Kai iš nurašytos knygos atsiveria visata
Šiandien – Vincui Giedrai
Kartais literatūra į žmogaus gyvenimą sugrįžta ne per iškilmingą progą, ne per jubiliejinį minėjimą, ne per universiteto auditoriją, kurioje profesorius atverčia storą monografiją ir pradeda aiškinti, kodėl vienas autorius svarbus, o kitas – dar svarbesnis. Kartais ji sugrįžta daug tyliau, beveik nepastebimai, iš lentynos, nuo kurios jau nuvalytas paskutinio skaitytojo prisilietimas, iš knygos, kuri kažkam pasirodė nebereikalinga, iš leidinio, patekusio tarp nurašomų, atiduodamų ar pamirštamų daiktų.
Taip šiandien į mano rankas pateko Vincas Giedra ir jo „Du linksmi senukai“. Paėmiau šią nedidelę knygą nežinodamas, kad keli dešimtys jos puslapių taps ne tiek skaitymu, kiek savotišku susitikimu su žmogumi, kurio vardą, nors jis priklauso Lietuvos literatūros istorijai, šiandien per retai ištariame. Knyga buvo nedidelė, tačiau jos pasirodymo momentas manyje pasidarė didelis: perskaičiau ją šiandien ir beveik iš karto pajutau, kad negaliu jos tiesiog padėti į šalį kartu su kitais perskaitytais leidiniais. Ne todėl, kad „Du linksmi senukai“ turėtų būti vienintelis ar net pagrindinis argumentas kalbėti apie Vincą Giedrą. Priešingai – būtent ši nedidelė knygelė privertė atsiversti platesnį jo gyvenimą, jo poeziją, prozą, vertimus, darbą redakcijose, jo santykį su kitais rašytojais, jo vietą sovietmečio kultūroje, jo paskutiniuosius kūrybos metus ir tą keistą literatūros likimo klausimą: kaip atsitinka, kad žmogus, kuris ištisus dešimtmečius buvo Lietuvos kultūros gyvenimo dalis, po mirties gali taip tyliai pasitraukti į paraštes, jog jo knyga vieną dieną atsiduria tarp nurašomų? Šiandien, laikydamas rankose Giedros knygą, noriu kalbėti ne vien apie ją. Noriu kalbėti apie Vincą Giedrą – žmogų, poetą, prozininką, vaikų rašytoją, vertėją, redaktorių, literatūros gyvenimo dalyvį, apie žmogų, kurio biografijoje susikerta keli skirtingi Lietuvos istorijos tarpsniai, kelios literatūrinės kartos ir kelios labai skirtingos rašytojo pareigos. Ir galbūt būtent todėl tas netikėtas susitikimas su nurašyta knyga yra toks prasmingas: ji tapo ne pabaiga, o durimis.
Vincas Giedra gimė 1929 m. sausio 13 d. Viekšniuose, o mirė 1997 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje. Tarp šių dviejų datų telpa beveik visas dvidešimtojo amžiaus Lietuvos dramatiškumas: nepriklausomos Lietuvos vaikystės atmintis, karo metai, pokaris, sovietinė okupacija, naujosios valdžios sukurta kultūros sistema, spauda, redakcijos, literatūrinis gyvenimas, ideologiniai reikalavimai, kūrybinis prisitaikymas ir kartu nuolatinis bandymas išsaugoti savo balsą, vėlesnis vidinis literatūros žmogaus brendimas, istorijos sugrįžimas į prozą, vertimai, vaikų literatūra ir paskutiniaisiais gyvenimo metais pasirodęs romanas apie pokarį. Jo biografija nėra vien tiesi rašytojo karjera nuo pirmojo eilėraščio iki paskutinės knygos. Tai kelias per skirtingas Lietuvos vietas ir institucijas: Merkinės gimnaziją, Varėnos rajono laikraščio redakciją, „Žvaigždutę“, „Moksleivį“, Vilniaus literatūrinę aplinką, knygų leidybą ir vertimo darbą. Giedra buvo žmogus, kuriam literatūra nebuvo tik viena lentyna. Jis gyveno keliuose jos kambariuose iš karto. Rašė eilėraščius, romanus, vaikams skirtus kūrinius, vertė kitų tautų autorius į lietuvių kalbą, lietuvių autorių kūrybą – į rusų kalbą, dirbo redakcijose, buvo arti jaunųjų skaitytojų ir jaunųjų literatūros žmonių, bendravo su savo kartos kūrėjais, tarp jų – su Pauliumi Širviu. Jo kūrybinis kelias taip pat keitėsi: pirmojoje poezijos knygoje „Kryžminė ugnis“, išleistoje 1954 m., dar ryški ankstyvojo sovietmečio jaunojo poeto ideologinė ir revoliucinė romantika, tačiau vėlesnėse knygose vis labiau atsiranda etinė savistaba, susimąstymas, ironija, humoras, lyrinė parabolė, laisvesnė eilėdara. Tai labai svarbu, nes Giedros literatūrinio kelio negalima užrakinti vien jo pirmojoje knygoje ir viename istoriniame dešimtmetyje. Rašytojas nėra jo debiuto politinė formulė. Rašytojas yra ir tai, kaip jis sugeba keistis, ką iš savęs pašalina, ką išsaugo, ką iš naujo atranda ir kaip ilgainiui jo balsas tampa sudėtingesnis už aplinką, kurioje jis pradėjo kalbėti. Giedros atveju ši transformacija yra viena iš svarbiausių jo biografijos linijų.
