Kai teatras tampa gyvenimu: “Teatras pakerėtas”
Teatras gali būti profesija. Gali būti darbas, scena, institucija, spektaklis ar net pragyvenimo šaltinis. Tačiau kartais teatras tampa kažkuo daugiau – gyvenimo būdu, nuo kurio žmogus nebegali atsiriboti net nulipęs nuo scenos. Tuomet teatras ima veikti ne tik kaip meninė erdvė, bet ir kaip pasaulėžiūra: jis formuoja žmogaus santykį su savimi, kitais, kūryba ir pačiu gyvenimu. Ką reiškia būti taip paveiktam teatro, kad jis tampa nebe pasirinkta profesija, o beveik likimu?
Į šį klausimą netiesiogiai atsako Alberto Vilimo knyga „Teatro pakerėtas“, pirmą kartą išleista 1996 metais. Tai knyga, atsiradusi iš ilgametės aktoriaus ir režisieriaus patirties, tačiau jos vertė slypi ne vien pasakojime apie spektaklius ar teatro kūrimo principus. Vilimas kalba apie žmogų teatre – apie jo pašaukimą, atsakomybę, ambicijas, konfliktus, santykį su autoritetu ir bendruomene. Todėl šiandien, praėjus trims dešimtmečiams nuo knygos pasirodymo, įdomu ją perskaityti ne kaip seną režisūros vadovėlį, o kaip vienos teatro epochos liudijimą.
Vilimo teatrinė patirtis susiformavo Juozo Miltinio mokyklos aplinkoje, Panevėžio teatro scenoje, sovietmečio kultūros sistemoje ir vėliau – regioniniame bei mėgėjų teatre. Jo knygoje susitinka skirtingos teatro sampratos: režisierius kaip autoritetas, teatras kaip pašaukimas, scena kaip bendruomenės telkimo vieta ir kūryba kaip nuolatinė kova su savimi bei aplinka. Šiandien dalis šių nuostatų gali atrodyti svetimos ar net problemiškos, tačiau būtent dėl to jos tampa įdomios. „Teatro pakerėtas“ leidžia ne tik pažvelgti į praeities teatrą, bet ir iš naujo užduoti klausimą, ko iš teatro tikimės šiandien.
Galbūt svarbiausia šios knygos mintis slypi pačiame jos pavadinime. Būti teatro pakerėtam reiškia ne vien mylėti sceną. Tai reiškia leisti teatrui pakeisti savo gyvenimą. Tačiau kur baigiasi pašaukimas ir prasideda priklausomybė? Kada režisieriaus autoritetas tampa kūrybine atsakomybe, o kada – valdžia? Ar mėgėjų teatras gali būti toks pat prasmingas kaip profesionalioji scena? Ir ką šiandien, kai teatras tapo daug įvairesnis ir mažiau hierarchiškas, galime pasiimti iš žmogaus, kuris teatrą suvokė kaip gyvenimo būdą?
Būtent šiuose klausimuose „Teatro pakerėtas“ išlieka gyvas.
Ne knyga apie teatrą, o knyga apie žmogų, kurį teatras pasiėmė
Yra knygų apie teatrą ir yra knygų, kuriose teatras tampa žmogaus gyvenimo forma. Albertas Vilimas savo 1996 metais išleistoje knygoje „Teatro pakerėtas“ priklauso antrajai kategorijai. Tai nėra šaltas teatrologinis traktatas, nesiekiantis objektyviai susisteminti Lietuvos scenos istorijos, ir nėra vien praktinis režisieriaus vadovėlis. Tai daug asmeniškesnis, vietomis manifestiškas, vietomis prisiminimų ir apmąstymų kupinas pasakojimas apie žmogų, kuris teatrą patyrė ne kaip profesiją, o kaip likimą. Pats Vilimo gyvenimas šią knygos antraštę paverčia beveik autobiografine formule: jis mokėsi Juozo Miltinio teatro studijoje, dirbo Panevėžio teatre aktoriumi, vėliau Maskvos valstybiniame kultūros institute įgijo liaudies teatro režisieriaus specialybę, o didelę savo kūrybinio gyvenimo dalį skyrė teatrui Žemaitijoje. 1996-ieji, kai pasirodė ši knyga, buvo ypatingas lūžio laikas: nepriklausoma Lietuva jau buvo atkurta, tačiau jos teatro žmonių sąmonėje dar gyvavo sovietmečiu susiformavusi meninė etika, autoritetai, mokyklos, konfliktai ir scenos supratimas. Todėl šiandien „Teatro pakerėtas“ įdomi ne vien tuo, ką Vilimas pasakoja apie teatrą, bet ir tuo, kokį teatro žmogų pati knyga išsaugo. Tai žmogų, kuriam scena nėra neutralus darbo laukas, o erdvė, kurioje sprendžiamas jo paties santykis su gyvenimu, menu, žmonėmis ir savimi. Knygą galima skaityti kaip autobiografinį liudijimą, kaip vienos teatro tradicijos dokumentą, kaip režisieriaus manifestą ir net kaip ginčą su savo epocha. Būtent todėl jos šiandien nereikėtų vertinti klausimu, ar Vilimo patarimai dar tinka dabartiniam teatrui. Daug svarbiau klausti: ar dar įmanoma toks santykis su teatru, kai žmogus ne tik dirba teatre, bet ir gyvena juo?
