Nusileisti dangų ant žemės: Vlado Šimkaus poezija tarp ironijos, šviesos ir mirties
Literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita Šimkaus poetikoje išskiria įtampą tarp paprastumo ir tobulybės, o pačią rinktinės pavadinimo frazę aiškina kaip siekį sujungti kasdienį ir aukštąjį pasaulius. Šiandien, atsivertus 1982-ųjų leidimą, įdomu ne tik skaityti Šimkaus eilėraščius, bet ir stebėti, kaip stipriai jie priešinasi laikui. Knygos popierius gali būti pageltęs, puslapiuose gali būti likę skaitytojų pieštuko ženklų, tačiau pačiuose eilėraščiuose išlieka gyvas žmogaus balsas. Jis neatrodo muziejinis. Priešingai – kartais atrodo, kad poetas kalba taip, lyg būtų čia pat, šalia skaitytojo, ir ne dėstytų jam tiesas, o tyliai klaustų: o ar tikrai pasaulis yra toks rimtas, kaip mes apsimetame? O gal kartais būtent juokdamiesi apie jį pasakome daugiau tiesos?
Poezija, kuri atsisako stovėti ant pjedestalo
Pirmas dalykas, kuris išskiria Šimkaus poeziją, yra jos nepatosiškumas. Jo eilėraščiai nesistengia atrodyti iškilmingesni nei yra gyvenimas. Poetas nesistato į pranašo poziciją ir nekalba skaitytojui iš aukštai. Jo kalba artima pokalbiui: joje girdėti klausimai, kreipiniai, netikėti posūkiai, šnekamosios kalbos intonacijos. Toks kalbėjimas yra vienas svarbiausių Šimkaus poetinio stiliaus bruožų. Tekstai.lt pristatomame rinktinės kontekste pabrėžiama, kad poetas poetinę kalbą kreipia į kasdienio pašnekesio intonacijas, tiesioginius klausimus, nutylėjimus ir sušukimus, o lyrikos ir parodijos ribą sąmoningai daro neaiškią.
Tačiau paprastumas Šimkui nereiškia paviršutiniškumo. Priešingai – jo poezijoje paprastumas tampa tam tikru išbandymu. Labai lengva parašyti didingai. Daug sunkiau kalbėti apie didelius dalykus paprastais žodžiais ir nepadaryti jų banaliais. Šimkus šią ribą nuolat tikrina. Jo eilėraščiuose gali atsirasti pieva, medis, lėktuvas, gėlė, ligonis, kolegė, poetas, kasdienis pokalbis. Tačiau šie dalykai netrukus ima nešti daug didesnį svorį. Už jų atsiranda mirties, atminties, laiko, žmogaus atsakomybės ir kūrybos klausimai.
Todėl rinktinės pavadinimas man atrodo ne tik graži metafora, bet ir tam tikra poetinė programa. „Nusileisti dangų ant žemės“ reiškia neleisti poezijai pabėgti nuo tikrovės. Dangus turi būti ne kažkur toli, o žmogaus gyvenime. Meilė turi egzistuoti ne vien gražiuose žodžiuose, o tarp dviejų žmonių. Mirtis turi būti ne abstrakti filosofinė sąvoka, o suvokimas, kad kažkas nebegrįš. Net grožis turi turėti savo šešėlį.
Šimkaus humoras – ne pabėgimas nuo rimtumo
Šimkaus humoras iš pradžių gali atrodyti lengvas. Perskaitai eilėraštį ir nusišypsai. Tačiau po šypsenos dažnai ateina antras jausmas – nejaukumas. Tarsi suprastum, kad juoke buvo paslėpta kažkas, ko nenorėjai iš karto pamatyti.
