Stepas Jukna: žmogus, kuris degė scenoje ir už jos
Stepas Jukna nebuvo tik aktorius. Jis buvo temperamento meistras, intuicijos aktorius, ugnies žmogus, kurio kūrybinė energija nesumažėjo net tada, kai jam sukako šešiasdešimt. Kaip rašo autorė: „Stepo Juknos šešiasdešimtmetis mus užgriuvo netikėtai… aktoriaus kūrybinis intensyvumas nesumažėjo.“ Tai nėra komplimentas - tai yra faktas, kurį kartoja visi, kas jį pažinojo.
Ši recenzija yra mano bandymas grąžinti skolą žmogui, kurio talentas buvo toks ryškus, kad net po dešimtmečių jo vardas dar skamba tarp senų dekoracijų, gastrolių vagonų, užkulisių šurmulio ir kolegų prisiminimų. Tai yra pagarba žmogui, kuris degė scenoje ir už jos.
Nors monografijoje Juknos vaikystė beveik neminima, iš nuotrupų ir kolegų prisiminimų aiškiai matyti, kad jis nuo pat jaunystės turėjo vidinį stuburą , nes studijoje jis išsiskyrė savo laikysena, savo išdidumu, savo galvos pakėlimu, ir Elena Bindokaitė prisimena, kad „Jukna buvo gražus berniukas, visoms mergaitėms patiko, studijoje jis išsiskyrė savo dabitiškumu, eidavo išdidžiai, galvą pakėlęs“, o tai rodo, kad jo charakteris formavosi anksti ir kad jis turėjo tą vidinę kibirkštį, kuri vėliau tapo jo scenine ugnimi. Jo pasaulis buvo teatras, ne kaip institucija, o kaip gyvenimo forma, nes sovietinė Lietuva, kelionės, gastrolių vagonai, nuolatinis judėjimas, konfliktai trupėje, režisierių autoritetai, studijų įtampa, egzaminai, pirmi vaidmenys, pirmi kritikai ir pirmi žiūrovai buvo jo kasdienybė, ir būtent ši aplinka jį užgrūdino.
Studijos laikotarpis buvo esminis, nes Jukna mokėsi Vaidybos mokykloje prie Kauno Valstybės teatro, kur jo pedagogai buvo Kipras Glinskis ir Borisas Dauguvietis, du Lietuvos teatro gigantai, ir būtent jie pirmieji pamatė, kad Jukna nėra eilinis studentas. Bindokaitė pasakoja apie stojamuosius egzaminus, kai Jukna skaitė eilėraštį ir Glinskis į jį žiūrėjo taip, kaip žiūrima į žmogų, kurį pagaliau suradai, ir vėliau pasakė: „Mes pagaliau suradome tą, kurio ieškojo Pabaltijo teatrai“, o tai yra vienas stipriausių komplimentų, kokį gali gauti jaunas aktorius. Glinskis jį saugojo, Dauguvietis jį mylėjo, ir tai reiškia, kad Jukna turėjo ne tik talentą, bet ir tą retą vidinę kibirkštį, kurią pedagogai mato iš karto, o tai formavo jo profesinį stuburą.
Šiaulių teatras buvo Juknos jaunystės scena, teatras „ant ratų“, kaip rašo Bindokaitė, su nuolatinėmis kelionėmis, gastrolių vagonu Nr. 61, lipimu į sceną pro langą, kostiuminėmis pjesėmis su krinolinais, konfliktų kupina vyrų trupės dinamika ir nuolatiniu judėjimu, kuris reikalavo ne tik talento, bet ir ištvermės. Kai Jukna vaidino Mortimerą, trupė stovėjo užkulisiuose ir žiūrėjo ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad negalėjo nežiūrėti, nes „jis įbėgdavo į sceną kaip ugnies kamuolys, akys degė“, ir tai nėra metafora, o liudijimas, rodantis, kad Jukna turėjo tą retą organiką, kuri scenoje uždega kitus.
Jukna buvo puikus partneris, ir tai kartoja visi, kas su juo dirbo. Bindokaitė pasakoja apie spektaklį „Pūsk, vėjelį“, kur ji vaidino Barbą, o Jukna - Uldį, ir ji prisimena, kad „jis savo meile mane lyg pakeldavo, uždegdavo, aš suprasdavau savąją Barbą“, ir net latviai, žiūrėję spektaklį, sakė, kad būtent toje scenoje ji buvo gera – dėl Juknos, o tai rodo, kad Jukna turėjo gebėjimą kelti kitus, o ne tik save, ir tai yra reta savybė teatre, kur ego dažnai būna didesnis už talentą.
