Šviesos randas per žmogaus vidų
Tą gegužės 8-osios vakarą galerija „Lyceum“ Danės gatvėje nebeatrodė kaip įprasta ekspozicijų erdvė - ji virto savotišku slenksčiu, per kurį įeinant reikėjo ne tik atidaryti duris, bet ir truputį praverti save. Į šią Augustino Virgilijaus Burbos parodą „Atvertys“ rinkosi ne atsitiktiniai praeiviai, o žmonės, kurie atėjo su intencija: su gėlėmis, dovanomis, pagarba, su ilgamečio ryšio šiluma arba su smalsumu, kuris dar tik ieško pirmo susitikimo. Buvo draugų, buvusių mokinių, kolegų, gerbėjų, buvo ir tokių, kurie jį pažįsta dešimtmečius, ir tokių, kurie tą vakarą pirmą kartą ištarė jo vardą garsiai. Tačiau vos tik jie atsidūrė salėje, visi šie skirtumai išsilydė - liko vienas centras: dailininkas ir jo tapyba.
Virgilijus Augustinas Burba, ilgus metus atpažįstamas kaip grafikas, ekslibrisų meistras, subtilios linijos ir ženklų kalbos kūrėjas, šįkart atsistojo prieš žiūrovą be savo įprastų atributų. Ne grafika, ne ekslibrisai, ne smulkūs, preciziški spaudinių pasauliai, o tapyba - didesnė, kvėpuojanti, kūniška, spalviškai tanki. Tai ne formos pakeitimas dėl formos, o natūralus ilgo kelio posūkis: kai žmogus, „gyvenimo nuėjęs pusę kelio, pasijunta miško tankmėje“, kaip pats cituoja, ir ima tapyti ne tai, ką mato, o tai, ką jaučia būdamas toje tankmėje.
Parodos salėje tvyrojo ypatinga įtampa - ne teatrališka, ne demonstratyvi, o vidinė, tyliai pulsuojanti. Žmonės judėjo lėtai, sustodavo, grįždavo prie tų pačių darbų, tarsi bandydami patikrinti, ar pirmas įspūdis nebuvo klaida. Drobėse atsivėrė figūros, kurios nepasiduoda vienareikšmiam apibūdinimui: moterys, kurių veidai balansuoja tarp šypsenos ir ašaros; vyrai, kurių žvilgsniai lyg būtų nukreipti į kažką už mūsų nugarų; vaikai, kurių buvimas drobėje labiau primena prisiminimą nei dokumentą. Tai nėra portretai tradicine prasme - tai būsenų, nuotaikų, vidinių dialogų atvaizdai.
Veidai šiuose darbuose yra ypatingi. Jie nėra gražūs klasikine, glotnia estetika, bet jie yra tikri savo neapibrėžtumu. Kartais atrodo, kad jie tuoj prabils, kartais - kad tuoj nusisuks ir dings. Vienu žvilgsniu jie lyg šypsosi, kitu - lyg verkia. Šis dvilypumas sukuria nuolatinę įtampą: žiūrovas priverstas rinktis, ką mato, ir kartu suvokia, kad vieno teisingo atsakymo nėra. Būtent čia atsiskleidžia Burbos tapybos intelektualumas - figūros nėra iliustracijos, jos yra klausimai. Kiekvienas veidas klausia: „Ką tu atsinešei į šitą susitikimą?“
Moterys drobėse - ne dekoratyvūs personažai, o tarsi laiko nešamos figūros. Jų kūnai dažnai fragmentiški, kompoziciškai įkomponuoti taip, kad atrodo, jog jos tuoj peržengs rėmo ribą arba, priešingai, įsmuks gilyn į spalvų sluoksnius. Jos nėra nei idealizuotos, nei sugriautos - jos yra tarp. Tarp jaunystės ir brandos, tarp prisiminimo ir dabarties, tarp švelnumo ir griežtumo. Šis „tarp“ jausmas yra viena stipriausių parodos ašių: niekas iki galo nepasakoma, niekas iki galo neužbaigiama, viskas paliekama žiūrovo vidinei pabaigai.
Vaisiai, kurie iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti kaip natiurmortų motyvai, čia įgauna kitą svorį. Jie šalti, beveik metaliniai, bet kartu tokie tikri, kad beveik juntamas jų kvapas, tekstūra, svoris. Tai ne buities detalės, o laikinumo ženklai - tai, kas sunoksta ir praeina, kas būna trumpai, bet intensyviai. Šalia jų atsirandančios mokyklos, klasės, pastatų fragmentai kuria savotišką atminties geografiją: tai ne architektūra, o vietos, kuriose kažkada buvo gyventa, mokytasi, patirta. Šie motyvai susijungia į vieną didelį pasakojimą apie laiką - ne chronologinį, o vidinį.
Spalvinė parodos kalba verta atskiro sustojimo. Dominuoja vėsūs tonai - mėlyni, pilki, žalsvi, kartais pertraukiami netikėtais šiltesniais akcentais. Šis šaltis nėra atstumiantis, veikiau – skaidrinantis. Jis sukuria distanciją, kuri leidžia žiūrovui ne paskęsti emocijoje, o ją apmąstyti. Kompozicijos griežtos, konstruktyvios, bet niekada ne mechaniškos - jaučiasi ilgametė grafinė disciplina, kuri tapyboje virsta konstrukcine logika. Kiekvienas elementas turi savo vietą, niekas nėra atsitiktinis, bet kartu nėra ir sterilumo: linijos gyvos, spalvos kvėpuoja, paviršiai turi savo istoriją.
Tomo Kregždės nuotr.