Pakerėjimas kaip teatro filosofija
Pats žodis pakerėtas yra raktas į visą knygą. Jis iš karto atmeta neutralią profesijos sampratą. Pakerėjimas reiškia, kad žmogus teatrą pasirenka ne visai racionaliai; tam tikra prasme ne jis pasirenka teatrą, o teatras pasirenka jį. Tokia laikysena labai skiriasi nuo šiandieninės kultūros, kur menininko veikla vis dažniau apibrėžiama profesiniais terminais: projektas, produkcija, finansavimas, karjera, auditorija, rezultatas. Vilimo pasaulyje teatras yra beveik egzistencinė kategorija. Jis žmogų drausmina, išbando, kartais pažemina, kartais išaukština, tačiau svarbiausia – neleidžia jam likti tokiam, koks buvo prieš įžengdamas į sceną. Todėl „Teatro pakerėtas“ iš esmės yra knyga apie pašaukimą. Apie tą nepatogų, šiandien gal net įtartinai skambantį žodį, kuriuo nusakome veiklą, reikalaujančią daugiau negu kompetencijos. Vilimo biografijoje teatras iš tiesų tapo tokia jėga: 2021 m. pokalbyje jis pats savo santykį su scena apibūdino kaip gyvenimą teatre „tarsi vienuolyne“, o teatrinę iliuziją – kaip jėgą, padėjusią išsaugoti jo svajonių pasaulį ir ištverti sudėtingą asmeninį gyvenimą. Šioje vietoje knyga tampa nebe vien apie teatrą. Ji kalba apie žmogaus poreikį turėti erdvę, kurioje jo gyvenimas įgyja didesnę prasmę negu kasdienybė. Ir čia slypi tiek jos stiprybė, tiek pavojus: teatras gali išgelbėti žmogų, bet gali tapti ir jo priklausomybe; gali suteikti gyvenimui prasmę, bet gali pareikalauti per daug gyvenimo.
Režisierius tarp autoriteto ir valdžios
Vilimo teatrinę pasaulėžiūrą būtina skaityti Juozo Miltinio šešėlyje. Tai ne vien biografinis faktas – Miltinio studija buvo tam tikra teatro žmogaus ugdymo mokykla, kurioje sceninis amatas buvo susietas su platesniu kultūriniu ir moraliniu išsilavinimu. Vilimo kartai režisierius nebuvo tik techninis spektaklio koordinatorius; jis buvo teatro pasaulio architektas, žmogus, turintis viziją, reikalaujantis iš aktoriaus ne vien atlikti vaidmenį, bet keistis, mąstyti, augti. Ir čia atsiranda viena svarbiausių „Teatro pakerėto“ problemų: kiek gali būti stiprus režisieriaus autoritetas, kad jis dar liktų kūrybiniu autoritetu, o netaptų valdžia? Šiandien šis klausimas dar aktualesnis, nes šiuolaikinis teatras vis labiau kalba apie kolektyvinę autorystę, aktoriaus savarankiškumą, dramaturgo, scenografo, kompozitoriaus ir kitų kūrėjų lygiavertiškumą. Vilimo tradicijoje jaučiama stipresnė režisieriaus figūra – kūrėjas, kuris mato visumą ir reikalauja, kad kiti ją įgyvendintų. Šiandien tokį modelį galime kritikuoti, tačiau jo nereikia karikatūrizuoti. Režisieriaus autoritetas atsiranda todėl, kad teatras reikalauja sprendimų, o sprendimai be atsakomybės virsta chaosu. Problema prasideda tada, kai autorystė tampa neliečiamybe. Todėl Vilimo teatrinė tradicija šiandien įdomi ne kaip receptas, o kaip provokacija diskusijai apie kūrybinę valdžią. Miltinio teatro legenda apskritai yra susijusi su ypatingu režisieriaus kultu, kurį vėlesni teatro stebėtojai jau yra kvestionavę, klausdami, kodėl šiame teatre taip stipriai įsitvirtino režisieriaus kultas ir kaip pati Miltinio legenda veikė jo mokinius bei vėlesnes kartas.
