VEIDAI ’87: kartos tankis prieš lūžį
„VEIDAI ’87“ į mano rankas pateko, galima sakyti, atsitiktinai, tačiau galbūt kaip tik tuo metu, kai šis susitikimas su senu almanachu tapo prasmingiausias. Kartais knyga ateina ne tada, kai jos ieškai, o tada, kai esi pasirengęs joje išgirsti tai, ko anksčiau galbūt nebūtum pastebėjęs. Šis leidinys man tapo būtent tokiu netikėtu susitikimu – su laiku, kurio pats nepatyriau taip, kaip jį patyrė šio almanacho autoriai, tačiau kurį šiandien galima bandyti perskaityti iš išlikusių tekstų, jų kalbos, nuotaikų, nutylėjimų ir pasirinkimų. Todėl „VEIDAI ’87“ norisi pažvelgti ne vien kaip į jaunųjų kūrėjų literatūros almanachą, bet kaip į vienos kartos mąstymo, jautrumo ir kalbos dokumentą. Man įdomu, kas iš šio leidinio išlieka praėjus keliems dešimtmečiams: kokią savo laiko atmosferą jis išsaugo, kaip jame atsispindi 1987-ųjų žmogaus santykis su tikrove, kokiais būdais literatūra kalba tada, kai viešoji kalba ne visada pajėgi išsakyti tai, kas iš tiesų vyksta žmogaus viduje. Galbūt būtent todėl šis atsitiktinai į rankas patekęs almanachas pasirodė esąs toks laiku – jis leido į praeitį pažvelgti ne per jau žinomus istorijos rezultatus, o per žmogaus balsą, kuris tuo metu dar negalėjo žinoti, kuo visa tai baigsis.
Todėl šį almanachą skaitau ne tik per jo tekstus, bet ir per laiką, kuriame jie atsirado – per kartos patirtį, literatūrinę savivoką, kalbos galimybes, nutylėjimus ir artėjančio istorinio virsmo nuojautą. Man svarbu ne primesti šiems tekstams tai, ką apie 1987-uosius žinome šiandien, o pabandyti išgirsti juos iš jų pačių laiko – dar nežinančius, kas netrukus pasikeis, tačiau jau jaučiančius, kad ankstesnė tikrovės tvarka nebesutampa su tuo, ką žmogus ima patirti savyje. Šiame skaityme „VEIDAI ’87“ tampa ne vien praeities literatūros rinkiniu, bet pokalbiu tarp anuometinės kartos ir šiandienos skaitytojo – pokalbiu, prasidėjusiu nuo visiškai atsitiktinio susitikimo su knyga, tačiau išaugusiu į klausimą, ką po daugelio metų mums gali pasakyti tekstai, parašyti dar nežinant, kad istorija jau stovi prie durų.
„VEIDAI ’87“ – jaunųjų kūrybos almanachas, kurį šiandien skaitant sunku atsieti nuo laiko, kuriame jis gimė. 1987-ieji buvo keistas, įtemptas ir savotiškai tarpinis laikas: senoji sistema dar veikė visu savo svoriu, tačiau jos kalba jau nebegalėjo iki galo paaiškinti žmogaus patirties, o viešasis pasaulis vis labiau ėmė neatitikti to, kas vyko žmogaus viduje. Tai dar nebuvo atviras lūžis, dar nebuvo aiškiai įvardytas naujas laikas, tačiau jo artėjimas jau buvo juntamas. Tarsi ore būtų atsiradusi vos įžiūrima įtampa, kurios dar neįmanoma pavadinti įvykiu, bet kurios nebeįmanoma nepajusti. Todėl šį almanachą įdomu skaityti ne tik kaip vienos kartos literatūros rinkinį, bet ir kaip dokumentą, kuriame išlieka tam tikra epochos būsena – jos suspaustas kvėpavimas, atsargus kalbėjimas, nepasitikėjimas tuo, kas ilgą laiką buvo pateikiama kaip nekintama tiesa, ir žmogaus pastanga išlaikyti savo vidinį balsą. Šiandien, žvelgiant atgal, 1987-ieji atrodo tarsi durys, kurių viena pusė dar uždaryta, o kita jau pradeda judėti. Tačiau tuo metu niekas negalėjo žinoti, kokio dydžio bus tas prasivėrimas. Žmogus gyveno ne istorijos vadovėlyje, kuriame viskas jau sudėliota į datas ir pasekmes, o pačiame nežinojime. Jis nežinojo, kuris įvykis taps istoriniu, kuris tekstas bus perskaitytas kaip lūžio ženklas, o kuris liks tik asmeniniu liudijimu. Dėl to „VEIDAI ’87“ šiandien įdomus būtent kaip akimirka prieš aiškų istorijos pavadinimą – laikas, kai pokytis dar buvo daugiau būsena negu faktas.
