Provanso tyla, kuri perveria spalvą
Savaitė su Henri Perruchot kūriniu apie Sezaną tapo savotišku išėjimu iš kasdienybės ir įėjimu į kitą žmogaus vidinę geografiją, kurioje spalva ne puošia, o aiškina, kur forma ne dekoruoja, o laiko pasaulį, kur kiekvienas potėpis yra bandymas suprasti, kaip viskas iš tikrųjų sudėta. Tas laikas buvo tirštas, lėtas, su daug detalių, kurių anksčiau nežinojau ir kurios pradėjo veikti taip, lyg būtų mano paties vidinės struktūros dalys. Eksas, mieguistas, užsisklendęs, pasimetęs tarp aristokratijos likučių, tarp baldų, kuriuos jau seniai medžioja antikvarai, pradėjo ryškėti ne kaip miestas, o kaip būsena, kuri veikė Sezaną ir pradėjo veikti mane.
Pratarmėje Perruchot rašo:
„Šis kūrinys nėra subeletriušinta biografija.“
Ir iškart pajunti, kad jis nesistengia kurti legendos, nesistengia daryti iš Sezano herojaus, nesistengia jo romantizuoti. Jis renkasi kitą kelią – lėtą, kruopštų, beveik archeologinį. Jis klausinėja vietas, daiktus, gamtovaizdžius, žmones, archyvus, ir iš viso to lipdo ne istoriją, o būseną. Taip, kaip rašė apie Van Gogh, taip rašo ir čia – be cukraus, be literatūrinių triukų, be sentimentų. Šis tonas iškart įtraukia, nes jauti, kad tai ne dekoratyvinis kūrinys, o bandymas suprasti žmogų, kuris visą gyvenimą nešė abejonę kaip nuolatinį šešėlį.
Sezanas šiame kūrinyje atsiveria kaip figūra, kuri niekada nebuvo patogi. Jo santykis su pasauliu – ne lengvas, ne švelnus, ne paprastas. Jis matė kalną ne kaip peizažą, o kaip užduotį. Jis matė obuolį ne kaip vaisių, o kaip formos branduolį. Jis matė spalvą ne kaip grožį, o kaip struktūrą. Ir būtent šis matymas pradėjo veikti mane taip, lyg būčiau šalia jo, stebėdamas, kaip jis grįžta prie Mont Sainte-Victoire su tokia atkaklia disciplina, kad ji primena ne menininko darbą, o ritualą.
Vienas sakinys, kurį radau, įsirėžė kaip vidinė ašis:
„Reikia suprasti gamtos esmę, analizuoti, bet ir pajusti jos malonę.“
Ši mintis pradėjo veikti kaip moralinis kompasas, kuris aiškiai parodo, kodėl Sezanas tapo tuo, kuo tapo. Jis ne kopijavo pasaulį, o bandė jį suprasti. Ne žavėjosi, o kovojo. Ne lengvino, o sunkino. Ir būtent ši vidinė įtampa pavertė jį modernizmo pamatu. Modernizmas prasideda ne ten, kur menininkas išdrįsta triukšmingai griauti tradiciją, o ten, kur jis tyliai, atkakliai, be kompromisų ardo ją iš vidaus, sluoksnis po sluoksnio, taip, kaip kalnas ardomas vėjo.
Sezano vieta modernizmo žemėlapyje iškyla kaip figūra, kuri nešė struktūrą, o ne triukšmą. Picasso ir Braque vėliau draskys objektus į kampus, plokštumas, fragmentus, tačiau jų drąsa gimė iš jo tylos. Matisse spalvą išlaisvins iki gryno džiaugsmo, tačiau jo laisvė gimė iš Sezano disciplinos. Kandinsky abstrakciją pavertė dvasine geometrija, tačiau jo geometrija gimė iš Sezano atkaklumo. Modernizmas be jo būtų buvęs triukšmingas, bet tuščias. Su juo tapo struktūruotas, gilus, moralus.
Kūrinys leidžia pajusti, kaip Sezano nerangumas, uždarumas, prieštaringumas, kartais nemalonus charakteris, kartais juokingas užsispyrimas, kartais skausmingas jautrumas tampa ne trūkumais, o kūrybos varikliais. Genialumas čia ne dovana, o našta, kurią žmogus neša tyliai, be skundų, be teatrališkumo. Jis ne tas, kuris mėgavosi savo talentu. Jis tas, kuris nuolat kovojo su juo, nuolat jį neigė, nuolat jį perrašinėjo, nuolat jį taisė, nuolat jį griauna ir stato iš naujo. Jo kūriniai gimsta iš kantrybės, iš disciplinos, iš atkaklumo, iš tokio užsispyrimo, kuris šiandien atrodo beveik asketiškas.
Ir būtent čia pajutau, kad kūrinys skirtas ne tik dailės istorijai, bet ir žmogui, kuris pats kuria, pats abejoja, pats ieško struktūros savo viduje. Jis skirtas tam, kas nori suprasti kūrybos psichologiją, kūrybos moralę, kūrybos vienatvę. Tam, kas nori pajusti, kaip gimsta forma iš chaoso, kaip gimsta struktūra iš nerimo, kaip gimsta spalva iš abejonės. Tam, kas nori suprasti, kad menas nėra dekoracija, o mąstymo būdas, kad spalva nėra grožis, o struktūra, kad forma nėra estetika, o moralė.
Kai užverčiau paskutinį puslapį, liko ne istorija, o būsena. Ne faktai, o vidinė įtampa. Ne biografinė linija, o ritmas, kuris dar ilgai nepaleidžia. Liko lėtas, bet nuolatinis priminimas, kad kūryba yra vienatvė, kuri kartais tampa vieninteliu būdu suprasti pasaulį. Sezanas čia atsiskleidė kaip figūra, kuri visą gyvenimą bandė suprasti pasaulį taip, lyg jis būtų sudarytas iš plokštumų, kampų, spalvų ir tylos. Ir būtent dėl to šis kūrinys vertingas – jis leidžia pajusti, kad menas kyla iš abejonės, iš atkaklumo, iš vienatvės, iš tokio vidinio tikslumo, kuris šiandien atrodo beveik pranašiškas.