Kūrėjas prieš sistemą: maištas, ambicija ir savęs mitologija
Kita tanki Vilimo knygos gysla – kūrėjo konfliktas su sistema. Menininkas nori kurti taip, kaip mato, o institucija nori, kad jis veiktų taip, kaip galima. Šis konfliktas ypač svarbus žmogui, kurio kūrybinė savivoka susiformavo sovietmečio kultūros sistemoje, tačiau kuris savo knygą išleido jau nepriklausomoje Lietuvoje. Vilimo kūrybos vertintojai yra pastebėję būtent šią dilemą: ar konfliktai kyla iš užgautų kūrėjo ambicijų, ar iš to, kad stipri meninė asmenybė paprasčiausiai sunkiai telpa į griežtą sistemą. Šis klausimas nepatogus todėl, kad atsakymas nėra vienas. Menininkas gali būti teisus, kovodamas su sistema, bet jis taip pat gali būti neteisus, savo užsispyrimą palaikydamas menine tiesa. Todėl „Teatro pakerėtas“ galima skaityti ir kaip subtilią kūrėjo savęs mitologiją: žmogus pasakoja apie teatrą, tačiau kartu kuria savo paties portretą – nepalaužiamo, reikalaujančio, kartais konfliktuojančio, bet teatrui ištikimo žmogaus portretą. Tai nėra priežastis atmesti jo liudijimą; priešingai, autobiografinio teksto subjektyvumas tampa jo verte. Skaitydami turime atskirti faktą nuo prisiminimo, prisiminimą nuo interpretacijos, o interpretaciją – nuo savęs pateisinimo. Šiuo požiūriu Vilimo knyga labai įdomi: ji leidžia stebėti ne tik Lietuvos teatro istoriją, bet ir kaip teatro žmogus pats kuria savo vietą toje istorijoje. Šiandien sistema jau nebūtinai yra cenzorius ar valstybinė institucija. Ji gali būti projektinio finansavimo mechanizmas, kultūros politika, rinkodara, festivalio estetika, auditorijos lūkesčiai ar socialinių tinklų logika. Pasikeitė sistemos veidas, tačiau kūrėjo ir sistemos konfliktas niekur nedingo.