Parodos atmosferoje buvo daug jausmo, kurio neįmanoma iki galo užrašyti. Buvo gilu – nes prieš šiuos darbus negali stovėti paviršutiniškai. Buvo graudu - nes juose daug praeities, daug nueito kelio, daug to, kas jau nebegrįš. Buvo linksma - nes salėje skambėjo juokas, sveikinimai, šiltos replikos, nes žmonės džiaugėsi galėdami būti kartu su autoriumi. Buvo truputį šalta - ne temperatūra, o būsena, kai suvoki, kad menas visada palieka atstumą, kurio neįmanoma iki galo įveikti. Ši keturių būsenų sankirta sukūrė tą „užburto rato“ jausmą, iš kurio nesinorėjo išeiti ir kartu buvo aišku, kad išeiti vis tiek reikės.
Autoriaus santykis su žiūrovais tą vakarą buvo ypatingas. Ne kartą nuskambėjo jo žodžiai, kviečiantys žiūrėti, ne ieškoti paaiškinimų, ne gaudyti pavadinimų, o tiesiog būti su darbais. Tai nėra menininkas, kuris slepiasi už savo kūrinių, bet ir ne tas, kuris juos perima ir aiškina už kitus. Jis stovi šalia - kaip žmogus, nuėjęs ilgą kelią, matęs daug parodų, daug salių, daug publikų, ir vis dar sugebantis nuoširdžiai džiaugtis kiekvienu atėjusiu. Gėlės, dovanos, šilti žodžiai tą vakarą nebuvo formalumas - tai buvo bendruomenės atsakas į ilgametį jo buvimą šalia.
Vienas iš jautriausių momentų - kai autorius padovanoja savo darbo reprodukciją su palinkėjimu ir parašu. Toks gestas nėra tik suvenyras. Tai tarsi mažas, materialus tiltas tarp kūrinio ir žiūrovo, tarp salės ir namų, tarp šio vakaro ir to, kas bus vėliau. Tokia dovana įpareigoja: ji neleidžia parodai pasilikti tik kaip prisiminimui apie renginį, ji pratęsia ją laike, kasdienybėje, žvilgsniuose, kurie dar ne kartą sugrįš prie to atvaizdo.
Svarbu paminėti ir parodos struktūrinį karkasą: organizatorius - galerija „Lyceum“, kuratorė - menotyrininkė Agota Bričkutė, mecenatas - Klaipėdos licėjus, parodą dalinai finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Šie pavadinimai nėra tik formalus prierašas - jie liudija, kad Burbos kūryba yra ne pavienis, atsitiktinis reiškinys, o įsišaknijusi miesto kultūrinėje ekosistemoje. Tai, kad tokio masto kūrėjas ir toliau kuria, eksponuoja, kalbasi su publika Klaipėdoje, yra svarbi žinia pačiam miestui.
„Atvertys“ kaip parodos pavadinimas šioje šviesoje įgauna daugiasluoksnę prasmę. Tai ne tik atvertos durys į naujausią autoriaus kūrybos etapą, ne tik atvertos drobės, ne tik atverti prisiminimai. Tai ir žiūrovų atvėrimas - nes šie darbai neveikia, jei į juos žiūrima paviršiumi. Jie reikalauja, kad žmogus atsineštų savo pasaulį ir bent trumpam jį pamirštų, kaip pats autorius yra užsiminęs: „TUOJ PAT - jūs žiūrėsite į mano piešinius, KĄ TIK - jūsų atsineštas pasaulis trumpam užsimirš…“ Šis užsimiršimas nėra pabėgimas, veikiau - grįžimas į save per kitą.
Galiausiai, tai paroda apie tai, kas nutinka, kai „daiktai tampa dalykais“, kaip formuluoja pats Burba. Kai veidas tampa ne portretu, o būsena. Kai vaisius tampa ne objektu, o laikinumo ženklu. Kai mokykla tampa ne pastatu, o atminties vieta. Kai tapyba tampa ne vaizdu, o pokalbiu. Tą vakarą galerijoje „Lyceum“ šis pokalbis vyko - tarp drobių ir žiūrovų, tarp autoriaus ir jo ilgamečių bičiulių, tarp tylos ir žodžių, tarp šypsenų ir graudulio.
Kai paskutiniai žiūrovai išėjo į Danės gatvės vėsumą, o galerijos šviesos liko švelniai glostyti drobių, tapo aišku, kad šis vakaras nebuvo tik parodos atidarymas. Tai buvo susitikimas su žmogumi, kuris visą gyvenimą kūrė tyliai, nuosekliai, be triukšmo, ir staiga leido pažvelgti į savo vidų taip atvirai, kaip retai kuris menininkas išdrįsta. Burbos tapyba tą vakarą ne demonstravo, o kvietė; ne aiškino, o leido pajusti; ne uždėjo rėmus, o juos nuėmė. Jo veidai, jo moterys, jo vaisiai, jo mokyklos - visa tai ne objektai, o būsenos, kurios įsigeria į žiūrovą taip, kad išėjęs dar ilgai nešiojiesi jų šešėlius.
Ir būtent todėl šis vakaras buvo svarbus: jis priminė, kad menas nėra tik tai, kas kabo ant sienos. Tai yra tai, kas lieka žmoguje, kai jis jau seniai paliko salę. Tai yra tylus, bet atkaklus judėjimas į vidų, į tą vietą, kurioje nebereikia žodžių. Tai yra akimirka, kai supranti, kad paveikslai ne tik rodo, bet ir klauso. Ir kai pajunti, kad kažkas tavyje truputį pasislinko - ne garsiai, ne dramatiškai, bet tikrai - tada supranti, kad paroda įvyko. Ne kalendoriuje, o žmoguje.
Tomo Kregždės nuotr.