Todėl šiandien noriu į Vincą Giedrą žiūrėti ne kaip į pavardę iš senos enciklopedijos, ne kaip į vieną iš daugelio sovietmečio rašytojų ir ne kaip į „Du linksmų senukų“ autorių, kurio knygą galima perskaityti, užversti ir pamiršti. Noriu į jį žiūrėti kaip į visą kultūrinį žmogų, kurio gyvenime susitiko poezija, proza, vaikų literatūra, vertimas, redagavimas, spauda, istorinis liudijimas ir asmeninis santykis su kitais kūrėjais. Jo vietą Lietuvos kultūroje reikia matyti plačiau negu vien pagal šiandieninį jo vardo žinomumą. Užmarštis nėra literatūrinės vertės matavimo prietaisas. Tai, kad šiandien vienas autorius dažniau cituojamas, dažniau minimas mokykliniuose vadovėliuose ar dažniau sutinkamas knygynų lentynose, savaime nepadaro kitų jo amžininkų nereikalingais. Kultūros atmintis nėra automatinė sistema: kai kurie vardai dėl istorinių aplinkybių, leidybos tradicijų, naujų interpretacijų, kritikų dėmesio ar atsitiktinumų iškyla, kiti lieka šešėlyje, nors jų kūrybos mastas ir jų dalyvavimas kultūriniame gyvenime yra kur kas platesnis, negu šiandieninis žinomumas leidžia įtarti. Giedra kaip tik toks atvejis. Jo pavardė nėra išnykusi, tačiau ji nėra taip gyva viešojoje atmintyje, kaip galėtų būti. Ir galbūt todėl tas šiandieninis atsitiktinis susitikimas su „Du linksmais senukais“ man pasirodė beveik simbolinis: nurašyta knyga tapo pretekstu iš naujo atsiversti ne vien knygą, bet žmogų. O žmogus pasirodė esąs gerokai didesnis už tą mažą leidinį, nuo kurio viskas prasidėjo.
Vincas Giedra: žmogus, kuriame susitiko keli Lietuvos gyvenimai
Vincas Giedra priklauso tai Lietuvos rašytojų kartai, kurios biografijos negalima suprasti vien literatūros istorijos terminais. Šie žmonės augo pasaulyje, kurį pakeitė karas, okupacijos ir pokaris, o suaugę atsidūrė sistemoje, kuri iš rašytojo reikalavo ne tik talento, bet ir tam tikro santykio su oficialia kultūra. Giedros gimimo metai – 1929-ieji – iš karto pastato jo gyvenimą į labai konkrečią istorinę vietą: jis gimė dar nepriklausomos Lietuvos laikais, tačiau jo jaunystę jau formavo karo ir sovietinės okupacijos epocha. 1948 m. jis baigė Merkinės gimnaziją, o netrukus jo gyvenimas susijungė su Varėnos kraštu, spauda ir redakciniu darbu. Tai svarbus jo biografijos momentas, nes redakcija Giedrai nebuvo vien tarpinė stotelė prieš „tikrąją“ literatūrą. Redakcija buvo mokykla, kurioje literatūrinis žmogus išmoksta ne tik rašyti, bet ir matyti kitus: skaitytoją, laikraščio ritmą, žodžio funkciją, tekstų atranką, viešąją kalbą, kultūrinio gyvenimo organizavimą. 1949–1950 ir 1952–1954 m. jis dirbo Varėnos rajono laikraštyje „Tarybinis balsas“, vėliau persikėlė į Vilniaus redakcijas – 1954–1956 m. dirbo „Žvaigždutėje“, o 1958–1961 m. – „Moksleivyje“. Šie faktai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip sausa biografinė chronologija, tačiau iš tikrųjų juose slypi labai daug. Giedra buvo žmogus, kuris daugelį metų gyveno ne nuošalyje, o pačiame spaudos ir literatūros mechanizme. Jis matė, kaip formuojamas tekstas, kaip jis patenka pas skaitytoją, kaip kalbama su vaikais ir paaugliais, kaip literatūra tampa kultūros kasdienybe. Todėl vėlesnis jo kaip rašytojo įvairiapusiškumas nėra atsitiktinis: jis natūraliai išaugo iš gyvenimo, kuriame skirtingos literatūros funkcijos buvo nuolat šalia viena kitos.
Ypač svarbu neužmiršti Merkinės ir Varėnos linijos, nes ji leidžia Giedros gyvenimą matyti ne vien kaip Vilniaus rašytojo biografiją. Merkinė jo gyvenimo istorijoje nėra dekoratyvi geografinė detalė. Ten baigėsi jo gimnazijos metai, ten susiformavo dalis ankstyvosios patirties, o vėliau Varėnos kraštas tapo jo darbo ir literatūrinio gyvenimo erdve. Šio regiono kultūrinė atmintis Giedrą išsaugojo ne tik kaip pavardę, bet ir kaip žmogų, kuris buvo vietinio spaudos ir kultūros gyvenimo dalyvis. Ypač įdomus faktas, kad 1956 m. Varėnoje vykusiame literatūros vakare tarp dalyvių buvo ir Vincas Giedra, ir Paulius Širvys. Tokie epizodai svarbūs ne todėl, kad iš jų reikėtų kurti legendą, o todėl, kad jie parodo, kaip literatūra tuo metu egzistavo ne vien knygų puslapiuose. Ji keliavo per rajonų kultūros namus, laikraščių redakcijas, literatūros vakarus, susitikimus su skaitytojais, jaunųjų literatų būrelius ir žmonių tarpusavio pažintis. Giedra buvo šio gyvo literatūros tinklo dalis. Jo gyvenime susitiko provincijos spaudos darbas ir Vilniaus literatūrinė aplinka, suaugusiųjų poezija ir vaikų literatūra, originali kūryba ir vertimas, redaktoriaus darbas ir autoriaus tyla. Šiandien, kai rašytoją kartais įsivaizduojame kaip žmogų, sėdintį vienas prie stalo ir rašantį knygas, Giedros biografija primena kitokį rašytojo modelį: kultūros žmogų, kuris nuolat juda tarp tekstų, žmonių, redakcijų, leidinių, literatūrinių pokalbių ir skirtingų auditorijų. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl jo negalima sutraukti iki vieno žanro.