Mėgėjų teatras: ne antrarūšė scena, o kultūros gyvybė
Vienas stipriausių Vilimo pasaulėžiūros aspektų yra jo santykis su mėgėjų, arba liaudies, teatru. Šiandien pats žodis „mėgėjas“ kartais klaidingai susiejamas su neprofesionalumu kaip menine silpnybe, tačiau Vilimo gyvenimas šią hierarchiją griauna. Jo veikla Žemaitijoje buvo glaudžiai susijusi su regioniniu teatro gyvenimu: Telšių Žemaitės dramos teatro istorija nurodo, kad 1976 m. Vilimas ten pastatė Levo Tolstojaus „Tamsos galybę“, o jo vadovavimo laikotarpiu teatre kūrė žmonės, kurie vėliau tapo svarbiais regiono scenos dalyviais. Dar svarbiau, kad mėgėjų teatras Vilimui nebuvo „mažesnis profesionalaus teatro variantas“. Tai buvo vieta, kurioje teatras tampa bendruomenės gyvenimo dalimi. Čia galima įžvelgti vieną šiandien ypač aktualią mintį: teatro vertės negalima matuoti vien profesionalaus statuso ženklu. Žmogus, kuris po darbo eina į repeticiją, mokosi tekstą, stengiasi scenoje ir prieš publiką įveikia savo baimę, patiria tikrą teatrinį veiksmą. Tai nėra „netikras teatras“ vien todėl, kad aktorius neturi profesinio diplomo. Vilimo praktika šią nuostatą patvirtina ir vėlesniais metais: 2013 m. Naujojoje Akmenėje jis režisavo Moljero „Apgautą vyrą“, subūręs skirtingų kartų atlikėjus – buvusius Stasės Niūniavaitės teatro aktorius, jaunesnės kartos dalyvius ir gimnazistus; pats Vilimas pabrėžė, kad scenoje susitiko net trys vaidybos stiliai. Šiandien, kai tiek daug kalbama apie bendruomeninį, socialinį ir dalyvaujamąjį meną, ši Vilimo patirtis atrodo beveik netikėtai šiuolaikiška: teatras gali būti ne tik spektaklio gamyba, bet ir žmonių telkimo, atminties, kartų susitikimo ir vietos tapatybės kūrimo būdas.
Teatras kaip bendruomenė ir atminties saugykla
Iš čia atsiveria dar vienas svarbus „Teatro pakerėto“ sluoksnis – teatras kaip atminties institucija. Profesionalus teatras dažnai saugo spektaklių, režisierių ir aktorių vardus, tačiau regionų mėgėjų scena saugo tai, ko oficiali kultūros istorija linkusi nepastebėti: vietos žmonių balsus, jų kūrybinius bandymus, bendruomenės santykius, kartų perdavimą. Vilimo veikla šioje srityje ypač reikšminga, nes jo aplinkoje teatras gyvavo ne tik kaip sceninis rezultatas, bet ir kaip žmonių tarpusavio ryšys. Telšių teatro istorija rodo, kad regiono scenoje režisieriai keitėsi, kolektyvai tai atgimdavo, tai apmirdavo, o vieno žmogaus pasitraukimas kartais reikšdavo viso teatro veiklos sulėtėjimą. Tai atskleidžia kitokią teatro prigimtį: teatras yra gyvas tik tol, kol yra žmonių, kurie nori jį tęsti. Šiame kontekste Vilimo knyga pati tampa teatro atminties dalimi. Ji užrašo tai, kas kitaip galėtų išnykti kartu su žmonėmis, kurie kūrė spektaklius ir kurių pavardės niekada nepateko į didžiąją Lietuvos teatro istoriją. Todėl knygos vertė šiandien slypi ne vien jos meninėse mintyse. Ji yra kultūrinės atminties kapsulė. Ir čia slypi paradoksas: knyga, kuri kartais gali atrodyti per daug subjektyvi, dėl to paties subjektyvumo tampa nepakeičiama. Oficialus istorikas gali parašyti, kada buvo pastatytas spektaklis; Vilimas gali parodyti, ką reiškė būti žmogumi, kuris tą spektaklį kūrė.
Pompastika, nelygi forma ir autobiografinė tiesa
Vis dėlto „Teatro pakerėtas“ nėra knyga be trūkumų, ir būtų klaida ją šiandien vien romantizuoti. Vilimo tekstuose juntamas tam tikras iškilmingumas, vietomis – pompastiška teatro ir kūrybos retorika. Vėlesnėje kritikoje apie jo autobiografinę kūrybą pastebėta, kad pasakojimas nėra visada tolygus: jis pereina į filosofinius svarstymus, dialogai kartais įgauna pjesės pobūdį, o autorius dažnai kelia klausimus, užuot pateikęs vienareikšmius atsakymus. Literatūriškai tai gali būti silpnybė. Skaitytojui, pripratusiam prie šiuolaikinės dokumentinės prozos, kur faktas atskiriamas nuo komentaro, Vilimo tekstas gali pasirodyti per daug emocionalus, deklaratyvus, kartais net moralizuojantis. Tačiau būtent čia reikia prisiminti, kad tai 1996 m. tekstas ir kad jo kalba priklauso tam tikrai teatro kultūrai, kurioje „menas“, „kūrėjas“, „pašaukimas“, „dvasia“ ir „teatras“ galėjo būti tariami didžiosiomis raidėmis. Šiandien mes galbūt nepasitikime tokiais didžiais žodžiais, nes žinome, kiek daug už jų gali slėptis tuščios deklaracijos. Tačiau Vilimo atveju jie nėra visiškai tušti – jo gyvenimo faktai rodo, kad teatrui jis iš tiesų skyrė didžiulę savo gyvenimo dalį. Todėl jo pompastiką reikėtų vertinti dvejopai: kaip meninę silpnybę ir kaip autentišką epochos emocinę temperatūrą. Šiuolaikinis kritikas neturėtų iš jos tyčiotis, bet ir neturėtų jos nekritiškai priimti. Reikia išgirsti ir tai, kas už tos pakilios kalbos slypi.