Kolegos apie jį kalba taip, kad iš jų žodžių susidaro aiškus, vientisas portretas.Juozas Rudzinskas sakydamas „jis - geras žmogus, nuoširdus draugas ir talentingas aktorius, turintis lakią vaizduotę, nepaprastą temperamentą ir emocionalumą“ iš karto nubrėžia Juknos žmogiškąją ašį, kuri buvo tokia pat svarbi kaip jo profesinis talentas. Ši citata rodo, kad Jukna nebuvo tik scenos figūra, bet žmogus, kurio vidinė šiluma ir emocinis intensyvumas veikė aplinkinius ir kūrė atmosferą, kurioje partneriai jausdavosi saugūs ir pakylėti. Rudzinsko žodžiai taip pat atskleidžia, kad Jukna turėjo ne tik techninį pasirengimą, bet ir tą retą vidinę vaizduotę, kuri leidžia aktoriui kurti gyvus, kvėpuojančius personažus. Galiausiai ši citata parodo, kad Jukna buvo žmogus, kurio buvimas scenoje buvo ne tik profesinis, bet ir žmogiškas reiškinys, paliekantis gilų įspūdį tiems, kurie su juo dirbo. Ši Rudzinsko perspektyva natūraliai pereina į kitų kolegų liudijimus, kurie dar labiau išplečia Juknos portretą.
Teofilė Vaičiūnienė sakydama „su Jukna pasibaigs klasikinio aktoriaus epocha, jis — grynos intuicijos aktorius“ iškelia jį į platesnį teatro kontekstą, kuriame Jukna tampa paskutine klasikinio vaidybos modelio liepsna. Ši citata rodo, kad Jukna buvo aktorius, kuris vaidmenį kurdavo ne iš racionalaus skaičiavimo, o iš vidinės pajautos, kuri jam leisdavo iš karto suprasti situaciją ir reaguoti tiksliai. Vaičiūnienės žodžiai taip pat atskleidžia, kad Jukna buvo žmogus, kuris scenoje pasitikėjo savo instinktais, o tai yra viena iš sunkiausių ir brangiausių aktorinių savybių. Galiausiai ši citata parodo, kad Jukna buvo ne tik klasikinio teatro atstovas, bet ir jo pabaigos ženklas - žmogus, kuris užbaigė epochą savo buvimu.
Balys Lukošius sakydamas „Stepas Jukna - talentingas aktorius, puikiai profesiniu atžvilgiu paruoštas, retas, labai originalus aktorius“ pabrėžia jo techninę ir profesinę brandą, kuri buvo tokia pat stipri kaip jo emocinis intensyvumas. Ši citata rodo, kad Jukna buvo ne tik intuicijos aktorius, bet ir žmogus, kuris turėjo tvirtą profesinį pagrindą, leidžiantį jam kurti sudėtingus vaidmenis. Lukošiaus žodžiai taip pat atskleidžia, kad Jukna buvo originalus - ne kopijuojantis, ne kartojantis, o kuriantis savo unikalų sceninį pasaulį. Galiausiai ši citata parodo, kad Jukna buvo aktorius, kurio profesionalumas ir originalumas buvo tokie ryškūs, kad jį išskirdavo net tarp stipriausių savo epochos kolegų.
1970 m., po „Kainos“ premjeros. Apačioje – Stepas Jukna ir Irena Bučienė. Viršuje – Laimonas Noreika, Marija Rasteikaitė, Regimantas Adomaitis, Irena Leonavičiūtė ir Henrikas Kurauskas.Menų faktūros archyvo nuotrauka
Irena Bučienė sakydama „jo viršūnė - Tyzenhauzas. Rolė nušlifuota visose detalėse. O jo svajonė - Arbeninas“ atskleidžia Juknos kūrybinės brandos viršūnę ir kartu jo vidinį troškimą, kurio jis nespėjo įgyvendinti. Ši citata rodo, kad Jukna buvo aktorius, kuris galėjo pasiekti absoliučią vaidmens formą, kur kiekviena detalė yra apgalvota ir išjausta. Bučienės žodžiai taip pat parodo, kad Jukna turėjo svajonių, kurios buvo didesnės už jo epochą, ir kad jis siekė vaidmenų, kurie reikalavo ne tik technikos, bet ir vidinės dramos. Galiausiai ši citata atskleidžia, kad Jukna buvo žmogus, kuris visą gyvenimą siekė aukščiausios meninės viršūnės, ir kad jo kūrybinė ugnis nesibaigė net tada, kai jis jau buvo pripažintas meistras.
