Sugrįžtantys Jurgio Mikševičiaus pasauliai
Jurgio Mikševičiaus pasauliai kaip žmogaus, išdrįsusio išsinešti Lietuvą per karą, tremtį, žemynus ir dvasines keliones, o dabar sugrįžusio į Klaipėdą kaip gyva atminties jėga, kuri priverčia permąstyti, ką reiškia būti menininku ir žmogumi
Tą vakarą, kai Prano Domšaičio galerijos salėse iš lėto rinkosi žmonės, jutau, kad čia susitinka ne tik žiūrovai ir paveikslai, bet ir visas šimtmetis - su savo lūžiais, išsiskyrimais, praradimais, su tais tyliais istorijos posūkiais, kurie vienus palaužia, o kitus paverčia kūrėjais, gebančiais išsaugoti tai, ko nebeišsaugo jokios valstybės sienos. Jurgio Mikševičiaus gyvenimas - tai ne biografija, o epocha, kuri prasidėjo Šiauliuose, perėjo per karo pabėgėlių stovyklas, per Berlyno auditorijas, per Australijos platumas, per Indijos šventyklų tylą, ir galiausiai sugrįžo čia, į Klaipėdą, tarsi užbaigdamas ilgą, sudėtingą, bet neišvengiamą ratą.
Mikševičius buvo iš tų žmonių, kuriems gyvenimas niekada nebuvo tiesus. Jis buvo iš tų, kuriuos istorija išplėšė iš namų, bet kartu suteikė galimybę pamatyti pasaulį taip, kaip jo nebūtų pamatęs likęs Lietuvoje. Jo kelias - tai nuolatinis bandymas suprasti, kaip išlikti savimi, kai aplink viskas griūva: kalba, žemė, įpročiai, žmonės. Ir būtent todėl jo kūryba tokia intensyvi - ji gimė ne iš komforto, o iš būtinybės. Ne iš ramybės, o iš vidinio nerimo, kuris jį lydėjo visą gyvenimą.
Jo tapyboje matai žmogų, kuris išgyveno karą ne kaip istorijos faktą, o kaip kūno ir sąmonės žaizdą. Matai emigraciją ne kaip geografinį judėjimą, o kaip nuolatinį bandymą išsaugoti save. Matai Australiją ne kaip egzotišką kraštą, o kaip vietą, kurioje jis iš naujo mokėsi kvėpuoti. Matai Indiją ne kaip kelionę, o kaip dvasinį lūžį, kuris pakeitė jo spalvų ritmą, potėpių kvėpavimą, paveikslų vidinę šviesą.
Jo kūryboje nėra atsitiktinumo. Kiekvienas potėpis – tai patirtis. Kiekviena spalva - tai prisiminimas. Kiekviena forma - tai bandymas suprasti pasaulį, kuris jam visada buvo per didelis, bet kartu - nepakankamai gilus. Mikševičius tapė taip, lyg kiekvienas paveikslas būtų paskutinis, lyg kiekviena drobė būtų vienintelė vieta, kurioje jis gali būti visiškai atviras, visiškai nuogas, visiškai tikras.
Klaipėdoje ši paroda įgauna ypatingą prasmę. Mūsų miestas, nuolat gyvenantis tarp atvykimų ir išvykimų, tarp jūros ir sausumos, tarp triukšmo ir tylos, yra ideali vieta priimti kūrėją, kurio gyvenimas buvo nuolatinė kelionė. Jo pasauliai čia suskamba kitaip - ne kaip egzotika, ne kaip diaspora, o kaip žmogaus, kuris visą gyvenimą nešėsi Lietuvą savyje, sugrįžimas. Ne fizinis, o vidinis. Ne geografinis, o dvasinis.
Žiūrėdamas į jo darbus, jauti, kaip ekspresionistinė įtampa susilieja su meditacine ramybe, kaip karo šešėliai susitinka su Australijos šviesa, kaip architektūrinis mąstymas iš Berlyno susipina su indišku misticizmu. Tai kūryba, kuri nepasiduoda vienai kategorijai, nes pats menininkas nepasidavė vienam gyvenimui - jis gyveno kelis iš karto. Ir visus juos atsinešė į savo tapybą.
Ši paroda mums svarbi todėl, kad ji primena, jog menas nėra tik estetika. Tai yra žmogaus būdas išlikti. Būdas kalbėti, kai žodžiai nebetinka. Būdas išsaugoti tai, kas kitaip būtų prarasta. Mikševičius mums paliko ne tik paveikslus – jis paliko gyvenimo įrodymą. Ir būtent todėl, vaikščiodamas tarp jo darbų, jauti ne tik grožį, bet ir svorį. Tą sunkų, bet būtina svorį, kuris ateina tik tada, kai susiduri su kūrėju, kuris niekada nesirinko lengvo kelio.
