Sergejus Seleckij: vandens tyrumo ir žmogaus būties įtampos metraštis
Sergejaus Seleckijaus tapyba
Seleckijaus kūryba visada prasideda nuo vidinės tylos, tokios tirštos ir sunkios, kad ji tampa beveik fizine, nes ši tyla nėra ramybė, o įtampa, kuri kaupiasi lėtai ir neišvengiamai, kol galiausiai užpildo visą žiūrovo vidų ir priverčia jį sustoti, įkvėpti ir pajusti, kad čia nėra jokio paviršiaus, jokio lengvo žvilgsnio, jokio dekoratyvumo. Tai kūryba, kuri neina per akis, o eina per vidų, per tą vietą, kur žmogus paprastai slepia savo trapumą, savo nerimą, savo ilgesį, ir būtent todėl šis menas veikia ne kaip vaizdas, o kaip būsena, kuri iškyla nevalingai ir neleidžia atsitraukti. Seleckijus niekada nesiekia sukurti patogaus santykio su žiūrovu, nes jam svarbu ne estetika, o tiesa, ne forma, o vidinis judėjimas.
Jo kūryboje vanduo tampa ne tik motyvu, bet ir būties principu, nes vanduo čia nėra skaidrus ar lengvas, o veikiau tirštas, sunkus, turintis savo valią ir savo atmintį, kuri neša ne tik spalvą, bet ir žmogaus vidines būsenas. Šis vandens judėjimas yra lėtas, bet neišvengiamas, toks pat kaip laikas, kuris niekada nesustoja, ir būtent ši vandens-laiko jungtis sukuria atmosferą, kurioje žiūrovas nebegali būti tik stebėtojas, nes jis tampa dalyviu, įtrauktu į vidinį ritmą, kuris nesibaigia net tada, kai žvilgsnis nukrypsta į kitą vietą. Vanduo čia yra atmintis, kuri neleidžia pamiršti to, kas buvo, ir kartu neleidžia likti ten, kur esi.
Seleckijaus meninė laikysena yra griežta ir nepakanti paviršiams, nes jis niekada nesiekia būti gražus, o grožis jam nėra tikslas, o tik šalutinis reiškinys, kuris kartais pasirodo, bet niekada neužsibūna. Jo kūryba renkasi ne estetiką, o tiesą, ne dekoratyvumą, o vidinę įtampą, ne paviršių, o gylį, ir būtent todėl kiekvienas jo darbas atrodo lyg būtų pjūvis, atveriantis naują vidinį sluoksnį, kuriame žmogus susiduria su tuo, nuo ko paprastai bėga. Ši kūryba neleidžia žiūrovui meluoti sau, nes ji pati nemeluoja.
Seleckijaus pasaulėjauta yra tokia tanki ir jautri, kad ji neleidžia jam kurti lengvai, nes kiekvienas kūrinys yra ne rezultatas, o procesas, ne vaizdas, o vidinė kelionė, kuri prasideda nuo nerimo ir baigiasi tik tada, kai nerimas tampa forma. Tai kūryba, kuri gimsta iš vidinės kovos tarp išnykimo ir išlikimo, tarp trapumo ir jėgos, tarp tylos ir vidinio šauksmo, kuris niekada neišsakomas garsiai, bet visada jaučiamas. Ši kova yra tokia intensyvi, kad ji tampa pagrindiniu kūrinio veikėju.
Žmogus Seleckijaus kūryboje nėra personažas, o būsena, nes žmogus čia nėra vaizduojamas kaip individas, o kaip vidinės įtampos nešėjas, kuris egzistuoja ne erdvėje, o laike, ne kūne, o atmintyje. Tai žmogus, kuris visada yra ant slenksčio - tarp buvimo ir išnykimo, tarp judėjimo ir sustingimo, tarp tikrovės ir sapno, ir būtent ši slenksčio būsena sukuria atmosferą, kurioje žiūrovas pajunta, kad jis pats yra tame pačiame slenkstyje. Ši žmogaus būsenos trapumo ir jėgos jungtis yra tai, kas Seleckijaus kūrybą daro tokia gyva.