Tai ne avangardas, ne pogrindis, ne politinis frontas – tai vidinės įtampos žmonės. Jų kūryba yra ne šūksnis, o pulsas, ne manifestas, o slėgis, ne laisvė, o bandymas išlikti. Ši karta atsiduria tarp kelių pasaulių: tarp oficialiosios kalbos ir asmeninės patirties, tarp to, ką galima pasakyti, ir to, ką tenka palikti tarp eilučių, tarp paveldėtos kultūros ir savojo balso, tarp jau besikeičiančio pasaulio ir dar veikiančios ankstesnės tvarkos. Tačiau tas „tarp“ nėra vien laikinas tarpas, kurį reikia kuo greičiau pereiti. Jis tampa pačia kūrybos erdve. Iš jo gimsta abejonė, įtampa, atsargumas, ironija, vidinis judėjimas, noras išlaikyti save ir kartu suprasti, kas vyksta aplinkui. Šioje vietoje almanachas tampa kartos portretu ne todėl, kad visi autoriai kalbėtų vienodai, bet kaip tik todėl, kad jų skirtingi balsai susitinka vienoje istorinėje atmosferoje. Vienas kalba per atmintį, kitas per kasdienybės detalę, trečias per metaforą, ketvirtas per formos discipliną, tačiau už šių skirtingų pasirinkimų galima justi bendrą klausimą: kaip būti savimi pasaulyje, kuriame viešoji tikrovė ne visada sutampa su asmenine? Tai karta, kuri dar nėra laisva nuo ankstesnio pasaulio, tačiau jau nebesutinka jame visiškai ištirpti. Todėl jos literatūroje svarbus ne vien pasipriešinimas, bet ir savęs išsaugojimas. Kartais tai kur kas sudėtingesnis veiksmas negu atviras protestas. Protestas turi adresatą, o vidinė laikysena dažnai neturi jokio aiškaus žiūrovo. Ji tiesiog turi išlikti.
Teminis sluoksnis šiame rinkinyje yra toks tankus, kad jį galima pjauti kaip molį. Čia nuolat grįžtama prie žmogaus, atminties, laiko, vienatvės, santykio su kitu, miesto, gamtos, istorijos, praeities ir ateities, tačiau šios temos neatrodo kaip atsitiktinai sudėtos literatūrinės dekoracijos. Jos susitelkia aplink žmogų, kuris ieško savo vietos aplinkoje, kurioje asmeninis gyvenimas nuolat susiduria su didesnėmis, nuo jo nepriklausančiomis struktūromis. Todėl net iš pirmo žvilgsnio asmeniškas tekstas gali turėti platesnį istorinį foną. Vienatvė čia gali reikšti daugiau negu vienatvę, atmintis – daugiau negu prisiminimą, miestas – daugiau negu erdvę, o gamta – daugiau negu dekoratyvinį peizažą. Visa tai tampa būdais kalbėti apie žmogaus santykį su pasauliu. Kai išorinė tikrovė yra sunkiai pakeičiama, vidinis žmogaus pasaulis tampa vieta, kurioje dar įmanoma judėti. Todėl asmeninė patirtis įgauna platesnį svorį: per vieną žmogų pradeda kalbėti ne tik jis pats, bet ir laikas, kuriame jis gyvena. Būtent čia almanachas tampa įdomus ne kaip vien temų rinkinys, o kaip tam tikra epochos psichologija. Jame svarbu ne tik tai, apie ką rašoma, bet ir kokioje būsenoje tie dalykai yra parašyti. Kartais tekstas atrodo santūrus, tačiau jo santūrumas nėra tuštuma. Jis primena suspaustą spyruoklę: kuo mažiau judesio paviršiuje, tuo stipriau jį galima nujausti viduje. Ši literatūra nebūtinai nori paaiškinti pasaulį. Ji dažnai tiksliau užfiksuoja žmogaus būseną jame.