Dar vienas labai svarbus Giedros gyvenimo etapas prasideda 1961 m., kai jis, baigęs darbą „Moksleivio“ redakcijoje, daugiausia atsidėjo kūrybai. Šis lūžis leidžia kitaip pažvelgti į ankstesnį jo gyvenimą. Iki tol jis buvo ne tik autorius, bet ir redakcijos žmogus, o po 1961-ųjų vis daugiau jėgų galėjo skirti savo paties kūrybai. Tai nėra vien paprastas darbo vietos pakeitimas. Rašytojui tai reiškė kitokį santykį su laiku: daugiau laiko tekstui, knygai, sumanymui, ilgai brandinamai minčiai. Vėlesnė Giedros bibliografija iš tikrųjų rodo platų interesų lauką: poezijos rinkiniai, romanai, vaikams skirti kūriniai, vertimai. 1967 m. pasirodė romanas „Užkeikti namai“, vėliau – vaikų literatūros knygos, o 1997 m., jau paskutiniais gyvenimo metais, išėjo „Šviesk, Dovydai, akmenį!“. Tai labai iškalbingas kūrybinės trajektorijos lankas. Žmogus, pradėjęs nuo ankstyvosios poezijos, neapsiribojo ja. Jis bandė įvairias formas, įvairias auditorijas, įvairius istorinio ir moralinio gyvenimo klausimus. Todėl Giedros biografijoje 1961-ieji turėtų būti matomi kaip vienas iš kertinių taškų: nuo tada rašytojo vardas vis labiau susijęs ne su redakcijos pareigybe, o su nuosekliu kūrybiniu darbu.
Poetas, kuris nepasitenkino pirmuoju savimi
Pirmoji Giedros poezijos knyga „Kryžminė ugnis“ pasirodė 1954 m., kai jam buvo dvidešimt penkeri. Šiandien skaitant apie ją enciklopedijoje nurodoma, kad joje vyravo komjaunuoliška ir revoliucinė romantika. Šio fakto nereikia nei slėpti, nei bandyti ištrinti iš autoriaus biografijos, tačiau lygiai taip pat negalima leisti, kad jis užgožtų visą vėlesnę Giedros kūrybą. Literatūros istorijoje pernelyg lengva autorių užrakinti jo jaunystės formulėje: pirmoji knyga parašyta tam tikromis aplinkybėmis, vadinasi, toks jis ir buvo. Tačiau žmogus, ypač rašytojas, nėra sustingęs pirmojoje savo knygoje. Giedros kūrybinis kelias būtent ir įdomus tuo, kad vėlesnės knygos rodo kitą santykį su eilėraščiu, žmogumi ir savimi. „Nelinksta vėtroj ąžuolai“ (1958), „Skaidrioji versmė“ (1961), „Eina į mišką medžiai“ (1971), „Vingiai“ (1975), „Nubunda žodis“ (1978), „Duonos pagerbimas“ (1981), „Branginti zylę kaip sakalą“ (1990) – tai ne vien bibliografinis sąrašas. Jame galima įžiūrėti kelis dešimtmečius trunkantį poeto judėjimą nuo tiesmukesnės laikmečio retorikos į vis labiau individualią, etiškai jautrią, ironišką, humoro ir apmąstymo kupiną poeziją. Vėlesnei Giedros kūrybai būdinga etinė savistaba, lyrinė parabolė, eiliuota sakmė, laisvesnė eilėdara. Kitaip tariant, poetas pamažu išmoksta ne vien kalbėti apie pasaulį, bet ir klausti, ką tas pasaulis daro su žmogumi, ką žmogus daro su savimi, kur yra jo atsakomybės riba, ką reiškia bręsti, prisiminti, abejoti, šypsotis ir kartais į tą pačią tikrovę pažvelgti iš šalies.
Ši Giedros poezijos kaita man atrodo ypač svarbi šiandien, nes ji leidžia išvengti pernelyg paprasto sovietmečio literatūros vertinimo. Tas laikotarpis nebuvo vienodas, o rašytojai jame nebuvo vien tik vienos spalvos figūros. Literatūra egzistavo sistemoje, kurioje buvo ideologinių reikalavimų, tačiau autoriai turėjo skirtingus santykius su jais, skirtingas galimybes, skirtingas strategijas ir skirtingą kūrybinį kelią. Giedros atveju svarbu stebėti būtent vidinį judėjimą. Jo ankstyvoji kūryba priklauso savo laikui, tačiau vėlesnis Giedra nebesutelpa į ankstyvosios knygos apibūdinimą. Poezijoje daugėja ironijos, humoro, moralinio svarstymo, metaforiškumo. Tai nėra revoliucingas gestas, kurį reikėtų dirbtinai paversti politiniu manifestu. Kartais literatūros laisvė pasirodo daug subtilesniu pavidalu – žmogus ima rašyti ne vien tai, ką galima deklaruoti, bet ir tai, ką reikia apmąstyti. Giedros vėlesnė poezija kaip tik įdomi tuo, kad joje vis daugiau vietos atsiranda sudėtingam žmogui. Ne plakato žmogui, ne vien ideologiniam veikėjui, o žmogui, kuris turi sąžinę, atmintį, ironiją, silpnumą, gebėjimą klysti ir gebėjimą pažvelgti į save iš šalies.
Jo poezijos knygų pavadinimai patys savaime leidžia pajusti tam tikrą Giedros pasaulio amplitudę. „Eina į mišką medžiai“ – vaizdas, kuriame gamta jau nėra vien dekoracija, „Nubunda žodis“ – pavadinimas, kuriame pats kalbos aktas tampa tema, „Duonos pagerbimas“ – kasdieniškumo ir kultūrinės atminties jungtis, „Branginti zylę kaip sakalą“ – frazė, kurioje jau girdime Giedrai būdingą paradoksą, humoro ir etinės laikysenos sąlytį. Tai autorius, kuris, atrodo, vis labiau tolsta nuo vienareikšmiškumo. Ir būtent šioje vietoje verta kalbėti apie jį kaip apie poetą, kuris nepasitenkino pirmuoju savimi. Jo reikšmė nėra vien tame, kad jis parašė tam tikrą skaičių rinkinių. Reikšmingas pats kūrybinio judėjimo faktas: Giedra gyveno pakankamai ilgai, kad galėtų pamatyti, kaip keičiasi jo paties kalba, ir pakankamai ilgai rašė, kad ši kaita taptų matoma. Rašytojo brandą kartais galima atpažinti ne pagal tai, kaip gražiai jis pradeda, o pagal tai, kaip sudėtingai jis sugeba tęsti.
