Vandens atmintis: Gocento peizažų gyvastis
V.A. Gocentas
"Lėktuvai virš Klaipėdos" 1986 m., Vilnius. Drobė, aliejus, 70x50
cm.
„Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai“ - taip pavadinta Vytauto A. Gocento tapybos paroda, eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje ir veiksianti iki birželio 30 dienos. Šis pavadinimas tiksliai įvardija tai, kas čia atsiveria: ne kraštovaizdžio atkartojimas, o jo meninė sandara - spalvos, šviesos, vandens ir žemės santykiai, iš kurių Gocentas kuria savitą, intensyvų tapybos pasaulį. „Etiudai“ ir „peizažai“ čia nėra žanrinės etiketės - tai du skirtingi žvilgsnio režimai: greitas, vietoje pagautas motyvas ir ilgesnis, gilesnis krašto matymas, kuriame svarbiausia tampa ne detalė, o visuma.
Tarp mito ir atminties: kai Palemonas nusileidžia nuo pjedestalo ir ima vaikščioti tarp mūsų
Vido Poškaus meno kųžūrinys.
Šią vasaros pradžią Jurbarke atsidūriau ne kaip žiūrovas. Tuo metu mieste buvo eksponuojamos ir dvi mano parodos, todėl dienos sukosi tarp susitikimų, pokalbių, atidarymų ir nuolatinio judėjimo iš vienos erdvės į kitą. Atrodė, kad visas dėmesys savaime kryps į savus projektus, tačiau nutiko priešingai. Tame pačiame Jurbarko krašto muziejuje veikė Vido Poškaus paroda „Palemonidai“, prie kurios vis sugrįždavau tarp kitų darbų ir įsipareigojimų. Iš pradžių vedamas smalsumo, vėliau - jau vedamas pačios parodos traukos. Ir būtent čia prasidėjo pirmoji įtampa: Poškaus paroda traukia ne tik tuo, ką rodo, bet ir tuo, ką slepia. Ji veikia kaip magnetas, bet kartu kaip spąstai - įtraukia, o tada priverčia suabejoti pačiu žiūrėjimo aktu.
Tarp langustinų ir kiškių: nebaigto kūrinio šviesa
Evelina Simanavičiūtė-Duja "KAIP ŽIŪRĖTI
Į LANGUSTINUS".
Po ilgos kelionės per Lietuvą grįžti į Klaipėdą ir suspėti į Evelinos Simanavičiūtės-Dujos parodos atidarymą – tarsi sugrįžti į savo paties kūrybinį branduolį, į vietą, kurioje menas dar nėra sustingęs, dar nėra užrakintas, dar nėra išlygintas iki reprezentacinio blizgesio. Ši paroda – „Langustinai ir kiškiai“ – galerijoje „Lyceum“ atsiveria kaip retas, beveik ritualinis momentas, kai žiūrovui leidžiama matyti kūrinį ne tada, kai jis jau „paruoštas“, bet tada, kai jis dar kvėpuoja, dar auga, dar ieško savo formos. Čia ne ekspozicija, o procesas; ne rezultatas, o tapsmas; ne iliustracija, o bendrakūra su tekstu, kuris taip pat dar tik gimsta.
Evelina Simanavičiūtė-Duja čia pasirodo ne kaip dailininkė, kuri pristato užbaigtą ciklą, bet kaip kūrėja, leidžianti žiūrovui įeiti į savo kūrybos virtuvę. Drąsa, kurią šiandien retai kas pasirenka. Dauguma menininkų saugo savo procesą kaip intymiausią teritoriją, tačiau Evelina kartu su dramaturge ir rašytoja Dovile Zavedskaitė atveria jį taip, lyg kvietimą į laboratoriją, kurioje dar tebevyksta reakcijos, dar tebeverda spalvos, dar tebesiformuoja naratyvai.
Sergejus Seleckij: vandens tyrumo ir žmogaus būties įtampos metraštis
Sergejaus Seleckijaus tapyba
Seleckijaus kūryba visada prasideda nuo vidinės tylos, tokios tirštos ir sunkios, kad ji tampa beveik fizine, nes ši tyla nėra ramybė, o įtampa, kuri kaupiasi lėtai ir neišvengiamai, kol galiausiai užpildo visą žiūrovo vidų ir priverčia jį sustoti, įkvėpti ir pajusti, kad čia nėra jokio paviršiaus, jokio lengvo žvilgsnio, jokio dekoratyvumo. Tai kūryba, kuri neina per akis, o eina per vidų, per tą vietą, kur žmogus paprastai slepia savo trapumą, savo nerimą, savo ilgesį, ir būtent todėl šis menas veikia ne kaip vaizdas, o kaip būsena, kuri iškyla nevalingai ir neleidžia atsitraukti. Seleckijus niekada nesiekia sukurti patogaus santykio su žiūrovu, nes jam svarbu ne estetika, o tiesa, ne forma, o vidinis judėjimas.
Manto Meškėlos miestas, kuris atsiveria tik tam, kas išdrįs jį jausti
Mantas
Meškėla "NIAUKIASI". 60x80cm. 2021
Manto Meškėlos tapyboje Vilnius atsiveria ne kaip geografinė vieta, ne kaip architektūrinis žemėlapis ir ne kaip turistinis maršrutas, o kaip gyvas, daugiasluoksnis, laiko ir atminties prisodrintas organizmas, kurio oda yra sienos, kurių faktūra primena šimtmečių prisilietimus, o kraujotaka teka gatvėmis, kurios niekada nebūna visiškai tuščios, net jei jose nėra žmonių, nes jose visada lieka žingsnių aidai, balsų šešėliai ir istorijų nuotrupos. Kvėpavimas sklinda iš šviesos ir tamsos pulsavimo, kuris keičiasi taip natūraliai, lyg miestas būtų gyvas kūnas, turintis savo ritmą, savo nuotaiką, savo tylą ir savo nerimą, o šis pulsavimas tampa ne tik fonu, bet ir vidiniu tapybos varikliu, kuris formuoja visą emocinę struktūrą. Būtent ši nuotaika, ši tyla ir šis nerimas tampa pagrindine tapybos ašimi, kurioje spalvos nebeatrodo kaip pigmentai, o virsta atmosferomis, būsenomis ir emocijomis, kurios įsigeria į žiūrovą taip, kaip drėgmė įsigeria į senamiesčio akmenis.