„Atvertys“: kai paveikslai žiūri į tave ir nebepaleidžia
2026 m. gegužės 8 d. vakaras galerijoje „Lyceum“ Klaipėdoje nebuvo tiesiog dar vienas kultūrinis įvykis, kur žmonės ateina, pasižiūri, pabūna ir išeina. Tai buvo vakaras, kuris iš lėto, bet labai giliai įsiskverbė į vidų. Į Danės gatvę rinkosi žmonės - ne tik žiūrovai, bet ir tie, kurie jį pažįsta, gerbia, kurie augo su jo kūryba ar bent jau ją jautė. Buvo draugai, mokiniai, kolegos, buvo smalsūs, buvo tylūs stebėtojai. Gėlės, dovanos, rankų paspaudimai, šypsenos - visa tai kūrė šiltą, beveik intymią atmosferą, kurioje nebuvo jokio dirbtinumo. Pats autorius stovėjo tarp jų - gyvas, atviras, dėkingas, tikrai dėkingas, ir tas jo dėkingumas neatrodė formalus ar „reikalingas“, jis buvo tikras atsakas į žmones, kurie atėjo dėl jo.
Tarp viso šio vakaro pulsavimo svarbu nepamiršti, kas yra šio pasaulio kūrėjas – Augustinas Virgilijus Burba. Jo vardas čia nėra formalumas ar parašas kataloge; jis tarsi įsišaknija kiekviename potėpyje, kiekvienoje spalvos įtampoje, kiekviename veide, kuris nėra vien veidas, o būsena. Tai menininkas, kuris iš grafikos disciplinos atneša į tapybą tą pačią vidinę jėgą – tik dabar ji išsilaisvinusi, mažiau suvaldyta, labiau kvėpuojanti. Ir būtent tai leidžia jo naujiesiems darbams tapti ne iliustracijomis, o gyvais susitikimais su žmogumi.
Visa paroda veikia kaip viena vientisa būsena, kuri keičiasi žiūrint. Vienu momentu jautiesi lengvai - aplink žmonės, šypsenos, pokalbiai, linkėjimai, gyvas bendravimas. Kitu momentu - tarsi viskas nutyla viduje, ir lieki vienas su tuo, ką matai. Ir būtent tada atsiranda stipriausias pojūtis: nebežinai, ar nori likti, ar jau turi išeiti. Ne todėl, kad kažko trūksta, o todėl, kad jau yra per daug. Per daug jausmo, per daug minčių, per daug tylos viduje.
Paroda veiks iki gegužės 30 d.
Tomo Kregždės nuotr.