Kas paseno, o kas liko gyva?
Šiandien ne visos Vilimo teatro idėjos gali būti priimamos tiesiogiai. Paseno dalis hierarchinės teatro sampratos, kurioje režisierius gali būti suprantamas kaip aukščiausias scenos autoritetas; paseno ir pernelyg romantizuotas įsitikinimas, kad tikras menininkas privalo kentėti, aukotis ir beveik atsisakyti savęs dėl kūrybos. Šiuolaikinis teatras daug daugiau kalba apie kolektyvinę autorystę, kūrėjo teises, psichologinį saugumą, lygiavertiškumą ir įvairių meninių formų sambūvį. Tačiau paseno ne viskas. Liko gyvas klausimas apie atsakomybę. Liko gyvas klausimas apie kūrybinę drąsą. Liko klausimas, ar menas turi teisę būti nepatogus. Liko klausimas, ar menininkas privalo turėti savo poziciją. Liko ir klausimas apie teatro paskirtį: ar teatras turi tik linksminti ir reprezentuoti, ar jis vis dar gali keisti žmogų? Vilimo teatro žmogus tiki, kad gali. Šiuolaikinis teatras kartais į šį tikėjimą žiūri įtariai, tačiau visiškai jo atsisakyti negali. Net radikaliausias performansas, net dokumentinis spektaklis, net socialinis projektas vis tiek remiasi prielaida, kad susitikimas scenoje ir salėje kažką gali pakeisti. Šiuo požiūriu Vilimo „pakerėjimas“ nėra muziejinė relikvija. Jis yra kraštutinė teatro tikėjimo forma. Ir galbūt šiandien kaip tik verta savęs paklausti, ar mūsų teatras, turėdamas daugiau laisvės, technologijų ir teorinių galimybių, nepraranda to paprasto dalyko, kurį Vilimas laikė savaime suprantamu: kad teatrą turi daryti žmogus, kuriam jis iš tikrųjų rūpi.
Ar „Teatro pakerėtas“ dar priklauso šiandienos teatrui?
Taip, tačiau ne kaip instrukcija, o kaip ginčas. Ne kaip metodas, o kaip klausimas. Ne kaip galutinė teatro tiesa, o kaip vienos stiprios teatrinės pasaulėžiūros liudijimas. Šiandien šią knygą būtų klaidinga skaityti taip, tarsi joje pateiktos režisūros nuostatos būtų tiesiogiai pritaikomos dabartinei scenai. Jos vertė kita. „Teatro pakerėtas“ leidžia pamatyti, kaip teatras buvo suvokiamas žmogaus, kurio teatrinė patirtis jungė Miltinio tradiciją, sovietmečio kultūros sistemą, liaudies ir mėgėjų teatrą, regioninę sceną ir nepriklausomos Lietuvos pradžią. Vilimo vėlesnis gyvenimas patvirtina, kad tai nebuvo vien gražus knygos pavadinimas: net po daugelio metų jis save vadino aktoriumi ir režisieriumi iš pašaukimo, o teatre tebemėgino jungti skirtingas kartas. Todėl knygos šiandien nereikia nei garbinti, nei nustumti į praeitį. Reikia ją perskaityti priešpriešomis. Šalia šiuolaikinio teatro teorijos. Šalia aktoriaus kūrybinės autonomijos. Šalia postdraminio teatro. Šalia bendruomeninio meno. Šalia klausimo apie menininko darbo sąlygas. Ir tada paaiškėja įdomiausias dalykas: Vilimas ir šiandien gali su mumis ginčytis. Jis primena, kad teatras nėra vien institucija, produkcija ar kultūros paslauga. Jis yra gyvas žmonių susitikimas, kuriame kažkas rizikuoja savimi prieš kitus. Galima ginčytis, ar režisierius turi tiek galios, kiek jos reikalauja Vilimo tradicija; galima ginčytis su jo menininko romantizmu; galima atmesti jo retorinį iškilmingumą. Tačiau sunkiau atmesti jo pagrindinį klausimą: ar galima kurti teatrą iš tikrųjų neįsimylėjus pačios scenos?