Seleckijaus kūryba yra kultūriškai tanki, nes ji kyla ne iš vienos tradicijos, o iš kelių sluoksnių, kurie persidengia ir kuria savitą ritmą - akademinės disciplinos griežtumas, Rytų Europos melancholija, Vakarų miesto pulsas, Baltijos tylos horizontas. Šie sluoksniai nesusilieja į vieną, o gyvena greta, kurdami įtampą, kuri tampa kūrybos varikliu. Tai kultūra, kuri nėra dekoratyvi, o egzistencinė, nes ji ne puošia, o formuoja.
Seleckijaus biografija yra tokia pat daugiasluoksnė kaip ir jo kūryba - gimęs Minske, augęs tarp Baltarusijos kultūrinės įtampos ir akademinės disciplinos, baigęs Glebovo meno mokyklą ir Baltarusijos valstybinę dailės akademiją, vėliau gyvenęs Berlyne, kur patyrė kitą ritmą, kitą žvilgsnį, kitą santykį su erdve, o nuo 2006 metų įsikūręs Lietuvoje, kur jo kūryba įgavo savo tikrąją formą - santūrią, gilią, bet nepaprastai intensyvią. Šis kelias suformavo kūrėją, kuris nepasiduoda nei geografijai, nei tradicijai, nes jo vidinis pasaulis yra stipresnis už bet kokią išorinę aplinką.
Seleckijaus kūryboje laikas nėra linijinis, o cikliškas, nes kiekvienas kūrinys atrodo lyg būtų grįžimas į tą pačią vietą, bet iš kito taško, iš kito gylio, iš kitos būsenos, todėl jo menas niekada nesibaigia, nes jis visada grįžta, visada kartojasi, bet niekada nesikartoja taip pat. Šis laiko cikliškumas sukuria atmosferą, kurioje žiūrovas pajunta, kad jis pats yra įtrauktas į tą patį ciklą, iš kurio nėra išėjimo. Tai laikas, kuris neleidžia pabėgti.
Seleckijaus kūryba yra skausminga, bet ne dėl dramatizmo, o dėl tikrumo, nes ši kūryba nekuria tragedijos, o atveria tai, kas paprastai slepiama - žmogaus trapumą, jo baimę, jo ilgesį, jo norą išlikti, net kai viskas aplink tirpsta. Šis skausmas nėra šauksmas, o tyla, kuri yra tokia tanki, kad ji tampa beveik garsinė, ir būtent ši tyla yra tai, kas daro jo kūrybą tokia paveikia. Tai skausmas, kuris nežeidžia, o atveria.
Seleckijaus menas yra ne apie pasaulį, o apie žmogų, ne apie išorę, o apie vidų, ne apie formą, o apie būseną, todėl jo kūryba niekada nesiekia būti suprasta, nes supratimas čia nėra tikslas, o tik šalutinis reiškinys, kuris kartais pasirodo, bet niekada neužsibūna. Tai menas, kuris reikalauja ne žvilgsnio, o buvimo, ne interpretacijos, o išgyvenimo, ne analizės, o tylos. Ši būtinybė būti, o ne suprasti, yra tai, kas daro jo kūrybą tokia reiklia.
Ir galiausiai Seleckijaus kūryba yra apie žmogaus pastangą išlikti, net kai viskas aplink tirpsta, nyksta, keičiasi, nes ši kūryba kyla iš vidinės jėgos, kuri neleidžia pasiduoti, net kai pasaulis atrodo trapus ir laikinas. Tai menas, kuris neleidžia pamiršti, kad žmogus yra ne tik kūnas, bet ir būsena, ne tik laikas, bet ir atmintis, ne tik judėjimas, bet ir sustingimas. Ši kūryba priklauso Sergejui Seleckij - kūrėjui, kuris vandens trapume randa žmogaus būties jėgą.
DAILININKO SERGEI SELECKIJ KŪRYBA
Sergejaus Seleckijaus tapyba