„Du linksmi senukai“: mažoji knyga, kuri šiandien atidarė didelį vardą
„Du linksmi senukai“ šioje istorijoje užima ypatingą vietą ne todėl, kad ši knyga turėtų užgožti visą Giedros kūrybą, bet todėl, kad būtent ji tapo mano netikėto susitikimo pradžia. 1970 m. „Vagos“ išleista 75 puslapių knygelė šiandien atrodo kaip nedidelis leidinys, tačiau jos likimas, bent jau mano akyse, įgavo keistą simbolinę reikšmę: kadaise išleista skaitytojams, vėliau patekusi į bibliotekos fondą, o galiausiai atsidūrusi tarp nurašomų knygų, ji vis tiek išsaugojo galimybę vieną dieną būti atversta. Joje skelbiami kūriniai „Pusantro Motiejaus“ ir „Brakonierius“, o pats leidinys priklauso Giedros vaikų kūrybos laukui. Tačiau skaitant šią knygą šiandien įdomiausia net ne tai, kad ji yra vaikams skirta literatūra. Įdomu tai, kad per ją galima pamatyti kitą Giedros veidą. Rašytojas, kuris rašė romanus apie sudėtingus istorinius laikotarpius, vertė kitų tautų literatūrą ir leido poezijos rinkinius, taip pat mokėjo kalbėti su vaiku. Tai nėra mažesnė literatūros užduotis. Vaikų tekstui reikia aiškumo, ritmo, vaizdo, situacijos, humoro, charakterio ir gebėjimo nepaversti pasaulio banalia pamoka. Vaikas labai greitai pajunta, kada su juo kalbama iš aukšto. Todėl vaikų literatūra reikalauja ne mažiau, o kitokio meistriškumo. Giedros pasirinkimas rašyti vaikams rodo jo literatūrinį platumą, o „Du linksmi senukai“ šiandien man atrodo kaip mažas langas į tą jo kūrybos dalį, kurią lengva praeiti pro šalį, jei autorių vertiname tik pagal „rimtąją“ literatūrą.
Dar svarbiau, kad ši knygelė primena, kokia plati buvo Giedros auditorija. Jis rašė ne vien literatūros kritikui, ne vien suaugusiam skaitytojui, ne vien žmogui, kuris jau turi išlavintą literatūrinį skonį. Jis rašė vaikui, paaugliui, žmogui, kuris dar tik mokosi skaityti pasaulį per pasakojimą. Ir čia susijungia jo redaktoriaus patirtis „Žvaigždutėje“ ir „Moksleivyje“ su jo paties kaip autoriaus patirtimi. Giedra buvo arti jaunųjų skaitytojų ne vien teoriškai. Jis dirbo leidiniuose, kurių auditorija buvo vaikai ir moksleiviai, o vėliau kūrė jiems pats. Tai leidžia jo vaikų literatūrą matyti kaip natūralią jo kultūrinės veiklos dalį, o ne kaip atsitiktinį šalutinį užsiėmimą. Galbūt todėl „Du linksmi senukai“ šiandien ir tapo tokiu geru įėjimu į Giedros asmenybę: knyga atrodo nedidelė, bet jos autorius iš jos išauga. Kuo daugiau skaitai apie Giedrą, tuo aiškiau matai, kad ši knygelė nėra visas namas – ji tik vienos durys. Už jų yra poetas, prozininkas, vertėjas, redaktorius, istorinio laiko liudytojas ir žmogus, turėjęs savo santykius su kitais Lietuvos literatūros vardais.
Ir dar vienas dalykas šioje knygoje šiandien atrodo svarbus: jos kelias iki manęs. Knyga, kuri kažkada buvo išleista tam, kad būtų skaitoma, neturėtų būti laikoma vien popieriumi. Ji yra konkretaus laiko, konkretaus autoriaus ir konkretaus kultūros pasaulio liudytoja. Kai tokia knyga patenka į nurašomų leidinių krūvą, tai nebūtinai reiškia, kad ji neteko vertės; kartais tai tik reiškia, kad pasikeitė bibliotekos fondai, skaitymo įpročiai ir atminties mechanizmai. Tačiau būtent tokiose vietose literatūros istorija gali nustebinti. Knyga, kuri atrodo baigianti savo kelią, gali pradėti kito žmogaus pažintį. Ir šiuo atveju ji pradėjo mano pažintį su Giedra. Todėl „Du linksmi senukai“ šiame ese nėra Giedros kūrybos centras. Jie yra slenkstis. Nuo jo atsispyrus reikia eiti toliau – į visą tą gyvenimą, kuris buvo daug platesnis už septyniasdešimt penkis puslapius.
Proza: kai Giedra atsigręžia į žmogų ir istoriją
Giedros prozoje atsiveria dar viena svarbi jo asmenybės pusė. 1967 m. pasirodęs romanas „Užkeikti namai“ pasakoja apie darbininkų šeimos gyvenimą Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai reiškia, kad Giedra neapsiribojo eilėraščio forma ir neapsiribojo vaikų literatūros pasauliu. Jis ėjo į didesnį pasakojimą, į socialinį gyvenimą, į šeimos santykius, į laiką, kuris buvo ankstesnis už jo paties suaugusio žmogaus patirtį. Proza reikalauja kitokio kvėpavimo negu eilėraštis: reikia kurti žmones, situacijas, aplinką, santykių istoriją, išlaikyti pasakojimo liniją. Tai, kad Giedra pasirinko romaną, rodo jo siekį išplėsti savo literatūrinį lauką. Tačiau ypač svarbus tampa paskutinysis jo romanas „Šviesk, Dovydai, akmenį!“, išleistas 1997 m., jau pačiais paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Šio romano centre – pokaris, Lietuvos kaimo baimės atmosfera, okupacinė tikrovė, NKVD represijos ir partizaninio karo aplinka. Kūrinyje taip pat pasakojama apie mokytojos ir mokinio santykį, subtilią meilės liniją, o pagrindinis herojus mėgina išvengti atviros konfrontacijos ir išlikti dvasiniu rezistentu, tačiau tokia laikysena negali jo visiškai apsaugoti nuo istorijos spaudimo. Ši knyga ypač svarbi todėl, kad ji parodo, kaip Giedra savo kūrybos pabaigoje atsigręžia į vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Tai nėra atsitiktinė tema. Pokaris buvo karta, kurią Giedra pažinojo savo gyvenimo pradžioje, todėl jo literatūrinis atsigręžimas į tą laiką yra ir istorinis, ir biografinis.