Po pakerėjimo: ką ši knyga palieka šiandienos teatrui?
„Teatro pakerėtas“ šiandien pirmiausia palieka teatro kaip pašaukimo klausimą. Gyvename laikotarpiu, kai menas vis dažniau tampa projektu, profesija, institucine veikla, finansuojamu produktu ir viešojo gyvenimo dalimi. Tai savaime nėra blogai – profesionalumas, darbo sąlygos ir institucinė kultūra yra būtini. Tačiau Vilimo knyga primena kitą, beveik nepatogią tiesą: menas prasideda ne nuo paraiškos ir ne nuo premjeros, o nuo žmogaus vidinio poreikio kažką pasakyti. Šioje vietoje jo romantizmas gali būti kritikuojamas, tačiau visiškai iš jo pasitraukti neįmanoma. Menas be pašaukimo gali tapti profesija, o teatras be vidinės būtinybės – renginiu. Vilimas reikalauja iš teatro daugiau negu funkcijos: jis reikalauja, kad jis būtų žmogaus egzistencijos forma.
Kartu knyga palieka ir atsakomybės už teatrinę atmintį klausimą. Vilimo pasaulis nėra vien didžiųjų Lietuvos scenų istorija. Tai ir regionų teatrai, mėgėjų kolektyvai, žmonės, kurie po darbo eina į repeticiją, mokosi tekstus, kuria spektaklius ir savo miestuose palaiko scenos gyvybę. Tokia teatro istorija lengvai išnyksta, jei nėra užrašoma. Todėl „Teatro pakerėtas“ vertingas ir kaip dokumentas apie kultūrą, kuri ne visada patenka į oficialius teatro istorijos pasakojimus. Šiuo požiūriu Vilimo patirtis šiandien netikėtai susišaukia su bendruomeninio ir dalyvaujamojo teatro idėjomis. Jo vėlesni darbai, kai į sceną buvo kviečiamos skirtingos kartos, rodo, kad teatras gali ne tik parodyti kūrinį, bet ir sukurti bendruomenę, perduoti atmintį ir sujungti žmones, kurie kitu atveju nebūtų susitikę.
Ir pagaliau ši knyga palieka neužbaigtą ginčą apie tai, kas yra tikras teatras. Galima nesutikti su Vilimo hierarchijomis, su režisieriaus autoriteto samprata, su menininko pasiaukojimo romantizavimu, su vietomis per daug iškilminga jo kalba. Galima sakyti, kad šiandien teatras yra laisvesnis, atviresnis, lygiavertiškesnis ir įvairesnis. Visa tai tiesa. Tačiau būtent todėl Vilimo knyga dar reikalinga: ji leidžia mums suprasti, ką praradome kartu su tuo senuoju teatro tikėjimu ir ką iš jo galime pasiimti nesugrįždami į praeitį. „Teatro pakerėtas“ šiandien nėra knyga, kurią reikėtų sekti. Tai knyga, su kuria verta ginčytis. O gyvam teatrui ginčas su savo praeitimi yra ne mažiau reikalingas negu naujų formų paieška. Jei Vilimo teatras sakė „atsiduok scenai“, šiandien galime atsakyti: atsiduok scenai, bet neprarask savęs joje. Jei jis sakė, kad teatras gali tapti gyvenimu, šiandien pridėkime: tačiau gyvenimas visada turi būti didesnis už teatrą. Ir būtent šioje įtampoje – tarp pakerėjimo ir kritinio atstumo – Alberto Vilimo knyga dar gali būti gyva.