Žemė, kuri nepamiršta: Petras Dirgėla
Tarp meilės, atminties ir užburto laiko
Autorius, kurio gyvenimas pats prašosi būti perskaitytas kaip romanas
Petras Vytautas Rutė – viena iš tų XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos kultūros figūrų, kurios šiandien lengvai gali praslysti pro bendrą literatūros istorijos akiratį, nors jų gyvenimo ir kūrybos trajektorija yra nepaprastai įdomi.
Ašara skersvėjuos, arba kaip iš užmiršto puslapio vėl įsižiebia šviesa
Užtrukau vos keletą mėnesių, bet, atrodo, pagaliau nugalėjau tą tylų atstumą tarp savęs ir knygos, kuri ilgą laiką gulėjo lyg užmirštas daiktas, laukiantis savo eilės. Perskaičiau Algimanto Pabijūno knygą „Ašara skersvėjuos“ ir įsižiebė šviesa akyse. Galbūt tai skamba per daug paprastai, gal net per daug nuoširdžiai, bet būtent taip ir jaučiausi užvertęs paskutinį puslapį. Prieš pradėdamas skaityti Pabijūną, daugiausia galvojau apie seną lietuvių literatūrą kaip apie kažką, kas jau nutolo, kas priklauso kitai kartai, kitai epochai, kitokiam žmogui. Tačiau skaitydamas supratau, kad laikas ne visada ištrina knygą. Kartais jis tik uždengia ją dulkių sluoksniu, o tereikia vieno žmogaus, vieno skaitytojo, kad nuo to sluoksnio vėl būtų nuvalyta. Algimantas Pabijūnas man tapo būtent tokiu atradimu. Jo kūryboje radau ne tik humorą, satyrą ar ironiją, bet ir labai žmogišką norą nepasiduoti tam, kas žmogų mažina, susiaurina ir paverčia tik sistemos dalimi.
Vandens atminčių žmogus
Martinas Jankus visada stovėjo šiek tiek atokiau nuo triukšmingų Lietuvos meno trajektorijų, tarsi saugodamas vidinę teritoriją, kurioje peizažas nėra motyvas, o žmogaus būdas išbūti pasaulyje. Jo drobės niekada neprašė žiūrovo paaiškinimų, jos veikiau kvietė į tylą, kurioje spalva tampa atminties sluoksniu, o faktūra – laiko randu. Jankus niekada nebuvo konceptualistas, niekada nesivaikė medijų hibridų, niekada nebandė įtikti galerijų sezonams. Jis kūrė taip, kaip žmonės kalba su savo vaikystės horizontu – be ironijos, be distancijos, be apskaičiavimo. Jo peizažai yra vidinė geografija, kurią žmogus nešiojasi visą gyvenimą.
Jonas Daniliauskas: žemės šviesos ir prigimtinio pasaulio tapytojas
Lietuvos peizažo kultūroje yra figūrų, kurios ne tiek tapo, kiek išlaiko pasaulį nuo iširimo. Jonas Daniliauskas yra vienas iš tokių tapytojų. Jo kūryboje atrodo, kad sustabdytas pats žemės pulsas, pirminė žmogaus patirtis, saulės judėjimas per laukus, tyla, kurią dar galima pajusti tarp medžių ir sodybų. Žiūrint į jo tapybą, galima pajusti ne tik kaimą, bet ir tam tikrą pasaulio pradžią – laiką, kai žmogus dar nebuvo atsiskyręs nuo žemės, dangaus, gyvulio, paukščio, vandens ir metų ciklo.
Geometrijos Architektas Panevėžyje
Miesto Karkasas
Milžiniškas miestas, kurio sienos niekada nenustoja persitvarkyti, visada turi vieną žmogų, kuris mato daugiau nei kiti – ne gatvę, ne pastatą, ne spalvą, o vidinę struktūrą, tą tylų karkasą, kuris laiko visą pasaulį. Tomas Rudokas yra būtent toks kūrėjas: jis ne tapo, o konstruoja; ne žiūri, o analizuoja; ne kuria vaizdą, o iš naujo perbraižo visą kultūrinę geometriją, tarsi miestas būtų ne urbanistinė teritorija, o vidinė jo paties laboratorija. Jo kūryba – tai nuolatinė revizija, rekonstrukcija ir reprezentacija, trijų R sistema, kuri veikia kaip savotiška meninė inžinerija, kurioje kiekviena forma turi savo svorį, kiekviena spalva – savo temperatūrą, kiekvienas kampas – savo moralę.