Čia ir atsiranda vienas svarbiausių almanacho paradoksų: kuo mažiau tiesioginio kalbėjimo apie laiką, tuo stipriau pats laikas gali būti jaučiamas. Ne visada reikia įvardyti sistemą, istoriją ar politinę tikrovę, kad jos buvimas taptų juntamas. Ji pasirodo per žmogaus laikyseną, per atsargumą, per kalbos pasirinkimą, per tai, kas nutylima, ir per tai, kiek daug tenka sutalpinti į vieną sakinį. Kai negali kalbėti visko tiesiai, kalba pradeda turėti kitą svorį. Vienas vaizdas gali atlikti pastraipos darbą, viena detalė gali išduoti visą žmogaus santykį su aplinka, o tyla tarp dviejų sakinių gali tapti ne mažiau svarbi už pačius sakinius. Tokiu būdu tekstas ima turėti antrąjį sluoksnį – tą, kurio nėra tiesiogiai parašyta, bet kuris atsiranda skaitymo metu. Tai ne visada sąmoningas kodavimas ir ne kiekviena metafora turi būti verčiama į politinę žinutę. Kartais žmogus tiesiog renkasi tokią kalbą, kokią tuo metu gali turėti. Tačiau būtent kalbos pasirinkimas tampa epochos pėdsaku. Oficialioji kalba gali būti vienoda, tačiau žmogaus kalba niekada iki galo nėra vienoda. Ji išsaugo individualų santykį su tikrove, net tada, kai pati tikrovė bando žmogų suvienodinti. Todėl „VEIDAI ’87“ įdomūs ir tuo, kad leidžia stebėti, kaip individualus balsas atsiranda tarp jau paruoštų, oficialiai patvirtintų kalbėjimo formų. Kartais jis prasimuša per ironiją, kartais per vaizdą, kartais per labai asmenišką detalę, kartais tiesiog per atsisakymą kalbėti taip, kaip iš jo tikimasi.
Todėl šiame almanache svarbi ne tik tema, bet ir pati kalba. Tai literatūra, kuri neša ne politinį protestą, o atmosferinį spaudimą; ne avangardinį eksperimentą, o vidinį judesį; ne formos laužymą, o kalbos tankinimą. Temų tankis čia yra ne vien estetika, o būtinybė: kai negali kalbėti garsiai, turi kalbėti tirštai. Žodis turi išlaikyti daugiau svorio, negu įprastai iš jo reikalaujama. Dėl to formos disciplina čia tampa ypač svarbi. Ji ne visada reiškia uždarumą. Kartais, priešingai, struktūra tampa vienintele saugia erdve, kurioje galima paslėpti vidinį judesį. Eilėraščio ritmas, prozos konstrukcija, pasikartojantis vaizdas ar sąmoningai apribota kalba leidžia autoriui išlaikyti tai, ko negalima iškelti į paviršių. Forma tampa ne dekoracija, o būdu išgyventi turinį. Tada net griežtesnė struktūra pradeda veikti kaip tam tikra priedanga: ji disciplinuoja tekstą, tačiau tuo pačiu leidžia išsaugoti tai, kas yra nepaklusnu, neaišku, neramu. Šiuo požiūriu literatūrinė forma tampa ir psichologiniu dokumentu. Ji parodo ne tik tai, kaip autorius rašo, bet ir kaip jis gyvena savo laike. Vienas pasirenka fragmentą, kitas – uždarą kompoziciją, trečias – ritmišką pasikartojimą, ketvirtas – santūrią, beveik kasdienišką kalbą. Skirtingi sprendimai leidžia skirtingai išlaikyti vidinę įtampą. Todėl forma čia nėra atskirta nuo epochos. Ji pati yra viena iš epochos kalbų.
