Apie buvimą matomai, bet nepažintai
Kai šiuolaikiniame Lietuvos meno lauke kalbama apie jaunąją tapybos kartą, dažniausiai akcentuojami stiliai, medijos, technologijos arba rinkos sėkmės istorijos. Tačiau retai susimąstoma apie kur kas sunkiau apibrėžiamą reiškinį – autoriaus gebėjimą sukurti atpažįstamą pasaulį. Ne braižą. Ne techniką. Ne spalvinę sistemą. Būtent pasaulį. Tokią vizualinę ir emocinę teritoriją, į kurią patekęs žiūrovas po kelių sekundžių jau supranta, kad yra konkretaus autoriaus erdvėje. Justinos Gvės kūrybos išskirtinumas pirmiausia slypi čia. Jos darbai neatrodo kaip atsitiktinių paveikslų rinkinys. Jie veikia kaip vientisa visuma, tarsi vienas didelis pasakojimas, nuolat papildomas naujais skyriais. Šiandien, kai didelė dalis jaunųjų autorių dar tik ieško savo balso arba sąmoningai migruoja tarp skirtingų stilistikų, Gvė jau yra sukūrusi savitą teritoriją, kurioje atpažįstami ne tik paveikslai, bet ir pats žvilgsnis į žmogų. Tai svarbus skirtumas. Daugelis menininkų kuria kūrinius. Kai kurie kuria estetiką. Tačiau tik nedaugeliui pavyksta sukurti pasaulį. O būtent pasaulis ilgainiui tampa tikruoju autoriaus parašu.
Šviesos likučiai ant senų sienų
Arvydo Urniežiaus kūryboje Vilniaus senamiesčio vaizdai, architektūros fragmentai ir kasdienės aplinkos detalės susitinka su abstraktesnėmis formomis bei laisvesne spalvų raiška. Menininko paveiksluose miestas nėra vien atpažįstamų vietų atvaizdas – jis tampa nuotaikos, prisiminimų ir asmeninio žvilgsnio erdve. Stogai, sienos, langai ir kiemai gali išlikti tik kaip nuojautos ar fragmentai, o jų reikšmę papildo spalvų santykiai, šviesa ir tapybos paviršius.
Šioje apžvalgoje dėmesys skiriamas tam, kaip keičiasi Urniežiaus kūryba – nuo konkretesnių miesto vaizdų iki abstraktesnių kompozicijų, kuriose vis svarbesnį vaidmenį atlieka spalva, forma ir bendras kūrinio ritmas. Taip pat aptariama, kaip jo darbuose susipina skirtingi motyvai, kokias asociacijas jie gali kelti ir kodėl paveikslai ne visada pateikia vieną aiškų pasakojimą ar atsakymą.
Kai vanduo prisimena
Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės akvarelė tarp kontrolės, atminties, klaidos ir atgimimo
Kai menininkė išnyra iš miesto rūko
Klaipėdoje žmonės į tavo akiratį kartais ateina ne iš gatvės. Jie lyg išplaukia iš rūko, nuo marių, iš uosto pusės. Vitalija Šukšinaitė-Ratienė man irgi kažkaip taip pasirodė – tarsi Kastytis, netikėtai iškilęs iš vandens, tik šįkart ne iš Baltijos, o iš akvarelės. Šis palyginimas gal ir netikėtas, tačiau Klaipėdos menininkės atveju vanduo nėra vien gražus vietinis fonas, kurį būtų galima lengvai prijungti prie jos kūrybos kaip miesto ženklą. Vanduo čia yra pati darbo medžiaga, kūrybinio proceso dalyvis, o tam tikra prasme – ir jos dabartinio santykio su menu metafora. Jis nepaklūsta taip, kaip paklūsta pieštuko linija ar iš anksto suplanuota interjero schema: pigmentą galima nukreipti, bet ne visiškai kontroliuoti, galima bandyti numatyti jo elgesį, tačiau negalima iki galo žinoti, kur jis sustos, kaip susilies, ką paliks popieriuje. Būtent ši neapibrėžtumo savybė, mano akimis, yra vienas svarbiausių raktų į Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės kūrybą. Jos akvarelėse peizažas nėra vien gamtos vaizdas. Jis atsiranda iš susitikimo tarp sumanymo ir atsitiktinumo, tarp rankos sprendimo ir vandens elgesio, tarp to, ką menininkė nori pavaizduoti, ir to, ką pati medžiaga jai pasiūlo. Todėl į jos kūrybą įdomu žiūrėti ne tik kaip į akvarelinių peizažų rinkinį, bet ir kaip į menininkės bandymą iš naujo susitarti su pačia kūrybos samprata.