Prie žemės, kuri vis dar dega: Jonynas XXI amžiuje
Kiekviena epocha palieka savo randus, ir kartais tie randai kalba garsiau nei visi jos manifestai. Jonynas priklausė laikui, kuriame rašytojo žodis buvo glaudžiai susijęs su visuomeniniu ir ideologiniu gyvenimu – jis galėjo būti ne tik literatūros, bet ir laikmečio pasaulėžiūros dalis. Jo tekstai neišvengiamai paženklinti savo epochos – jos politinių, kultūrinių ir ideologinių įtampų. Todėl šiandien jų negalima skaityti taip, tarsi jie būtų parašyti mūsų laikui. Tačiau galbūt būtent čia ir prasideda tikrasis jų aktualumas:
skaitydami šiuos tekstus galime atskirti tai, kas priklauso praeičiai, nuo to, kas juose vis dar gyva.
Įdomus tampa ne tik istorinis autorius, bet ir jo balsas, kuris išlenda iš savo epochos ir pradeda kalbėti mums.
XXI amžiuje jo kūryba grįžta ne kaip relikvija, o kaip trintis: tarp to, kas buvo rašoma iš spaudimo, ir to, kas šiandien rašoma iš išsisklaidymo. Jonynas nėra mūsų mokytojas ar pranašas. Jis yra balsas, kuris primena, kad literatūra visada kyla iš žemės, o žemė niekada nebūna visiškai tyli.
Skaitant šią publicistiką šiandien, pirmiausia pastebiu žodžio svorį. Tai ypač keista mūsų laikais, kai žodis tapo beveik bekūnis. Jis pasirodo ekrane, sužimba, surenka kelis paspaudimus ir po kelių sekundžių nugrimzta po dar šimtu naujų pranešimų. Mes gyvename ne žodžio trūkumo, o jo pertekliaus laikais. Rašome daugiau negu bet kada, tačiau ar visada turime ką pasakyti? Vertindamas kitų autorių kūrybą, autorius rodo, kad literatūra jam nėra vien gražių žodžių rinkinys – svarbus tampa kūrinio santykis su žmogumi, istorija ir savo laiku. Todėl jo tekstai šioje vietoje tampa nepatogūs. Jie reikalauja iš žodžio ne greičio, o minties. Ne efekto, o atsakomybės.
Čia atsiranda ir pirmasis svarbus susitikimas su XXI amžiaus kultūra. Šiandien menas, literatūra ir net žmogaus tapatybė vis dažniau egzistuoja ekrane. Kūrinys konkuruoja su reklama, vaizdo įrašu, memu, naujiena ir trumpu socialinių tinklų įrašu. Meno kūrinys turi būti pastebėtas beveik akimirksniu, kitaip jis gali likti nepastebėtas. Šie tekstai veikia priešingai. Jie nėra greito vartojimo objektai. Jiems reikia laiko, o laikas šiandien yra viena brangiausių ir labiausiai išbarstytų žmogaus valiutų. Gal todėl senas tekstas tampa netikėtai šiuolaikiškas: jis verčia daryti tai, ko mūsų kultūra vis sunkiau išmoksta – pabūti su viena mintimi ilgiau, negu trunka ekraną perbraukti pirštu.
Tačiau autoriaus santykis su kultūra nėra vien atsigręžimas į praeitį. Jo tekstuose juntamas noras suvokti, iš kur ateiname ir kur einame. Praeitis jam nėra muziejus, kurį galima aplankyti ir ramiai uždaryti duris. Ji gyva dabartyje. Ši mintis XXI amžiuje tampa ypač svarbi, nes technologijos mums leidžia praeitį pasiekti akimirksniu, tačiau kartu jos gali ją paversti paviršiumi. Vienu paspaudimu galime rasti seną nuotrauką, eilėraštį, filmą ar istorijos faktą, bet pasiekiamumas dar nereiškia supratimo. Galime turėti visą kultūros archyvą telefone ir vis tiek nežinoti, ką su juo daryti. Šis požiūris primena, kad kultūra nėra vien tai, ką išsaugome. Kultūra yra tai, ką gebame perimti, permąstyti ir perduoti toliau.
Todėl jo tekstus galima lyginti ir su šiandienos menu. Šiuolaikinis menas dažnai kalba apie susvetimėjimą, atmintį, tapatybę, politinę tikrovę, technologijų poveikį žmogui. Instaliacijos, videomenas, performansas ar skaitmeninis menas neretai nebesiekia būti „gražūs“. Jie nori sutrikdyti, priversti žiūrovą nepatogiai pasijusti, suabejoti tuo, ką jis laiko savaime suprantamu dalyku. Šioje vietoje jis atrodo daug artimesnis mūsų laikui, negu galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo tekstų vertė slypi ne vien informacijoje ar istoriniame kontekste, bet gebėjime išjudinti skaitytoją. Geras kultūros kūrinys juk nebūtinai yra tas, kuris nuramina. Kartais jo paskirtis – sukelti vidinį nepatogumą.
Ypač įdomus šių tekstų santykis su rašytojo pareigos klausimu. Jo laikais rašytojo žodis buvo glaudžiai susijęs su visuomenės gyvenimu, todėl literatūra negalėjo visiškai pabėgti nuo atsakomybės klausimo. Šiandien rašytojas ar menininkas turi daug daugiau laisvės, tačiau kartu susiduria su kita problema: kai gali pasakyti viską, tampa sunkiau atskirti, kas iš tiesų verta būti pasakyta. XXI amžius išlaisvino balsą, bet ne visada suteikė jam kryptį. Socialiniai tinklai padarė beveik kiekvieną žmogų potencialiu autoriumi, tačiau autorystė savaime dar nesukuria kultūros. Šie tekstai leidžia kelti nemalonų klausimą: ar laisvė kalbėti reiškia ir atsakomybę už tai, ką pasakai?