Šalia formos svarbus ir santykis su literatūrine tradicija. Šie autoriai neatsiranda tuščioje vietoje. Už jų yra ankstesnė lietuvių literatūra, jos kalba, poetinės formos, simboliai, kultūrinė atmintis, ankstesnių kartų išgyvenimai. Tačiau kartu juntamas noras iš šios tradicijos ne pabėgti, o ją peržiūrėti, perskaityti iš naujo ir pritaikyti kitai patirčiai. Sena forma gali gauti naują turinį, senas simbolis gali pradėti reikšti kitą žmogaus būseną, o paveldėta kalba gali tapti medžiaga naujam balsui. Tai nėra staigus tradicijos atmetimas. Greičiau jos perėmimas ir perdirbimas. Karta gauna kultūrinę kalbą iš ankstesnių kartų, tačiau negali jos tiesiog pakartoti, nes jau gyvena kitokiame laike. Todėl atsiranda įdomus kultūrinis judesys: norint kalbėti savaip, pirmiausia reikia suprasti kalbą, kurią paveldėjai. Šiuo požiūriu „VEIDAI ’87“ yra ir literatūrinės atminties dokumentas. Jame galima matyti, kaip viena karta priima tai, kas jai palikta, ir kaip po truputį keičia jo reikšmę. Literatūra čia veikia kaip tęstinumas, tačiau ne kaip sustingimas. Ji išsaugo ankstesnį pasaulį ir kartu pradeda jį perrašyti. Tarp to, kas paveldėta, ir to, kas dar tik kuriama, atsiranda nauja erdvė, kurioje gali formuotis savitas kartos balsas.
Šiame kontekste įdomu pažvelgti ir į patį 1987-ųjų laiką ne kaip į vieną datą, o kaip į ypatingą istorinę atmosferą. Šiandien žinome, kad tai buvo artėjančio politinio ir visuomeninio virsmo laikotarpis, tačiau žmogus, gyvenęs tais metais, to negalėjo matyti taip aiškiai, kaip matome mes. Jis nežinojo, kad vieni metai taps riba, į kurią vėliau bus žiūrima kaip į istorinio pasikeitimo pradžią. Jis gyveno kasdienybėje, kurioje praeitis dar buvo labai arti, o ateitis dar neturėjo aiškaus veido. Todėl šiandien skaitant „VEIDAI ’87“ atsiranda ypatinga retrospektyva: mes žinome istorijos tęsinį, tačiau turime nepamiršti, kad tekstai buvo parašyti nežinant to, ką žinome mes. Tai svarbu todėl, kad labai lengva praeities literatūroje ieškoti pranašysčių. Žvelgdami atgal galime manyti, kad kiekvienas neramus sakinys jau kalbėjo apie būsimą lūžį, tačiau žmogus nėra istorijos pranašas. Jis gali jausti, kad kažkas keičiasi, bet nebūtinai žino, kuo tas pokytis taps. Todėl almanachą įdomiau skaityti ne kaip būsimos permainos programą, o kaip žmogaus būseną prieš permainą. Šioje būsenoje ypač daug neapibrėžtumo. Praeitis dar nepaleidžia, ateitis dar nepriima, o dabartis tampa savotiška tarpine zona, kurioje reikia gyventi nepaisant to, kad senoji tvarka jau nebėra visiškai įtikinama.