„Šviesk, Dovydai, akmenį!“ būtina skaityti platesniame Giedros kūrybos kontekste. Jei jo ankstyvoji poezija buvo stipriai paveikta savo laikmečio ideologinės atmosferos, tai paskutiniame romane istorija pasirodo jau kitaip: ne kaip oficiali schema, bet kaip baimės, pasirinkimo, meilės, prievartos ir žmogaus vidinės laikysenos pasaulis. Čia ypač svarbu nesistengti iš Giedros padaryti to, kuo jis nebuvo, ir nepriskirti jam šiandieninių kategorijų vien tam, kad jo kūryba atrodytų patogesnė dabartiniam skaitytojui. Daug įdomiau matyti realų jo kelią: žmogus, gyvenęs sovietinėje sistemoje, jaunystėje rašęs pagal tos sistemos kultūrinę logiką, vėliau vis labiau individualizavęs savo poeziją, o gyvenimo pabaigoje parašęs romaną apie pokario baimę ir okupacinę tikrovę. Tokia trajektorija pati savaime yra literatūriškai ir istoriškai įdomi. Ji rodo ne vien kūrinio temą, bet ir rašytojo gebėjimą sugrįžti prie to, kas jo kartai buvo neišvengiama patirtis. Šiuo požiūriu Giedros proza gali būti skaitoma ir kaip tam tikra atminties forma: ne dokumentas istoriko prasme, ne archyvinė ataskaita, bet literatūrinis bandymas suprasti žmogų istorijos spaudime.
Šiandien ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad „Šviesk, Dovydai, akmenį!“ pasirodė 1997 m., tais pačiais metais, kuriais Giedra mirė. Tai suteikia jo gyvenimo pabaigai ypatingą literatūrinę įtampą. Rašytojas, kuris pradėjo leisti knygas būdamas dvidešimt penkerių, gyvenimo pabaigoje dar kartą atsigręžė į istoriją ir paliko romaną, kuriame atsiveria pokario tikrovė. Šio fakto nereikėtų romantizuoti, tačiau jo negalima ir nepastebėti. Giedra iki galo liko kūrėjas. 1997 m. nekrologinis tekstas, paskelbtas jau po jo mirties, pabrėžė, kad jis daug ir atkakliai rašė nepaisydamas ligų, o iki tol buvo išleista daugiau kaip dvidešimt jo knygų, tarp jų poezijos rinkinių, romanas „Užkeikti namai“, vaikų proza ir vertimai. Ši aplinkybė leidžia dar kartą suprasti, kad Giedros gyvenimas nebuvo kelių atsitiktinių knygų istorija. Tai buvo dešimtmečius trukęs darbas.
Vertėjas: žmogus, kuris lietuvių kalbai atvėrė kitų literatūrų duris
Apie Vincą Giedrą kalbėti tik kaip apie poetą ar prozininką būtų nepakankama. Jo kultūrinė asmenybė išsiplečia tada, kai į ją įtraukiame vertėją. Vertimas yra ypatinga literatūrinė veikla, nes vertėjas tam tikra prasme dirba ne vien savo vardui. Jis leidžia lietuvių kalbai susitikti su kita kalba, kitokia literatūros tradicija, kitu pasakojimo ritmu, kitu kultūriniu pasauliu. Giedra į lietuvių kalbą vertė rusų poetų kūrybą, Gerharto Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, Zsigmondo Móriczo „Laimingą žmogų“, Ivano Turgenevo „Dūmus“. Jo paties poezijos vertimų į rusų kalbą rinkinių buvo išleista 1977 ir 1986 m. Ši dvikryptė veikla yra svarbi: Giedra ne tik į lietuvių kultūrą įnešė kitų literatūrų tekstų, bet ir pats tapo tarpininku, per kurį lietuvių literatūra galėjo būti skaitoma kita kalba. Sovietmečio sąlygomis tai taip pat reiškė gyvenimą platesnėje kultūrinėje erdvėje, kurioje vertimai buvo viena iš literatūrinio bendravimo formų. Žinoma, šiandien mes turime visiškai kitokį požiūrį į vertėjo darbą ir į kultūrinius mainus, tačiau būtent todėl verta prisiminti, kiek daug tokio darbo reikėjo tam, kad literatūros pasaulis nebūtų uždaras.
Vertėjas Giedros biografijoje taip pat parodo jo kalbinį jautrumą. Norint išversti literatūros kūrinį, neužtenka suprasti žodžius. Reikia girdėti sakinį, ritmą, charakterį, kultūrinį kontekstą, atpažinti, kada autorius kalba tiesiogiai, kada ironizuoja, kada tyli. Vertėjo darbas yra nuolatinis atsisakymas savo balso tam, kad kito žmogaus balsas lietuviškai skambėtų įtikinamai. Ir čia atsiranda labai gražus paradoksas: Giedra buvo autorius, turėjęs savo literatūrinį balsą, bet tuo pačiu metu ilgus metus mokėsi girdėti kitus. Galbūt tai taip pat padėjo jo paties kūrybai. Žmogus, kuris daug verčia, neišvengiamai susiduria su kitokiomis sakinio konstrukcijomis, kitokiais pasakojimo būdais, kitomis literatūrinėmis tradicijomis. Tokia patirtis gali praplėsti autoriaus vidinį žodyną. Todėl Giedros vertimai neturėtų būti palikti jo bibliografijos apačioje, kaip mažiau svarbus darbas. Jie priklauso jo kultūrinio gyvenimo centrui.