Galina Jackevičiūtė sakydama „Jukna - reto vidinio artistiškumo žmogus, jam svarbus pirmas tekstinis sluoksnis“ atskleidžia jo darbo metodą, kuris buvo ne paviršinis, o giluminis. Ši citata rodo, kad Jukna vaidmenį pradėdavo kurti nuo teksto, nuo jo vidinės struktūros, nuo žodžių, kurie jam atverdavo personažo esmę. Jackevičiūtės žodžiai taip pat parodo, kad Jukna buvo aktorius, kuris nepasitenkindavo išorinėmis formomis, o siekė suprasti vaidmens branduolį. Galiausiai ši citata atskleidžia, kad Jukna buvo žmogus, kuris dirbo ne mechaniškai, o iš vidaus, ir kad jo vaidmenys buvo tokie stiprūs būtent dėl šio vidinio darbo.
Sergejus Danilovas sakydamas „dykuma, ir joje stūkso tik milžiniška B. Dauguviečio figūra“ iškelia kontekstą, kuriame Jukna dirbo, ir parodo, kokioje sudėtingoje teatro aplinkoje jis turėjo iškilti. Ši citata rodo, kad Jukna dirbo epochoje, kurioje dominavo vienas didžiulis autoritetas, ir kad šalia tokios figūros iškilti buvo nepaprastai sunku. Danilovo žodžiai taip pat parodo, kad Jukna buvo vienas iš nedaugelio, kurie sugebėjo išsiskirti šioje „dykumoje“, ir kad jo talentas buvo pakankamai stiprus, kad jį pastebėtų net griežti teatro istorikai. Galiausiai ši citata atskleidžia, kad Jukna buvo žmogus, kuris iškilo ne dėl palankių aplinkybių, o dėl savo talento ir vidinės jėgos.
Šešėlis „Anderseno pasakose“ buvo vienas iš tų vaidmenų, kuriuose Jukna parodė savo fizinę plastiką ir gebėjimą kurti atmosferą, nes jo aukštas, plastiškas kūnas ir juoda figūra scenoje tapo ne personažu, o simboliu. Jo blyškus veidas ir degančios akys kūrė įtampą, kuri veikė žiūrovus be žodžių, ir tai rodo, kad Jukna mokėjo kalbėti kūnu. Šis vaidmuo atskleidė jo gebėjimą būti ne tik aktoriumi, bet ir vizualine figūra, kuri scenoje kuria nuotaiką. Galiausiai Šešėlis parodė, kad Jukna galėjo būti ir dramatiškas, ir estetiškas, ir kad jo fizinė plastika buvo tokia pat stipri kaip jo emocinis intensyvumas.
Džordžas „Dėdės Tomo lūšnelėje“ buvo vaidmuo, kuriame Jukna parodė savo gebėjimą kurti emocinę koncentraciją be perdėjimo, nes jo Džordžas buvo ilgesio, skausmo ir bejėgiškumo figūra. Jo akyse degė ilgesys, kurį prisimena kolegos, ir tai rodo, kad Jukna mokėjo kurti personažus, kurie yra ne tik vaidinami, bet ir išgyvenami. Šis vaidmuo atskleidė jo gebėjimą būti dramatišku be melodramos, o tai yra viena iš sunkiausių aktorinių savybių. Galiausiai Džordžas parodė, kad Jukna mokėjo kurti personažus, kurie palieka žiūrovui emocinį pėdsaką.
Gimnastikos mokytojas „Atžalyne“ buvo vaidmuo, kuriame Jukna parodė savo fizinį pasirengimą ir natūralų judesį, nes jo sportiška išvaizda ir grakštumas scenoje kūrė personažą, kuris buvo gyvas ir tikras. Šis vaidmuo atskleidė, kad Jukna mokėjo kurti personažus, kurie yra ne tik emociniai, bet ir fiziniai, ir kad jo kūnas buvo toks pat išraiškingas kaip jo balsas. Jukna šiame vaidmenyje parodė, kad gali būti lengvas, judrus ir tikslus, ir tai rodo jo aktorinį universalumą. Galiausiai šis vaidmuo parodė, kad Jukna mokėjo kurti personažus, kurie yra artimi žiūrovui savo paprastumu ir natūralumu.
Tyzenhauzas buvo Juknos viršūnė, nes ši rolė buvo nušlifuota visose detalėse ir parodė jo brandą bei meistrystę. Jukna sukūrė personažą, kuris buvo gaslus, suktas ir kreivas, ir viskas buvo subalansuota taip, kad žiūrovas matė ne karikatūrą, o gyvą žmogų. Ši rolė atskleidė, kad Jukna mokėjo kurti sudėtingus personažus, kuriuose yra ir tamsos, ir šviesos, ir vidinės kovos. Galiausiai Tyzenhauzas parodė, kad Jukna pasiekė aktorinę viršūnę, kurią pripažino ir kolegos, ir režisieriai.