Šis tarpinis laikas labai stipriai atsispindi ir pačiame santykyje su istorija. Istorija, žvelgiant atgal, atrodo logiška: vienas įvykis seka po kito, viena priežastis veda prie kitos, o lūžis atrodo beveik neišvengiamas. Tačiau gyvenant istorijos viduje nieko nėra taip aišku. Yra laukimas, abejonė, klaidingi įspūdžiai, netikėti posūkiai, asmeniniai pasirinkimai, kurie tuo metu atrodo maži, nors vėliau gali būti perskaityti kitaip. Literatūra ir yra viena iš nedaugelio vietų, kurioje išlieka šis neaiškumas. Ji ne viską sutvarko į chronologiją. Ji leidžia laikui būti nevienalyčiam. Todėl „VEIDAI ’87“ svarbus kaip priešlūžinis dokumentas: ne todėl, kad jame būtų galima tiksliai nurodyti, kur prasideda naujas pasaulis, o todėl, kad jame galima pajusti senajame pasaulyje atsiradusius plyšius. Tie plyšiai pirmiausia yra žmogaus sąmonėje. Jis pradeda kitaip vertinti tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, pradeda kitaip rinktis žodžius, kitaip žvelgti į praeitį ir ateitį. Istorinis lūžis pirmiausia gali atsirasti kaip kalbos ir jautrumo lūžis.
Šiandienos skaitytojui tai ypač įdomu todėl, kad mūsų santykis su tais tekstais jau kitoks. Mes žinome, kas įvyko po 1987-ųjų. Žinome, kaip keitėsi visuomenė, kultūra, kalba, viešasis gyvenimas. Todėl skaitydami šį almanachą galime nesąmoningai ieškoti jame būsimo virsmo ženklų. Tačiau šis atstumas kartu suteikia galimybę suprasti, kaip stipriai pasikeičia kūrinio reikšmė pasikeitus skaitytojui. Tai, kas anuomet galėjo būti suvokiama kaip asmeninė būsena, šiandien gali būti perskaityta ir kaip epochos dokumentas. Tai, kas buvo kasdienė detalė, dabar gali įgyti istorinį svorį. Tačiau nereikėtų paversti šių tekstų vien muziejiniais objektais. Jie išlieka literatūra pirmiausia todėl, kad juose yra gyvas žmogaus balsas. Jei kiekvieną metaforą paversime istorine užuomina, prarasime jos literatūrinę autonomiją; jei kiekvieną tekstą skaitysime tik kaip estetinį objektą, prarasime jo laiko sluoksnį. Įdomiausia yra laikyti abu šiuos matymus kartu. Tada tekstas tampa ir kūriniu, ir liudijimu, ir asmeniniu balsu, ir platesnės kultūrinės patirties dalimi.
Būtent čia „VEIDAI ’87“ pradeda veikti kaip atminties knyga. Ne ta prasme, kad ji tiesiog primena konkrečius įvykius, bet ta, kad išsaugo tai, ko istorijos pasakojimai dažnai nepajėgia išsaugoti. Istorijoje lieka datos, įvykiai, sprendimai, vardai, politiniai lūžiai. Literatūroje gali likti kambario atmosfera, žmogaus vienatvė, santykis su artimu žmogumi, miesto vaizdas, nuovargis, laukimas, keistas nerimas, net toks dalykas kaip sakinio ritmas. Tai, kas istorikui gali pasirodyti per maža, literatūroje tampa dideliu ženklu. Ir galbūt būtent todėl literatūrinis dokumentas kartais leidžia pajusti praeitį geriau negu faktų seka. Jis nesako, „štai kaip buvo“, bet leidžia suprasti, kaip galėjo jaustis žmogus, gyvenantis tame „buvo“. Tai labai svarbus skirtumas. Literatūra ne pakeičia istoriją, o papildo ją žmogaus patirties sluoksniu.
Almanacho daugiabalsiškumas šiuo požiūriu taip pat nėra atsitiktinis. Keli autoriai, keli skirtingi pasaulio matymai, skirtingi tonai ir formos vienoje knygoje sukuria platesnį laikotarpio vaizdą. Vienas tekstas gali būti santūrus, kitas – labiau metaforiškas, trečias – susitelkęs į kasdienybę, ketvirtas – į vidinę būseną, tačiau kartu jie pradeda veikti kaip bendras kultūrinis audinys. Vieno autoriaus nutylėjimą pratęsia kito vaizdas, vieno tekstą papildo kito ritmas, vieno patirtį atspindi kito klausimas. Tokiu būdu almanachas tampa ne vien atskirų kūrinių suma, bet kartos susitikimo vieta. Ir pats pavadinimas „VEIDAI“ čia ima skambėti plačiau: tai ne tik autorių veidai, bet ir laiko veidai, skirtingi tos pačios epochos pavidalai. Viename gali būti daugiau atsargumo, kitame – daugiau nerimo, trečiame – ironijos, ketvirtame – melancholijos, tačiau nė vienas iš jų vienas pats negali atstoti visos kartos. Tik jų sankirta leidžia matyti platesnį paveikslą.