Tai ypač akivaizdu eilėraštyje „Ligonių lankymo dienai“. Pats pavadinimas jau sukuria kasdienišką situaciją, tačiau eilėraščio centre atsiduria mirtis. Lyrinis subjektas į sunkiai sergantį žmogų kreipiasi beveik familiariai, netgi juokaudamas. Ir staiga nuskamba: „Vadinasi, jūs gyvas? Ir puiku.“
Ši eilutė gali pasirodyti juokinga, tačiau joje yra ir labai daug baimės. Žmogus juokauja todėl, kad susidūrė su tuo, ko iš tikrųjų bijo. Mirtis Šimkaus poezijoje nėra dekoratyvinė tragedija. Ji yra kasdienio gyvenimo dalis, todėl apie ją galima kalbėti ir su humoru. Galbūt net būtina kalbėti būtent taip, nes priešingu atveju mirties tema pernelyg lengvai tampa patetiška.
Dar svarbiau, kad poetas čia neleidžia skaitytojui likti patogioje pozicijoje. Mes juokiamės, tačiau netrukus suprantame, kad juokiamės iš savo pačių trapumo. Visi žinome, kad mirsime, bet kasdien elgiamės taip, lyg ši žinia būtų skirta kažkam kitam. Šimkus tą prieštaravimą išryškina labai paprastai. Jo humoras tampa ne priešingybe tragizmui, o savotiška tragizmo forma.
Dėl to jo poezijoje ironija man atrodo ypač svarbi. Ji neleidžia meluoti nei poetui, nei skaitytojui. Šimkus tarsi sako: neapsimeskime, kad viską suprantame. Neapsimeskime, kad esame didvyriai. Neapsimeskime, kad mirties nebijome. Geriau pripažinkime savo žmogišką silpnumą ir iš jo pasijuokime.
Vaikas žiūri į dangų, o suaugęs žmogus pamato mirtį
Vienas stipriausių rinktinės tekstų – „Apie tai, kaip krisdavo lėktuvai“. Šiame eilėraštyje Šimkus ypač aiškiai parodo, kaip keičiasi žmogaus žvilgsnis į praeitį. Vaikas stebi dangų, lėktuvus, jų kritimą. Jam tai – reginys. Suaugusio žmogaus sąmonėje tas pats vaizdas jau reiškia mirtį, praradimą, žmogaus gyvenimo pabaigą.
Poetas prisipažįsta: „O tąsyk man terūpėjo lėktuvai.“ Ši frazė labai paprasta, bet jos emocinis svoris didžiulis. Joje nėra didelio atsiprašymo, nėra teatrališko gailesčio. Yra tik vėliau atsiradęs supratimas: vaikystėje žmogus dar nemoka matyti kito žmogaus likimo.
Eilėraštis tampa savotiška moralinio brendimo istorija. Vaikas mato liepsną danguje, o suaugęs žmogus pradeda galvoti apie pilotą, kuris turėjo savo gyvenimą, savo daiktus, savo įpročius, savo meilę, savo mažus kasdienybės ritualus. Žmogus, kuris miršta, nėra tik „žuvęs pilotas“. Jis turėjo kišenėje nuotrauką, mėgo švilpauti, žaidė šachmatais. Kitaip tariant, jis turėjo visą gyvenimą.
Šio eilėraščio stiprybė slypi būtent tame perėjime nuo reginio prie žmogaus. Iš pradžių yra lėktuvas. Vėliau atsiranda žmogus. Iš pradžių yra dangus. Vėliau – žemė. Iš pradžių yra įspūdis. Vėliau – atsakomybė prisiminti.
Todėl šis eilėraštis labai gerai paaiškina visos rinktinės pavadinimą. Dangus čia iš tiesų nusileidžia ant žemės. Tai, kas iš tolo atrodo didinga, dramatiška ar net gražu, priartėjus tampa žmogaus gyvenimu. O žmogaus gyvenimas niekada nėra abstraktus.
„Tėvynė“ be marmurinio paminklo
Šimkaus poezijoje svarbi ir tėvynės tema. Tačiau jo tėvynė nėra vien iškilmingas simbolis. Ji gyvena detalėse: pievose, upėse, laukuose, prisiminimuose, žmogaus kūne ir atmintyje.
