.
Tai yra metafora.
Tyla kaip baimė.
Tyla kaip apsauga.
yla kaip kaltė.
Tyla kaip būdas išlikti.
Viešai pristatant Valicką, jį galima apibūdinti kaip autorių, kuris tyrinėja ribines situacijas. Jis rašo apie žmones, kurie atsiduria ant slenksčio - tarp tikrovės ir haliucinacijos, tarp mokslo ir mito, tarp racionalumo ir instinkto. Jo kūryboje nėra lengvų atsakymų, nėra aiškių paaiškinimų, nes jis sąmoningai palieka erdvę skaitytojo interpretacijai. Tai yra literatūra, kuri ne tiek pasakoja, kiek provokuoja. Ne tiek aiškina, kiek kelia klausimus. Ne tiek ramina, kiek trikdo.
Ir čia svarbu paminėti dar vieną dalyką: Valicko žanras Lietuvoje nėra lengvas kelias.
Fantastika, siaubo literatūra, mokslinė fantastika - tai sritys, kurios mūsų kultūroje vis dar laikomos nišinėmis.
Leidėjai jų vengia.
Kritikai dažnai ignoruoja.
Skaitytojai atranda tik nedidelėmis grupėmis.
Tai nėra žanras, kuris garantuoja auditoriją ar pripažinimą.
Todėl Valicko kūrybinis kelias yra ne tik literatūrinis, bet ir kultūrinis darbas. Jis plečia lauką, kuris iki šiol buvo siauras. Jis įrodo, kad žanrinė literatūra gali būti intelektuali, estetiška, psichologiškai gili. Jis rodo, kad siaubas gali būti ne pigus efektas, o būdas kalbėti apie žmogų.
„Forma“ yra romanas, kuris veikia keliais lygmenimis vienu metu. Jį galima skaityti kaip trilerį – dėl tyrimo, dėl paslaptingų vyrų, dėl įtampos. Jį galima skaityti kaip fantastiką - dėl objekto, dėl anomalijų, dėl mokslinių užuominų. Jį galima skaityti kaip siaubo romaną - dėl atmosferos, dėl nežinomybės, dėl psichologinės įtampos. Bet galiausiai tai yra romanas apie žmogų. Apie tai, kaip jis reaguoja į tai, ko negali paaiškinti. Apie tai, kaip jis bando išlaikyti formą pasaulyje, kuris ją praranda.
Ir ši žmogiškoji linija romane yra labai stipri.
Vienas veikėjų sako: „Bijau, kad toks straipsnis garbės man nepridėtų… Žmonės ne už ką nepatikės, jog visa tai tiesa.“
Tai yra ne tik žurnalisto baimė.
Tai yra mūsų visų baimė - būti nepatikėtiems, būti nesuprastiems, būti išjuoktiems.
Valickas tai pagauna tiksliai, be patoso, be dirbtinumo.
Pasaulis ima keistis be mūsų tada, kai mes dar bandome įtikinti save, kad viskas yra taip, kaip buvo vakar. Bet Valicko romane vakar jau nebegalioja. Nebegalioja taisyklės, kuriomis rėmėsi veikėjai. Nebegalioja logika, kuria jie tikėjo. Nebegalioja tikrovė, kurią jie laikė savaime suprantama. Ir būtent todėl ši knyga veikia - ji neleidžia pasislėpti. Ji priverčia susidurti su tuo, kas slypi už mūsų suvokimo ribų.
Tai yra literatūra, kuri ne tik pasakoja istoriją, bet ir tikrina skaitytoją. Tikrina jo ribas. Jo baimes. Jo gebėjimą priimti tai, kas nepatogu. Ir būtent todėl Audrius Valickas yra autorius, kurį verta skaityti. Nes jis kuria pasaulius, kurie keičiasi be mūsų - bet būtent todėl priverčia mus keistis kartu.