Tokioje knygoje svarbu ir tai, kad literatūra ne visada pateikia atsakymą. Kartais jos paskirtis yra išlaikyti klausimą. „VEIDAI ’87“ man įdomus ir tuo, kad jis neleidžia lengvai uždaryti savo laiko į vieną formulę. Čia nėra vienos epochos nuotaikos, vieno žmogaus tipo ar vieno santykio su pasauliu. Yra daug skirtingų būsenų, ir būtent jų sambūvis suteikia almanachui tikrumo. Kiekviena karta savyje turi prieštaravimų. Žmogus gali vienu metu norėti išsaugoti tai, kas jam brangu, ir trokšti, kad viskas pasikeistų. Jis gali bijoti permainos ir kartu jos laukti. Gali būti prisirišęs prie praeities, tačiau nenorėti joje likti. Tokie prieštaravimai nėra silpnumas. Jie yra gyvenimo tikrovė. Literatūra juos gali išlaikyti nesunaikindama vieno dėl kito.
Šiandien toks skaitymas gali atrodyti net kiek svetimas. Esame įpratę prie greičio, tiesioginio komentaro, aiškios pozicijos, greitai atpažįstamos minties. Todėl susidūrimas su literatūra, kuri kalba aplinkui, kuri ne viską paaiškina ir ne viską iš karto atiduoda skaitytojui, gali tapti savotišku išbandymu. Tačiau būtent tas lėtumas leidžia pajusti, kiek daug gali turėti nepasakyta mintis. Kai tekstas nepaaiškina savęs iki galo, skaitytojas priverstas jame dalyvauti. Jis turi ne tik suprasti, bet ir prisiminti, susieti, pajusti, grįžti atgal. Tokia literatūra nepasako: štai kas vyksta. Ji leidžia pajusti, kad po tuo, kas vyksta paviršiuje, yra dar vienas sluoksnis. Ir tas sluoksnis priklauso žmogui.
Todėl „VEIDAI ’87“ nėra uždara praeities knyga. Ji leidžia kalbėti ir apie dabartį, ne todėl, kad mūsų laikas būtų toks pats, o todėl, kad žmogaus santykis su savo epocha niekada nėra visiškai paprastas. Pasikeitė sistemos, technologijos, informacijos greitis, viešosios kalbos formos, tačiau liko pats klausimas: kaip žmogus išsaugo savo balsą tarp daugybės kitų balsų? Kaip atskiria tai, ką iš tikrųjų nori pasakyti, nuo to, ką jam diktuoja aplinka? Kaip supranta savo laiką dar tada, kai jis nėra tapęs praeitimi? Šie klausimai nėra 1987-ųjų kopija dabartyje, tačiau jie leidžia suprasti, kodėl senas tekstas vis dar gali būti gyvas. Praeitis kartais tampa aktuali ne tada, kai ji tiesiogiai panaši į dabartį, o tada, kai padeda mums geriau pamatyti tai, ko savo laike nepastebime.
Galbūt todėl verta klausti ne tik, ką „VEIDAI ’87“ pasakoja apie anuomet, bet ir ką jie palieka apie mus. Kiekviena epocha mano, kad pati save supranta, tačiau tik vėliau paaiškėja, kokie jos bruožai buvo iš tiesų svarbūs. Mes taip pat gyvename laiką, kuris vieną dieną bus skaitomas iš atstumo. Mūsų tekstai, mūsų kalba, mūsų nutylėjimai, mūsų baimės, mūsų įpročiai, net mūsų kasdienybės detalės gali tapti būsimos atminties medžiaga. Todėl senas almanachas tampa savotišku veidrodžiu: žiūrėdami į praeitį galime pastebėti ne tik ją, bet ir savo pačių santykį su dabartimi. Tai nėra tiesioginis palyginimas tarp dviejų epochų. Greičiau supratimas, kad žmogus niekada nėra visiškai atsiskyręs nuo savo laiko, net kai bando nuo jo pabėgti.