Eilėraštyje „Tėvynė“ tėvynė kreipinyje tampa beveik gyvu pašnekovu. Vienoje stipriausių vietų skaitome: „Mylu tavo pievas, pasėlius ir sielą.“ Ši eilutė įdomi todėl, kad šalia materialių, žemiškų dalykų – pievų ir pasėlių – atsiranda „siela“.
Tai labai šimkiška: konkretus dalykas ir abstrakti sąvoka čia nesipriešina. Jie egzistuoja kartu. Tėvynė nėra vien žemė. Tačiau ji taip pat nėra vien idealizuota dvasinė sąvoka. Ji yra ir žemė, ir atmintis, ir žmogaus santykis su vieta. Tokia tėvynės samprata man atrodo daug intymesnė už deklaratyvų patriotizmą. Poetas nešaukia. Jis prisimena.
Ir būtent todėl šis eilėraštis šiandien gali būti skaitomas neįspraudžiant jo vien į konkretaus istorinio laikotarpio rėmus. Jame kalbama apie labai seną ir kartu labai asmenišką klausimą: kas padaro vietą sava? Ar tai jos pavadinimas? Siena? Žemė? Kalba? Prisiminimai? Žmonės? Šimkui, regis, tėvynė prasideda nuo to, kas yra arti žmogaus.
Poetas, kuris nepasitiki pačia poezija
Galbūt įdomiausia Šimkaus kūrybos savybė yra tai, kad jis ne visada pasitiki poeto profesija ir pačia poezija. Jis gali kalbėti apie lyriką, bet tuo pat metu ją demaskuoti. Gali kurti gražų eilėraštį ir kartu parodyti, kaip lengvai grožis tampa kliše.
Šis savotiškas nepasitikėjimas ypač ryškus eilėraštyje „Apie nemirtingumą“. Poetas ironizuoja žmogaus norą išlikti per kūrybą: jeigu parašysiu apie gražų paukštį, mylimąją, medį ar kitą gražų dalyką, galbūt pats tapsiu nemirtingas. Tačiau netrukus paaiškėja, kad ir poezija gali pasenti, būti pakartota, tapti kliše.
Tai labai svarbi Šimkaus laikysena: jis nori poezijos, bet ne poezijos pozos.
Poetas nori grožio, bet ne saldumo. Nori rimtumo, bet ne patoso. Nori kalbėti apie mirtį, bet nenori jos paversti dekoracija. Nori kalbėti apie meilę, tačiau nenori jos paskandinti banaliuose žodžiuose.
Rimantas Kmita būtent čia mato vieną iš pagrindinių Šimkaus poetikos principų – įtampą tarp tobulybės ir paprastumo, tarp noro išvengti štampų ir kartu neprarasti kasdienybės grožio.
Todėl Šimkaus eilėraščiuose tiek daug savotiško savęs demaskavimo. Poetas tarsi pagauna save rašantį ir iš karto klausia: ar aš dabar neapsimetu? Ar šis žodis tikrai reikalingas? Ar gražus sakinys nėra tik gražus sakinys? Ar aš kalbu apie gyvenimą, ar tik apie tai, kaip gražiai galima apie jį kalbėti?
Šie klausimai suteikia jo poezijai modernumo. Nes Šimkus supranta, kad žmogus gali meluoti ne tik žodžiais, bet ir gražiais žodžiais.
Tarp šviesos ir nuovargio
Tačiau būtų klaidinga Šimkaus poeziją paversti vien ironijos ir sarkazmo literatūra. Už ironijos labai dažnai jaučiamas liūdesys. VLE, aptardama Šimkaus kūrybą, išskiria būtent tokį derinį: jo eilėraščiuose humoras jungiamas su egzistencinėmis patirtimis, o ironija – su liūdesiu, melancholija, tyla ir nuovargiu.
