Kai žmogus pagaliau išdrįsta būti savimi
Vizualas paimtas is literaturairmenas.lt mediatekos
Perskaitęs Onės Baliukonytės „Kelionės fragmentai“, išleistą dar 1987 m. leidyklos "Vyturys", supranti, kad čia niekas nebus paprasta, niekas nebus glotnu, niekas nebus literatūriškai nugludinta taip, kad skaitytojas jaustųsi saugus. Tai nėra eilinis eseistikos rinkinys, nėra atsitiktinai sudėti pokalbiai, nėra kultūrinė publicistika, kuri bando būti patogi. Tai yra žmogaus anatomija, sudėta iš tekstų, pokalbių, vidinių lūžių, moralinių laikysenų ir kultūrinių nervų, kurie šiandien skamba beveik radikaliai. Knygą sudarė žmonės, kurie supranta, kad Baliukonytės balsas nėra dekoratyvus - jis yra kampuotas, žmogiškas, kartais šiurkštus, kartais tylus, bet visada tikras. O iliustracijos - M. K. Čiurlionio reprodukcijos - čia veikia ne kaip puošmena, o kaip fonas, kuris sukuria vidinę įtampą, tą kosminę tylą, kurią Baliukonytė visą gyvenimą nešiojosi savyje.
Ši knyga prasideda nuo žmogaus, kuris pagaliau išdrįsta atsisėsti prieš save be jokio tarpininko. Baliukonytė rašo taip, lyg kiekvienas sakinys būtų ištrauktas iš vidinės tamsos - iš tos vietos, kur žmogus paprastai nenori leistis, nes ten nėra nei patoso, nei gražios savirefleksijos, nei literatūrinio makiažo. Ji kalba apie brendimą, kuris vyksta be fanfarų, be deklaracijų, be pozų. Tą tylų, kasdienį, beveik nematomą brendimą, kuris šiandien skamba kaip beveik pamiršta vertybė, nes pasaulis reikalauja triukšmo, greičio, efektyvumo, o ji siūlo lėtumą, tylą, vidinį kampą, žmogišką nervą. Tai nėra literatūrinė terapija - tai yra žmogaus vidaus pjūvis, kuriame matyti ir nuovargis, ir abejonė, ir šviesa, kuri atsiranda tik tada, kai nustoji bėgti nuo savęs.
Šalia Baliukonytės balsų atsiveria ir kitų kūrėjų pasauliai. Vytautas Bložė, Algimantas Baltakis, Marcelijus Martinaitis, Henrikas Algis Čigriejus, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius - visi jie čia pasirodo ne kaip literatūriniai autoritetai, o kaip žmonės, kurie matė pasaulį iš savo kampo, iš savo nervo, iš savo vidinės laikysenos. Jų balsai skirtingi, jų ritmai skirtingi, jų vidiniai lūžiai skirtingi, bet juos jungia vienas dalykas: kūryba jiems nėra triukšmas. Kūryba jiems yra atsakomybė. Žodis jiems turi svorį. Laikysena jiems yra svarbesnė už formą. Ir Baliukonytė tai mato - ji mato žmogų, kuris kuria ne tam, kad būtų gražus, o tam, kad būtų tikras. Ji mato kūrėją, kuris neina į kompromisus su savimi, nes kompromisas su savimi yra pats greičiausias būdas prarasti stuburą.
Strielkūnas - visada kampuotas, visada be pozos, visada be literatūrinio makiažo. Maldonis - su savo vidine etika, su savo žodžio svoriu, su savo moraline laikysena. Grušas - su savo žmogišku griežtumu, kuris šiandien skamba dar aktualiau, nes pasaulis dažnai painioja triukšmą su kūryba. Šie balsai nėra patogūs. Jie nėra skirti tam, kad skaitytojas jaustųsi saugus. Jie skirti tam, kad žmogus suprastų, jog kūryba nėra dekoracija, o moralinė pareiga. Kad žodis turi svorį. Kad laikysena yra svarbesnė už formą. Kad kūrėjas be stuburo yra tik triukšmo gamintojas. Baliukonytė šiuos žmones mato ne kaip literatūros istorijos figūras, o kaip gyvus nervus, kurie formavo kultūrinį kraštovaizdį.
Knygos viduryje išnyra skyrius „Nuo aukštų bokštų“, dedikuotas Genei Tribandytei, ir čia tonas pasikeičia taip, kad skaitytojas pajunta, jog dabar prasideda ne literatūra, o kultūrinė anatomija. Čia iškyla Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - ne kaip muziejinė ikona, ne kaip romantizuotas genijus, o kaip žmogus, kuris kūrė tam, kad išlaikytų vidinę šviesą pasaulyje, kuris dažnai temdo. Čiurlionio figūra čia yra žmogiška, su visais savo vidiniais lūžiais, su savo kosminiu matymu, su savo pastanga išlaikyti tylą, kuri šiandien būtų neįmanoma. Šalia jo pasirodo Kairiūkščio balsas - istorinis, kampuotas, primenantis, kad menas nėra dekoracija, o atsakomybė. Ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės balsas - moralinis, griežtas, primenantis, kad žodis be sąžinės yra tik triukšmas. Šitas skyrius nėra gražus, nėra švelnus, nėra patogus. Tai kultūrinė anatomija, kuri parodo, kad tikrumas gimsta ne iš patoso, o iš vidinės laikysenos. Tai yra vieta, kur žmogus supranta, kad kultūra nėra pramoga - kultūra yra stuburas.
Toliau tekstai plečiasi į platesnį kultūrinį lauką. Atsiranda nuorodos į Vytautą Landsbergį, į Aleksandrą Benois, į kitus Čiurlionio interpretatorius, kurie bandė suprasti jo kosminį matymą. Atsiranda istorinis sluoksnis - apie tai, kaip kultūra formavo žmogų, kaip žmogus formavo kultūrą, kaip kūryba buvo ne pramoga, o moralinė pareiga. Atsiranda platesnis kontekstas - apie tai, kaip kūrėjai iš skirtingų epochų matė pasaulį, kaip jų laikysena šiandien skamba kaip pamirštas priminimas, kad kūryba nėra triukšmas, o atsakomybė. Baliukonytė čia veikia kaip jungtis tarp epochų - ji sujungia praeitį su dabartimi taip, kad skaitytojas pajunta, jog kultūra nėra laiko atkarpa, o gyvas organizmas.
Ir būtent čia atsiveria tikrasis knygos svoris - ne literatūrinis, o žmogiškas. Nes Baliukonytė primena, kad žmogus bręsta ne per deklaracijas, o per kasdienius pasirinkimus, per mažus gestus, per paprastą jautrumą. Tas priminimas vertingas, nes grąžina skaitytoją prie esminių dalykų - prie žmogiškumo, prie vidinės tylos, prie tikrumo, kuris dažnai dingsta triukšme. Ta tyla yra vieta, kur prasideda kūryba, kur prasideda tikrumas, kur prasideda žmogus, kuris nebijo matyti pasaulį be filtrų. Tai nėra literatūrinė išvada - tai yra žmogiška patirtis, kurią Baliukonytė perduoda be jokio patoso, be jokio moralizavimo, be jokio dirbtinio švelnumo.