Vertimo darbas taip pat padeda suprasti Giedrą kaip „visatos žmogų“ – ne pompastiška prasme, o kaip žmogų, kuriam vienos literatūros teritorijos nepakako. Jis galėjo tą pačią gyvenimo dieną būti redaktorius, poetas, vertėjas, žmogus, kalbantis su jaunaisiais skaitytojais, ir kolega, prisimenantis kitą rašytoją. Jo interesų plotis buvo ne papildomas priedas prie talento, o pati jo kultūrinės laikysenos dalis. Giedra buvo literatūros žmogus plačiąja prasme.
Paulius Širvys ir Giedros gebėjimas išsaugoti kitą žmogų
Giedros santykis su Pauliumi Širviu vertas atskiro dėmesio ne todėl, kad Giedros biografiją reikėtų paversti Širvio biografijos priedu, bet todėl, kad jų pažintis leidžia labai aiškiai pamatyti patį Giedrą. Savo atsiminime „Buvo lengva bendrauti“ Giedra pasakoja, kaip 1953 m. vasarą, atvykęs iš Varėnos į Vilnių, „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje pirmą kartą sutiko Širvį. Šis prisistatė trumpai: „Paulius“, o po pauzės pridūrė – „Širvienės vaikas“. Giedros atsiminime išliko ne tik pirmojo susitikimo detalės, bet ir labai savitas Širvio portretas: jo laikysena, kalbėjimas, tarmiškumas, paprastumas, keistas juokas, gyvenimo istorijos pasakojimas. Dar svarbiau, kad Giedra nebandė Širvio paversti bronzine statula. Jis prisiminė gyvą žmogų, tokį, kokį pats matė. Giedra rašė, kad Širvys apie frontą, nelaisvę ir sunkias karo patirtis kalbėdavo be dramatizavimo, tarsi pasakotų ne savo, o svetimą gyvenimą. Šis atsiminimas daug pasako ir apie Giedrą: jis mokėjo stebėti žmogų, girdėti jo kalbą, išsaugoti jo gestus ir neperrašyti jo pagal iš anksto paruoštą legendą.
Jų bendras literatūrinis pasaulis priklausė tam pačiam laikui, tačiau jų kūrybiniai balsai buvo skirtingi. Širvio poezija ilgainiui tapo labai atpažįstama ir skaitytojų mylima, o Giedra, nors buvo jo amžininkas ir pažįstamas, pats pasirinko kitokį kelią. Todėl jų ryšys įdomus ne tik dėl draugystės, bet ir kaip vienos kartos literatūrinio gyvenimo fragmentas. Giedra dalyvavo literatūros vakaruose kartu su Širviu ir prisiminė, kaip žmonės jo klausydavosi. Jis stebėjo ne vien poetą, bet ir jo santykį su auditorija. Tai reiškia, kad Giedra buvo neatskiriamas nuo gyvo literatūros gyvenimo: jis matė, kaip eilėraštis išeina iš knygos ir tampa balsu salėje, kaip autorius susitinka su skaitytoju, kaip žmogus tampa literatūrine atmintimi dar būdamas gyvas.
Širvio linija dar svarbesnė dėl to, kad ji parodo Giedros santykį su atmintimi. Poeto mirtis nepanaikino Giedros prisiminimų apie jį. Jis grįžo prie šio žmogaus ne vien privačiai, bet ir tekstu. 1982 m. jis rašė „Keli štrichai Pauliaus Širvio portretui“. Tai nėra atsitiktinis epizodas. Rašytojas tampa žmogaus atminties saugotoju. Ir čia Giedros reikšmė išsiplečia: jis ne tik kūrė savo literatūrą, bet ir padėjo išlikti kito kūrėjo žmogiškajam portretui. Tokia veikla kartais lieka paraštėse, nes ji nėra įrašyta į poezijos rinkinių bibliografiją, tačiau kultūrai ji labai svarbi. Literatūros istoriją kuria ne tik didžiosios knygos, bet ir žmonių prisiminimai apie žmones.
Liga, laikas ir paskutinė knyga
Apie paskutiniuosius Vincos Giedros metus reikia kalbėti atsargiai, nes viešai prieinami šaltiniai nepateikia pakankamai patikimos informacijos, kad būtų galima atsakingai vardyti konkrečią jo ligos diagnozę ar kurti psichologinius pasakojimus apie jo būklę. Tačiau yra užfiksuota svarbi aplinkybė: 1997 m. po jo mirties paskelbtame nekrologiniame tekste rašyta, kad Giedra mirė rugpjūčio 10 d. Vilniuje po ligos ir kad jis daug bei atkakliai rašė nepaisydamas ligų. Šis faktas svarbus ne dėl sentimentalumo, o dėl kūrybinės laikysenos. Žmogaus gyvenimo pabaigoje kūryba nebuvo uždaryta. Priešingai, būtent tada pasirodė „Šviesk, Dovydai, akmenį!“, romanas, kuriame Giedra atsigręžė į pokario Lietuvą. Jo paskutinysis kūrybos etapas todėl nėra vien nykimo istorija. Tai darbas, kuriame žmogus iki galo liko literatūros teritorijoje.
1997-ieji Giedros biografijoje yra ypač tiršti. Tais metais pasirodo romanas, tais pačiais metais miršta pats autorius. Jo gyvenimo pabaigoje susitinka du laikai: praeitis, apie kurią jis rašo, ir dabartis, kurioje jis pats jau artėja prie gyvenimo pabaigos. Tai suteikia romanui papildomą kultūrinę reikšmę. Ne todėl, kad autoriaus mirtis automatiškai padaro kūrinį geresnį – taip literatūros vertinti negalima – bet todėl, kad matome žmogų, kuris iki paskutinio gyvenimo etapo išliko kūrybiškai aktyvus. Po jo mirties liko ne tik ankstesnės knygos, bet ir paskutinysis romanas, kuriame jaučiamas noras kalbėti apie Lietuvos istorijos laiką, kurio jo karta negalėjo paprastai pamiršti.
