Tyla kaip forma, forma kaip pasaulėžiūra
Rytas Jurgelis SAULĖS GAUDYMAS 2019 - 2025
Aplankyti Ryto Jurgelio parodą Palangoje – tai ne paprastas kultūrinis gestas, o savotiška grįžtis į menininko pasaulį, kurį jau esi matęs, sekęs, stebėjęs, ir kuriame svarbu ne tik tai, kas eksponuojama šiandien, bet ir tai, kaip šis pasaulis keičiasi, bręsta, įgauna naujų tonų. Važiavau į parodą specialiai, nes Jurgelis yra vienas tų kūrėjų, kurių augimą nori matyti gyvai: ne per reprodukcijas, ne per nuotrupas, o per tikrą, fizinį susitikimą su jo tapybos materija. Palangos viešosios bibliotekos parodų salėje eksponuojama „Tylos ir atspindžių“ kolekcija iš karto parodo, kad menininkas ne tik išlaiko savo atpažįstamą plastinę kalbą, bet ir ją plečia, gilina, išgrynina taip, kaip gali tik brandus kūrėjas, turintis aiškią pasaulėžiūrą ir vidinę discipliną.
Jurgelis – menininkas, kurio biografija prasidėjo Šiauliuose, kur 1980–1985 m. studijavo dailės pedagogiką, vėliau tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu ir meno kūrėju. Jo kūrybinė geografija plati: parodos Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje, darbai privačiose kolekcijose JAV, Australijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje. Tačiau svarbiausia jo kūrybos vieta – Priekulė, Minijos upės pakrantė, kur gamtos ritmai, vandens tėkmė ir nuolat kintanti šviesa tampa ne dekoratyvine įkvėpimo kliše, o tikru kūrybiniu varikliu. Tai matyti kiekviename jo darbe: spalvos sluoksniuojasi kaip geologiniai pjūviai, faktūra virpa kaip šviesos pulsas, o potėpis kartais primena upės tėkmę – lėtą, bet nenutrūkstamą.
„Tylos ir atspindžių“ parodoje tyla nėra statiška. Ji veikia kaip vidinė erdvė, kurioje gimsta spalvos ir formos. Jurgelis tyla pasitiki – jis leidžia jai būti struktūra, leidžia jai kurti ritmą, leidžia jai tapti tuo fonu, kuriame išryškėja šviesos judėjimas. Atspindžiai jo darbuose nėra dekoratyvūs – tai būdas kalbėti apie santykį su laiku, su praeinančiu momentu, su savimi. Jurgelio tapyboje šviesa ir tamsa nėra priešprieša, o dialogas, kuriame gimsta pusiausvyra. Jo drobės veikia ne per naratyvą, o per vidinę logiką, per spalvos ir faktūros santykį, per ritmą, kuris kartais primena muziką, kartais – meditaciją, kartais – peizažą, kurio niekada nematei, bet jauti.
Vienas ryškiausių Jurgelio kūrybos ženklų – kvadratas. Iš pirmo žvilgsnio paprastas, tačiau jo darbuose kvadratas tampa struktūriniu kodu, savotiška matrica, kurioje telpa tvarka ir laisvė, žemiškas stabilumas ir dvasinė kontempliacija. Kartais kvadratai išsiskaido į spalvų laukus, kartais iš jų išnyra žmogaus, gėlės ar angelo siluetas, kartais jie lieka gryna abstrakcija – tarsi langai į vidinę erdvę, kurioje žiūrovas gali sustoti ir pajusti, kaip spalva tampa mintimi. Kvadratas Jurgelio darbuose nėra geometrija – tai pasaulėžiūros ženklas, struktūrinė atrama, leidžianti spalvai ir faktūrai judėti laisvai, bet ne chaotiškai.
Rytas Jurgelis SAULĖS GAUDYMAS 2019 - 2025
Filosofiškai žiūrint, Jurgelio tapyba yra apie santykį su laiku. Ne su istoriniu laiku, ne su datomis ar įvykiais, o su tuo vidiniu laiku, kuris teka žmoguje. Jo drobėse laikas nėra linijinis – jis sluoksniuojasi, grįžta, išnyra, pradingsta, vėl pasirodo. Tai laikas, kuris nėra matuojamas sekundėmis, o potėpiais. Laikas, kuris nėra skaičiuojamas, o jaučiamas. Todėl Jurgelio tapyba yra brandi: ji ne apie tai, ką menininkas „nori pasakyti“, o apie tai, ką jis „nori išgirsti“. Tai tapyba, kuri klauso pasaulio, o ne jam aiškina.
Kritiškai žiūrint, Jurgelis kartais rizikuoja pernelyg pasitikėti savo ženklų sistema. Kvadratas, sluoksniavimas, lesiravimas – tai jo kalbos pagrindai, tačiau kartais norėtųsi matyti dar drąsesnį žingsnį į nepatogią teritoriją, kur spalva nebe paklūsta struktūrai, o ją laužo. Vis dėlto Palangos parodoje matyti, kad menininkas juda būtent ta kryptimi: spalvos tapo sodresnės, faktūra – drąsesnė, potėpis – labiau pasitikintis savimi. Tai brandi kūryba, kurioje menininkas nebeieško, o kalba. Jis nebeeksperimentuoja dėl eksperimento – jis kuria dėl vidinės būtinybės.
Paroda Palangoje veikia iki liepos 31 dienos, ir tai yra ta vieta, kur verta nuvažiuoti specialiai. Ne tam, kad „pamatytum“, o tam, kad suprastum, kaip menininkas, kurį jau pažįsti, kuria toliau, kaip jis plečia savo tapybinį pasaulį, kaip jis išlaiko ištikimybę savo ženklams, bet tuo pačiu juos transformuoja. „Tylos ir atspindžiai“ yra ne tik paroda – tai brandus kūrybinis dokumentas, liudijantis, kad Jurgelis yra menininkas, kuris ne tik tapo, bet ir mąsto, ne tik kuria, bet ir klauso, ne tik žiūri į pasaulį, bet ir leidžia pasauliui į jį įeiti.