Šitaip „VEIDAI ’87“ galima skaityti ir kaip kultūrinės atminties sluoksnį. Kultūra išsaugo ne tik tai, kas buvo garsiai pasakyta, bet ir tai, kas buvo pasakyta tyliau. Kartais būtent literatūra išsaugo tuos žmones ir tas būsenas, kurios niekur kitur nebuvo užrašytos. Ji neprivalo būti istoriniu dokumentu, kad taptų istorijos liudininke. Užtenka, kad ji būtų tikra savo žmogui. Užtenka, kad autorius būtų užfiksavęs savo laiką ne kaip abstrakčią epochą, o kaip gyvenamą aplinką. Tada po daugelio metų skaitytojas gali atpažinti ne vien datą, bet ir žmogaus buvimą joje.
Todėl šis almanachas nėra vien apie literatūrą 1987 metais. Jis apie tai, kaip literatūra apskritai gyvena laike. Vienu metu tekstas priklauso autoriui, vėliau – jo kartai, dar vėliau – istorijai, o galiausiai jis atsiduria kito skaitytojo akyse, kuris į jį žvelgia iš visai kito pasaulio. Kiekvienas toks skaitymas šiek tiek pakeičia tekstą. Tačiau kartu tekstas keičia ir skaitytoją, nes priverčia jį trumpam įžengti į svetimą laiką. „VEIDAI ’87“ būtent ir suteikia tokią galimybę – ne apsimesti, kad galime visiškai sugrįžti į 1987-uosius, o bent trumpam pabandyti išgirsti, kaip skambėjo žmogaus balsas prieš tai, kai istorija pati įgavo kitą toną.
Šiame taške ypač svarbus tampa laukimo motyvas. Laukimas yra neįvykęs įvykis, tačiau jis gali turėti didžiulį psichologinį svorį. Žmogus laukdamas nežino, ko tiksliai laukia, tačiau jaučia, kad dabartis negali tęstis taip pat. Toks jausmas gali prasidėti labai tyliai – nuo abejonės, nuo klausimo, nuo nepasitikėjimo vienu sakiniu, nuo noro pažvelgti į praeitį kitu kampu. Literatūroje šis laukimas gali būti beveik nepastebimas, tačiau būtent jis suteikia tekstui papildomą įtampą. Ne todėl, kad autorius būtinai numatytų ateitį, o todėl, kad jis jaučia dabarties ribas. Ir galbūt tai yra viena tiksliausių priešlūžinės literatūros būsenų: ne žinojimas, o nuojauta.
Dėl to „VEIDAI ’87“ galima skaityti kaip knygą apie ribą. Ne tik istorinę, bet ir vidinę. Tarp to, kuo žmogus buvo, ir tuo, kuo dar tik tampa. Tarp paveldėtos kalbos ir naujo balso. Tarp tylos ir kalbėjimo. Tarp praeities, kuri dar stipriai laiko, ir ateities, kuri dar neturi aiškaus pavidalo. Tokia riba nėra patogi, tačiau būtent joje atsiranda daugiausia kūrybinės energijos. Kai viskas aišku, literatūra gali tik aprašyti. Kai niekas neaišku, ji pradeda ieškoti. O ieškojimas visada yra judėjimas.
Todėl šio almanacho literatūrinė vertė man atrodo susijusi ne su tuo, kiek jame galima rasti „teisingų“ atsakymų apie epochą, o su tuo, kiek daug jis palieka nebaigta. Jo tekstai leidžia pamatyti, kaip žmogus mąsto tada, kai pasaulis dar nėra iki galo paaiškintas, kai senos reikšmės nebeveikia taip pat, o naujos dar tik formuojasi. Tai labai gyva būsena. Ji nepatogi, kartais sunki, kartais melancholiška, tačiau būtent todėl ir kūrybinga. Iš jos gali atsirasti naujas santykis su kalba, naujas santykis su praeitimi, naujas žmogaus supratimas.