Mortimeras buvo vaidmuo, kuriame Jukna parodė savo temperamentą, nes jis įbėgdavo į sceną kaip ugnies kamuolys, o jo akys degė taip, kad žiūrovai negalėjo nuo jo atsitraukti. Šis vaidmuo atskleidė jo organiką, nes Jukna scenoje buvo ne vaidinantis, o gyvenantis. Mortimeras parodė, kad Jukna mokėjo kurti personažus, kurie yra intensyvūs ir dinamiški, ir kad jo energija scenoje buvo tokia stipri, kad veikė visą trupę. Galiausiai šis vaidmuo parodė, kad Jukna buvo aktorius, kuris scenoje degė.
Uldis „Pūsk, vėjelį“ buvo vaidmuo, kuriame Jukna parodė savo gebėjimą kelti partnerį, nes jo meilė scenoje pakeldavo Barbą ir padėdavo jai atrasti savo personažą. Šis vaidmuo atskleidė, kad Jukna mokėjo būti ne tik centras, bet ir atrama, ir kad jo partnerystė buvo tokia stipri, kad net latviai žiūrovai tai pastebėjo. Uldis parodė, kad Jukna mokėjo kurti personažus, kurie yra švelnūs ir emocingi, ir kad jis mokėjo būti ne tik intensyvus, bet ir subtilus. Galiausiai šis vaidmuo parodė, kad Jukna buvo aktorius, kuris scenoje ne tik degė, bet ir šildė kitus.
Visi šie vaidmenys kartu sudaro Juknos kūrybinę amplitudę - nuo fizinės plastikos iki emocinės gelmės, nuo subtilios partnerystės iki temperamentingo dramatizmo.
Stepas Jukna, 1970 m. Nuotrauka iš Teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo
Užkulisiuose Jukna buvo sąžiningas, tylus ir tikras, ir režisierė Bučienė rašo, kad „dirba jis nepaprastai sąžiningai, režisieriui neprieštarauja, išklauso ir niekad nekaltina dėl savo nesėkmės“, o tai yra reta savybė teatre, kur ego dažnai būna didesnis už talentą. Jukna buvo iš tų, kurie nešaukia, iš tų, kurie dirba, iš tų, kurie scenoje palieka ne triuką, o temperatūrą, ir tai yra vienas iš svarbiausių jo bruožų.
Jukna gyveno pasaulyje, kuriame teatras buvo ne pramoga, o gyvenimo forma, nes sovietinė Lietuva, kelionės, gastrolių vagonai, nuolatinis judėjimas, konfliktai trupėje, režisierių autoritetai, studijų įtampa, egzaminai, pirmi vaidmenys, pirmi kritikai ir pirmi žiūrovai buvo jo kasdienybė, ir tai buvo pasaulis, kuriame aktorius turėjo būti ne tik talentingas, bet ir ištvermingas, o Jukna buvo abu.
Ši aplinka ne tik formavo Juknos charakterį, bet ir tapo neatsiejama jo kūrybos dalimi - jis buvo aktorius, gimęs iš teatro kasdienybės.
Išvada
Stepas Jukna buvo žmogus, kurio talentas nebuvo atsitiktinumas. Jo kūrybinė jėga, temperamentas, intuicija, profesinis pasirengimas ir gebėjimas būti tikru partneriu scenoje susiliejo į išskirtinę asmenybę, kurią kolegos prisiminė ne tik kaip talentingą aktorių, bet ir kaip nuoširdų žmogų. Man ši monografija tapo ne vien pasakojimu apie aktoriaus gyvenimą ir vaidmenis - ji leido iš naujo pajusti žmogų, kuris savo buvimu paliko pėdsaką teatro istorijoje ir jį pažinojusių žmonių atmintyje.
Jukna degė scenoje ne todėl, kad norėjo būti matomas, o todėl, kad teatras jam buvo gyvenimo forma. Ta ugnis išliko jo vaidmenyse, kolegų prisiminimuose ir Irenos Aleksaitės knygoje. Todėl pavadinimas „Stepas Jukna: žmogus, kuris degė scenoje ir už jos“ man nėra vien metafora. Tai - mano perskaitytos knygos ir joje atsiskleidusio žmogaus įspūdis, kurį norėjosi išsaugoti ir perduoti toliau.