Giedros palaikai ilsisi Antakalnio kapinėse. Ši detalė savaime galėtų atrodyti tik biografinė, tačiau Vilniaus Antakalnis yra ir Lietuvos kultūros atminties vieta. Ten palaidota daugybė rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų, žmonių, kurių vardai sudaro skirtingų Lietuvos epochų kultūrinį sluoksnį. Giedra ten nėra vien pavardė ant kapo. Jo gyvenimas priklauso tam pačiam dideliam Lietuvos kultūros audiniui. Ir vis dėlto kapo vieta neužtikrina atminties. Žmogus gali būti palaidotas šalia daugybės kitų kultūrai svarbių žmonių ir kartu pamažu tolti iš kasdienio skaitymo. Todėl tikrasis Giedros sugrįžimas turėtų vykti ne tik į kapines, bet ir į knygas, bibliotekas, mokyklas, literatūros istoriją, naujus leidimus ir skaitytojų atmintį.
Kodėl Vincą Giedrą reikia susigrąžinti
Susigrąžinti Vincą Giedrą nereiškia dirbtinai iškelti jį į vietą, kurios jam niekas nepriskyrė, ir nereiškia kurti dar vieną literatūros hierarchiją. Reikia padaryti ką kita – iš naujo perskaityti jo gyvenimo mastą. Šiandien, kai žinome, kad jis gimė Viekšniuose, mokėsi Merkinėje, dirbo Varėnos spaudoje, vėliau „Žvaigždutės“ ir „Moksleivio“ redakcijose, nuo 1961 m. daugiausia atsidėjo kūrybai, išleido ne vieną poezijos rinkinį, parašė romanų, kūrė vaikams, vertė iš kitų kalbų ir jo kūryba buvo verčiama į rusų kalbą, jo biografija atrodo kaip labai platus Lietuvos literatūros žemėlapis. Ir čia ypač svarbu nesusimažinti patiems. Lietuvos kultūros istorija nėra vien keliolikos pavardžių istorija. Ji sudaryta iš daugybės žmonių, kurie vieni buvo labiau matomi, kiti mažiau, vieni tapo simboliais, kiti liko profesionalių skaitytojų rate, vieni nuolat perspausdinami, kiti laukia naujo atradimo. Giedros vieta šioje istorijoje verta platesnio skaitymo būtent dėl jo įvairiapusiškumo.
Giedros palikimas taip pat svarbus tuo, kad jis leidžia viename žmoguje pamatyti skirtingus literatūros vaidmenis. Jis buvo poetas, tačiau ne tik poetas. Jis buvo prozininkas, tačiau ne tik prozininkas. Jis rašė vaikams, tačiau jo negalima laikyti vien vaikų autoriumi. Jis vertė, tačiau nebuvo vien vertėjas. Jis dirbo redakcijose, tačiau nebuvo vien redaktorius. Jis buvo žmogus, gyvenęs literatūros viduje. Tokie žmonės kartais tampa mažiau pastebimi kaip tik todėl, kad jų veikla per plati, kad būtų patogiai sutalpinta į vieną etiketę. Giedros atveju ši įvairovė yra ne silpnybė, o jo kultūrinės asmenybės branduolys. Jis priklauso tam literatūros pasauliui, kuriame rašytojas dar galėjo būti ir redaktorius, ir vertėjas, ir vaikų literatūros autorius, ir žmogus, rašantis apie kitą poetą, ir žmogus, dalyvaujantis gyvuose literatūros vakaruose.
Dar viena priežastis grįžti prie Giedros – jo santykis su laiku. Jo gyvenimas prasideda nepriklausomos Lietuvos pabaigos šešėlyje, tęsiasi per karą ir sovietmetį, o baigiasi jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos pradžioje. Jis mirė 1997 m., taigi spėjo pamatyti nepriklausomybės atkūrimą, tačiau nebegyveno pakankamai ilgai, kad galėtų įvertinti, kaip naujoji epocha pakeis jo paties vietą literatūros atmintyje. Šis istorinis momentas labai svarbus. Giedros karta buvo priversta gyventi keliuose politiniuose ir kultūriniuose pasauliuose. Jų tekstuose, net tada, kai jie nėra tiesiogiai istoriniai, slypi šio persikėlimo patirtis. Todėl skaityti Giedrą šiandien reiškia ne tik skaityti vieną rašytoją. Tai reiškia matyti, kaip Lietuvos žmogus ir Lietuvos literatūra judėjo per XX amžių. Jo kūryba gali būti ne visada patogi, ne visada vienareikšmė, kartais stipriai susijusi su savo epochos kalba, tačiau būtent dėl to ji ir yra verta tyrinėjimo. Kultūra nėra muziejus, kuriame eksponuojami tik tie daiktai, kurie nuo pradžių buvo tobuli. Kultūra yra ir gebėjimas grįžti prie sudėtingo palikimo, jį perskaityti, suprasti jo aplinkybes ir iš naujo įvertinti jo vietą istorijoje.
Giedra po Giedros: kas lieka, kai žmogaus nebėra
Po rašytojo mirties jo kūryba pradeda gyventi kitą gyvenimą. Nebėra autoriaus, kuris galėtų paaiškinti, ką turėjo omenyje, kodėl pasirinko vieną žodį, kodėl vieną temą paliko, o prie kitos sugrįžo po dešimtmečių. Lieka knygos, archyvai, laiškai, rankraščiai, atsiminimai, leidinių istorija, kapo vieta ir kitų žmonių prisiminimai. Giedros atveju tai ypač svarbu, nes jo kultūrinė veikla buvo plati. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi lietuvių kultūros žmonių asmeniniai fondai ir institucijų dokumentai, o tokia archyvinė medžiaga leidžia ateities tyrinėtojams matyti ne vien išspausdintą knygą, bet ir jos atsiradimo aplinkybes, autoriaus darbą, korespondenciją, rankraščius ir santykius su kultūros institucijomis. Giedros vietą literatūros istorijoje todėl dar galima plėsti ne išgalvojant jo biografiją, o tyrinėjant tai, kas iš tikrųjų išliko. Tai ypač svarbu kalbant apie jo šeimą, asmeninius gyvenimo aspektus ir kai kurias biografijos spragas: ten, kur šaltinių nepakanka, kultūros žmogui reikia ne fantazijos, o archyvo.