„VEIDAI ’87“ nėra knyga apie vieną istoriją. Tai knyga apie žmones, kurie gyveno istorijos viduje dar nežinodami, kaip ji bus pavadinta vėliau. Jų tekstuose išlieka ne tik epochos ženklai, bet ir individualus bandymas išsaugoti save, savo kalbą, savo matymą. Jie ne visada kalba apie didžiuosius įvykius, tačiau jų tekstuose galima išgirsti mažesnį, intymesnį istorijos garsą – žmogaus balsą, kuris nenori ištirpti aplinkoje. Šis balsas nėra herojiškas vien todėl, kad tylus. Jis nėra silpnas vien todėl, kad nešaukia. Kartais kaip tik tyloje slypi didžiausia pastanga neprarasti savęs. Išsaugoti savo žodį reiškia išsaugoti dalį savęs. Išsaugoti savo jautrumą reiškia neleisti aplinkai visiškai perrašyti žmogaus vidaus. Todėl literatūra čia tampa ne pabėgimu nuo tikrovės, o vienu iš būdų joje išlikti. Ne laisve nuo pasaulio, o galimybe išlaikyti savo santykį su juo. Ne deklaracija, o vidine pastanga neprarasti balso.
Galų gale šis almanachas kalba ne vien apie 1987-uosius. Jis kalba apie tą keistą žmogaus būseną, kai pasaulis dar stovi savo vietoje, tačiau žmogus jau nebegali į jį žiūrėti taip pat. Būtent tada atsiranda literatūra, kuri nėra nei visiškas tylėjimas, nei atviras šauksmas. Ji atsiranda tarpinėje erdvėje – tarp pasakymo ir nutylėjimo, tarp atminties ir dabarties, tarp asmeninės patirties ir bendro laiko. Tai literatūra, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti santūri, tačiau ilgiau skaitant jos paviršiuje atsiveria įtrūkimai, o juose – visas laikotarpio neramumas. Ir galbūt todėl „VEIDAI ’87“ išlieka įdomūs ne vien kaip savo epochos leidinys. Jie leidžia pajusti, kaip gimsta balsai tada, kai senoji kalba jau nebesugeba visko pasakyti, o naujoji dar tik ieško savo formos.
Tai dokumentas, kuris rodo, kaip gimsta balsai, kai pasaulis dar nepasikeitęs, kai žmogus dar negali kalbėti garsiai, bet jau nebegali tylėti. Ir būtent ši įtampa – tarp tylos ir kalbos, tarp struktūros ir vidinio judesio, tarp paveldėtos praeities ir dar neįvardytos ateities – yra didžiausias šio almanacho svoris. Jo vertė slypi ne vien tame, kad šiandien galime atpažinti artėjančio lūžio ženklus. Dar svarbiau tai, kad galime pamatyti žmogų prieš lūžį: žmogų, kuris dar nežino, kas bus rytoj, tačiau jaučia, kad vakar dienos kalbos jam nebeužtenka; žmogų, kuris dar gyvena ankstesniame pasaulyje, tačiau jau kuria savąjį jo viduje. Praeitis čia neatsiduria už stiklo. Ji vis dar kalba – kartais tiesiogiai, dažniau per nuojautą, per vaizdą, per formą, per tai, kas liko nepasakyta. Ir būtent todėl šis almanachas gali būti skaitomas ne kaip uždarytas 1987-ųjų dokumentas, o kaip gyvas literatūros ir laiko susitikimas. Susitikimas, kuriame praeitis žvelgia į dabartį, o dabartis, atsivertusi praeitį, pirmą kartą gali suprasti, kad kiekvienas laikas turi savo tylą, savo spaudimą, savo akląsias zonas ir savo balsus, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek randa būdą būti išgirsti.