Šis klausimas dar aštresnis dabar, kai gyvename informacijos ir dirbtinio intelekto amžiuje. Mašinos gali parašyti tekstą, sugeneruoti vaizdą, sukurti muziką, imituoti stilių. Technologija vis geriau moka pagaminti kultūros formą, todėl žmogui vis svarbiau tampa ne vien gebėjimas sukurti, bet gebėjimas turėti ką pasakyti. Šiame kontekste jo akcentuojamas žodžio svoris įgauna naują prasmę. Jeigu tekstą galima pagaminti beveik akimirksniu, jo vertė vis labiau priklausys nuo to, ar už jo stovi žmogaus patirtis, pasirinkimas, abejonė, atsakomybė. Galbūt ateityje tikrasis kūrybos išskirtinumas bus ne tai, kad žmogus gali sukurti, o tai, kad jis gali pasakyti: šitą turiu pasakyti aš.
Šio autoriaus santykį su ateitimi taip pat galima perskaityti iš naujo. Jo tekstai, žinoma, negalėjo numatyti interneto, socialinių tinklų ar dirbtinio intelekto. Tačiau kultūra ne visada pranašauja ateitį konkrečiais išradimais. Kartais ji pranašauja ją klausimais. Ir jo tekstuose slypintys klausimai – apie žmogaus santykį su savo laiku, praeitimi, atsakomybe, kultūra ir žodžiu – niekur nedingo. Pasikeitė technologijos, pasikeitė informacijos greitis, pasikeitė pats kultūros vartojimo būdas, tačiau žmogus vis dar turi apsispręsti, kas jam svarbu. Galbūt būtent čia slypi netikėta Jonyno „ateities vizija“: ateitis keisis, bet žmogaus poreikis ieškoti prasmės neišnyks.
Man atrodo, kad šiandien mums ypač trūksta to, ką būtų galima pavadinti kultūrine atmintimi. Ne vien datų, pavardžių ar kūrinių žinojimo, bet gebėjimo jausti ryšį tarp skirtingų laikų. Kai skaitome seną tekstą ir sakome „tai buvo tada“, rizikuojame jį uždaryti praeityje. Tačiau tikroji kultūra prasideda tada, kai tekstas išdrįsta peržengti savo laiką. Šį autorių galima skaityti ne todėl, kad jo epocha mums turi būti pakartota, bet todėl, kad ji gali būti permąstyta. Jo tekstai leidžia pamatyti, kokį kelią nuėjome, ką praradome ir ką galbūt vis dar nešamės savyje.
Todėl „Prie gyvo šaltinio“ man nėra vien knyga apie konkretų žmogų ar konkretų literatūros laikotarpį. Ji tampa pokalbiu tarp dviejų kultūrinių būsenų. Vienoje pusėje – pasaulis, kuriame žodis turėjo svorį todėl, kad buvo ribojamas ir kontroliuojamas. Kitoje – pasaulis, kuriame žodžių yra beveik per daug ir todėl jie rizikuoja prarasti vertę. Šios situacijos visiškai priešingos, tačiau rezultatas gali būti panašus: žmogus gali nustoti girdėti. Vienu atveju jis negali pasakyti, kitu – nebesugeba atsirinkti. Šie tekstai įdomūs būtent todėl, kad priverčia pagalvoti apie šį paradoksą.
Galų gale grįžtu prie tos žemės, nuo kurios pradėjau. Skaitydama šiuos tekstus, žemę pradedu suprasti ne tik kaip vietą, bet ir kaip metaforą – to, kas tikra, kas turi svorį, kas nepasitraukia vien todėl, kad mes nuo jo nusisukome. XXI amžius daug ką pavertė skaitmeniniu paviršiumi: atmintį, bendravimą, meną, net mūsų pačių atvaizdą. Tačiau po tuo paviršiumi vis dar yra žmogus, kuris bijo, myli, kuria, klysta, prisimena ir bando suprasti savo laiką. Todėl Jonynas šiandien reikalingas ne dėl savo epochos, ne dėl savo ideologijos ir ne vien dėl vietos literatūros istorijoje. Jis reikalingas dėl savo svorio. Dėl to, kad jo tekstai primena, jog žodis gali būti kietas, tirštas, sunkus. XXI amžius nemėgsta stovėjimo, bet galbūt būtent todėl kartais būtina sustoti. Ne tam, kad grįžtume atgal, o tam, kad suprastume, kur einame. Nes galbūt ateitis prasideda ne tada, kai žiūrime į priekį, o tada, kai pagaliau išdrįstame atsisukti į žemę, kuri vis dar dega po mūsų kojomis.
Antano Jonyno žodis:
„Pirmiausia nustebina tyla – graži, aidi giedro rudens tyla...“Antanas Jonynas, „Prie gyvo šaltinio“, 1984, p. 20–21.
Apie leidinį
Antanas Jonynas. „Prie gyvo šaltinio“. Vilnius: „Vaga“, 1984. 575 p. Tai Antano Jonyno publicistikos ir literatūros kritikos rinktinė. 1984 m. leidimą sudarė Antanas A. Jonynas, redakcinę komisiją sudarė Juozas Macevičius, Bronius Raguotis ir Mykolas Sluckis. Pirmasis leidimas išleistas 1978 m.