Man atrodo, kad būtent šis dvigubumas yra viena gražiausių rinktinės savybių.
Šimkus nėra poetas, kuris pasakytų: gyvenimas yra gražus. Tačiau jis ir nesako: gyvenimas yra beprasmiškas. Jo poezija gyvena kažkur tarp šių dviejų teiginių.
Gyvenimas yra trapus, todėl jį reikia pastebėti.
Žmogus miršta, todėl reikia prisiminti.
Meilė gali baigtis, todėl reikia mylėti.
Žodžiai gali tapti banaliais, todėl reikia ieškoti tikresnių.
Žmogus gali klysti, todėl nereikia apsimesti neklystančiu.
Galbūt dėl to Šimkaus poezijoje tiek daug paprastų dalykų. Kai pasaulis tampa per daug sudėtingas, poetas grįžta prie medžio, paukščio, upės, žmogaus veido, pokalbio, prisiminimo. Tarsi bandytų patikrinti, ar dar liko kažkas tikro.
Ir čia atsiranda šviesa. Ne triumfuojanti, ne didinga, ne akinanti. Maža šviesa, kuri išlieka net tada, kai žmogus žino apie mirtį.
Tai labai svarbus skirtumas. Šimkus nėra optimistas tradicine prasme. Jo šviesa nėra pažadas, kad viskas baigsis gerai. Tai gebėjimas matyti gyvenimo vertę net žinant, kad jis nesibaigs gerai visiems.
Kai dangus iš tikrųjų nusileidžia ant žemės
Poezija nuo seniausių laikų buvo ne tik meninė išraiška, bet ir būdas kalbėti apie tai, ko kartais nepajėgiame pasakyti kasdiene kalba. Apie meilę, mirtį, vienatvę, atmintį, baimę, priklausymą vietai ir žmogaus norą suprasti, kodėl jis apskritai yra čia.
Galbūt šiandien, technologijų ir skaitmeninės kultūros laikais, poezija kartais atrodo kaip nišinis ar net paslaptingas menas. Ji reikalauja sustoti, perskaityti eilutę dar kartą, pabūti su žodžiu, kurio negalima taip greitai perbraukti pirštu ekrane. Tačiau būtent dėl to Šimkaus poezija man atrodo įdomi ir šiandien. Ji nereikalauja iš skaitytojo tikėti didelėmis deklaracijomis. Ji tiesiog grąžina prie žmogaus.
Ir galbūt čia slypi viena svarbiausių „Nusileisk, dangau, ant žemės“ rinktinės prasmių. Dangus nėra panaikinamas. Jis tiesiog priartinamas prie žemės. Aukšti dalykai nėra atmetami, tačiau jie turi pereiti per kasdienybę. Meilė turi turėti kūną. Atmintis turi turėti veidą. Mirtis turi turėti žmogų. Tėvynė turi turėti žemę. O poezija turi turėti gyvą balsą.
Šiuo požiūriu Šimkaus poeziją galima skaityti ir kaip tylų pasipriešinimą dirbtinumui. Ne politine prasme, o pačia plačiausia žmogiška prasme. Prieš norą atrodyti geresniems, išmintingesniems, gražesniems, didingesniems, negu esame. Prieš gražius žodžius, kurie nieko nebesako. Prieš patosą, kuris slepia baimę.
Šimkus leidžia žmogui būti netobulam. Abejojančiam. Pavargusiam. Juokingam. Mirties bijančiam. Mylinčiam. Prisimenančiam.
Galbūt todėl jo poezija ir išlieka gyva.
Ne todėl, kad ji žada atsakymus.
O todėl, kad ji nebijo užduoti klausimų.
Ir galbūt būtent tada dangus iš tikrųjų nusileidžia ant žemės – kai poezija nustoja kalbėti iš aukštai ir pradeda kalbėtis su žmogumi.