Penkių ašių karas: epochos, kurios valgo pačios save
„Dėsningumų ieškojimas ten, kur jie yra“ prasiveržia kaip civilizacinis plyšys, kaip pasaulis, kuris nebesugeba išlaikyti savo pačios masės ir todėl ima trūkinėti, skilti, veržtis į visas puses, tarsi būtų pamiršęs, kas jį laiko, kas jį jungia, kas jį daro pasauliu. Čia nėra jokio stabilumo - tik nuolatinis virsmas, nuolatinis lūžis, nuolatinis perkūno trenksmas, kuris daužo epochas taip, kaip audra daužo jūrą, be jokios logikos, be jokio gailesčio, be jokio ritmo. Tai ne ekspozicija, o civilizacijų susidūrimo zona, kurioje penkios ašys - buitis, būtis, technologija, istorija ir žmogus - nebe sukasi, o trenkiasi viena į kitą, lyg būtų pamiršusios, kad kadaise egzistavo tvarka. Tai pasaulis, kuriame viskas vyksta vienu metu, kuriame praeitis dar nebaigė griūti, dabartis jau nebeįmanoma, o ateitis ateina kaip grėsmė, ne kaip pažadas.
Rodion Petroff čia nekuria vaizdų - jis kuria epochų susidūrimus, kuriuose viskas yra viena masė: istorijos nuovargis, technologijų agresija, žmogaus trapumas, civilizacijų konfliktai, karo šešėliai, taikos iliuzijos, šiuolaikinės vergovės mechanizmai, psichologinė perkrova, informacinis smogas, kultūriniai lūžiai, socialiniai sprogimai. Viskas čia yra viename sluoksnyje, viename kvėpavime, viename pulsavime, kuris neleidžia atsitraukti, neleidžia atsikvėpti, neleidžia apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Tai pasaulis, kuriame žmogus nebe yra žmogus - jis yra įtampos mazgas, epochų sankirta, civilizacijos nervas, kuris vis dar bando išlikti gyvas, nors pasaulis jį nuolat tirpdo, skaido, perrašo.
Tai karas tarp civilizacijų, tik ne tas, kurį rodo žemėlapiai - tai karas, kuris vyksta kiekvieno žmogaus viduje, kiekviename informacijos sraute, kiekviename technologijos prisilietime, kiekviename bandyme suprasti, kas yra tikra. Tai karas tarp to, kas sena, ir to, kas nauja; tarp to, kas tikra, ir to, kas sukurta; tarp to, kas išliko, ir to, kas jau seniai turėjo išnykti. Tai karas, kuriame nėra nugalėtojų - tik civilizacijos, kurios valgo pačios save, nes nebeturi kur dėtis, nebeturi kur augti, nebeturi kuo tikėti.
Šiuolaikiškumas čia yra kaip nuodas - saldus, ryškus, patrauklus, bet galiausiai paralyžiuojantis. Tikrovė čia yra kaip sapnas - per ryški, per greita, per intensyvi, kad būtų tikra. Ekstazė čia yra kaip karas - ne džiaugsmas, o perdegimas, ne pakilimas, o sprogimas, ne laisvė, o apsvaigimas, kuris neleidžia matyti, kas vyksta iš tikrųjų. Psichozė čia yra ne liga, o būklė, kurioje mes visi gyvename, net jei apsimetame, kad esame sveiki.
Petroff kūriniai nepasakoja istorijų - jie išrauna jas iš mūsų, priverčia pamatyti, kaip atrodo pasaulis, kai jį žiūri ne akimis, o nervais. Tai menas, kuris ne guodžia, o sukrečia, ne ramina, o išmuša, ne aiškina, o meta į bedugnę, kurioje turi pats susirasti, kas dar liko iš tavęs. Tai menas, kuris nebe yra estetika - tai civilizacijos autopsija, atlikta dar gyvam kūnui, kuris vis dar spardosi, vis dar bando kvėpuoti, vis dar bando suprasti, kas jį taip skaudžiai laužo.
Ir galbūt būtent šiame chaose, šiame mūšyje, šiame perkūno trenksme slypi tikrasis dėsningumas - tas, kurį Petroff ieško ten, kur jis iš tikrųjų yra: ne paviršiuje, o griūtyje, ne tvarkoje, o trinties taškuose, ne ramybėje, o civilizacijos lūžiuose, ne istorijoje, o jos pelenų karštyje. Tai pasaulis, kuris valgo pats save, ir vienintelis klausimas, kuris lieka - ar mes dar spėsime suprasti jo logiką, kol jis nepraris ir mūsų.
Visa ši įtampa, kurioje realybė tampa nebeatpažįstama nuo jos pačios atspindžių, galiausiai susitelkia į vieną paprastą, bet neišvengiamą gestą - sustoti ir pažvelgti į pačią parodą kaip į laikiną, bet itin tiksliai sukonstruotą civilizacijos pjūvį. Todėl belieka pabrėžti, kad Rodiono Petrovo „Dėsningumų ieškojimas ten, kur jie yra“ veikia ne tik kaip individuali meninė strategija, bet ir kaip bendras šiuolaikinės vaizdų kultūros rentgenas, atveriantis tai, ką dažniausiai matome, bet nebesugebame įvardyti.
Galiausiai ši paroda palieka ne atsakymą, o būseną - tą neapibrėžtą, bet aiškiai juntamą momentą, kai pasaulis dar trumpam atrodo įskaitomas, nors jau seniai nebeaišku, kas jį skaito ir kas iš tiesų yra autorius.