Giedros palikimo ateitis priklausys nuo to, ar jis bus skaitomas ne vien kaip vardas bibliografiniame sąraše. Reikia naujų leidimų, rinktinių, platesnių literatūros istorijos interpretacijų, mokslinių straipsnių, atsiminimų publikavimo, jo vertimų tyrinėjimo, vaikų kūrybos sugrįžimo į skaitytojų lauką. Reikia ir paprasto dalyko – kad žmogus, paėmęs seną knygą, nebijotų jos perskaityti. Kartais kultūrinis sugrįžimas prasideda ne nuo akademinės konferencijos, o nuo bibliotekos lentynos. Taip ir nutiko šįkart. Nurašyta knyga nepasakė, kad autorius nereikalingas. Ji tik parodė, kad atmintis nėra garantuota. Atmintį reikia vis iš naujo sukurti skaitymu. Knyga gali būti išimta iš katalogo, tačiau jos sakinys gali patekti į naujo žmogaus gyvenimą. Ir galbūt tai yra vienas gražiausių literatūros išlikimo būdų.
Kai vardas grįžta iš lentynos
Šiandien, užvertęs „Du linksmus senukus“, jau nebegaliu žiūrėti į šią knygelę taip, kaip žiūrėjau ją paimdamas. Ji nebėra vien senas leidinys, kurį kažkas kadaise išleido vaikams. Ji tapo pradžia kelionei pas Vincą Giedrą. Ir kuo toliau šia kelione einu, tuo aiškiau matau, kad tikroji šio susitikimo tema yra ne knyga, o žmogaus likimas kultūroje. Kaip žmogus, kuris parašė eilėraščių rinkinius, romanus, kūrinius vaikams, vertė kitų tautų literatūrą, dirbo redakcijose, bendravo su kitais rašytojais, liudijo savo laiką ir iki gyvenimo pabaigos liko kūryboje, gali taip tyliai nutolti nuo kasdienio skaitytojo? Atsakymo turbūt nėra vieno. Literatūros atmintį veikia laikas, leidyba, mokykla, kritika, naujos kartos skonis, politiniai ir kultūriniai lūžiai, atsitiktinumai. Tačiau viena aišku: užmarštis nėra paskutinis žodis. Knyga gali grįžti. Vardas gali būti ištartas dar kartą. Tekstas gali būti perskaitytas kitaip. Ir būtent todėl šiandien norisi kalbėti apie Giedrą ne praeities laiku, o dabartyje. Ne „buvo toks rašytojas“, o „štai čia yra jo gyvenimas, štai čia jo knygos, štai čia jo balsas – skaitykime“.
Vincas Giedra man šiandien iškyla kaip žmogus, kuriame susitiko daug Lietuvos: Viekšniai ir Merkinė, Varėnos spauda ir Vilniaus redakcijos, jaunystės poezija ir vėlesnė etinė savistaba, vaikų literatūra ir proza suaugusiesiems, originali kūryba ir vertimas, Paulius Širvys ir daugybė kitų literatūros žmonių, sovietmečio kultūrinė sistema ir nepriklausomybės pradžios Lietuva, pirmoji knyga ir paskutinis romanas. Tokį žmogų sunku apibūdinti vienu sakiniu, ir galbūt būtent dėl to jo nereikėtų stengtis sutalpinti į vieną sakinį. Giedros gyvenimas yra platesnis už vieną žanrą, o jo kūrybos kelias – ilgesnis už vieną epochą. Jis buvo savo laiko žmogus, tačiau nebuvo vien savo laiko produktas. Jo kūryba keitėsi, jis pats keitėsi, o jo vėlyvieji tekstai rodo, kad literatūrinis žmogus gali per gyvenimą nueiti ilgą kelią nuo ankstyvojo deklaratyvumo iki daug sudėtingesnio santykio su žmogumi, istorija, sąžine, atmintimi ir kalba. Štai kodėl Vincą Giedrą verta skaityti ne iš pareigos ir ne iš nostalgijos. Jį verta skaityti todėl, kad jo gyvenimas ir kūryba padeda geriau suprasti Lietuvos kultūros sudėtingumą.
O „Du linksmi senukai“ gali likti ten, kur ir prasidėjo visa ši istorija – tarp nurašomų knygų, ant senos bibliotekos lentynos, iš kurios kažkieno ranka vieną dieną ją išėmė. Tik dabar ta lentyna atrodo visai kitaip. Joje nebesimato vien senų, nereikalingų leidinių. Joje matosi gyvenimai. Matosi žmonės, kurie rašė, vertė, redagavo, prisiminė, dirbo, kentėjo, juokėsi, kūrė vaikams, rašė apie pokarį, kalbėjo apie kitus poetus ir tyliai išėjo iš šio pasaulio, palikdami mums savo žodžius. Vincas Giedra yra vienas iš tų žmonių. Ir jeigu šiandien jo knyga trumpam buvo ištraukta iš nurašymo krūvos, galbūt kartu iš jos buvo ištrauktas ir pats autorius. Ne iš užmaršties visiškai – jis niekada nebuvo joje dingęs – bet iš tos tylos, kurioje vardai dar išlieka, tačiau jų niekas nebetaria. Todėl šis tekstas tebūna ne paminklas ir ne atsisveikinimas. Tebūna grįžimas. Grįžimas prie Vinco Giedros – prie poeto, prozininko, vertėjo, redaktoriaus, vaikų rašytojo, literatūros žmogaus ir prie žmogaus, kurio pasaulis pasirodė daug didesnis už knygą, nuo kurios viskas prasidėjo. Nes kartais užtenka vienos netyčia paimtos knygos, kad suprastum: lentynoje gulėjo ne popierius. Ten gulėjo visata.