Jonas Daniliauskas: žemės šviesos ir prigimtinio pasaulio tapytojas

Lietuvos peizažo kultūroje yra figūrų, kurios ne tiek tapo, kiek išlaiko pasaulį nuo iširimo. Jonas Daniliauskas yra vienas iš tokių tapytojų. Jo kūryboje atrodo, kad sustabdytas pats žemės pulsas, pirminė žmogaus patirtis, saulės judėjimas per laukus, tyla, kurią dar galima pajusti tarp medžių ir sodybų. Žiūrint į jo tapybą, galima pajusti ne tik kaimą, bet ir tam tikrą pasaulio pradžią – laiką, kai žmogus dar nebuvo atsiskyręs nuo žemės, dangaus, gyvulio, paukščio, vandens ir metų ciklo.

Daniliausko tapyba nėra sentimentalus grįžimas į kaimą. Joje nėra vien gražaus prisiminimo apie vaikystę. Tai daug tankesnis pasaulis – savotiška pasaulėžiūra, kurioje kiekvienas daiktas turi savo vietą. Dangus čia nėra tik fonas. Jis tampa atskiru gyvu veikėju. Žemė nėra tik paviršius, ant kurio stovi žmogus. Ji tampa atminties mase. Žmogus nėra tik figūra paveiksle – jis yra kultūrinis branduolys, per kurį atsiveria visas pasaulis.

Jo spalvos taip pat nėra vien dekoratyvios. Jos ritualinės. Jose jaučiama tam tikra pirmapradė tvarka. Atrodo, kad Daniliauskas spalvomis ne tiek puošia pasaulį, kiek jį atkuria. Jo motyvai – žmonės, gyvuliai, medžiai, laukai, paukščiai, sodybos, saulė, vanduo – tampa vidine geografija. Tai nėra etnografinis kaimo vaizdas. Tai pasaulis, kuris gyvena žmogaus atmintyje ir kultūroje.

Žmogus, iš kurio pasaulio išaugo tapyba

Norint suprasti Daniliausko tapybą, man atrodo svarbu suprasti žmogų, iš kurio pasaulio ji išaugo. Jis gimė ir augo Lekėčių kaime, ten gyveno iki penktos klasės, o vėliau, jau mokydamasis Čiurlionio menų mokykloje, vasaromis vis sugrįždavo į kaimą. Pats dailininkas yra sakęs, kad būtent pirmųjų vaikystės metų patirtys labai stipriai veikė jo kūrybą.

Jo prisiminimuose kaimas nėra abstrakti sąvoka. Tai labai konkretus gyvenimas. Jis pasakoja, kaip zanavykų šeima, neturėjusi pirčių, troboje pasistatydavo kubilą ir visa šeima maudydavosi: pirmiausia vaikai, paskui tėvai. Toks prisiminimas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas, tačiau būtent iš tokių mažų gyvenimo ritualų ir susideda jo tapybos pasaulis. Čia nėra didelių istorinių įvykių. Yra šeima, buitis, kūnas, vanduo, artumas ir pasikartojantis ritualas.

Dar stipresnis jo vaikystės prisiminimas susijęs su ožka. Kai jis buvo mažas, ožka atsivedė ožiukų. Vėliau vienas jų buvo paskerstas. Daniliauskas prisimena, kaip vakare gulėjo lovoje ir verkė, net draskydamas savo naktinius marškinius, nes jam buvo gaila gyvulio. Tačiau kartu jis suprato ir kitą kaimo gyvenimo pusę – gyvulys buvo maistas, tai buvo gyvenimo būtinybė. Šis prisiminimas man atrodo labai svarbus, nes jame telpa visas Daniliausko pasaulio prieštaringumas: meilė gyvūnui, artumas gamtai, bet kartu ir suvokimas, kad žmogus gyvena neatskiriamas nuo gamtos ciklo, kuriame yra ir gimimas, ir mirtis.

Todėl jo kaimas nėra išgalvotas. Jis išgyventas. Daniliauskas netapo kaimo tapytoju todėl, kad pasirinko gražią temą. Kaimas jau buvo jame iki tol, kol atsirado tapyba. Gal todėl jo paveiksluose jaučiama ne išorinė kaimo dekoracija, o tam tikra prigimtinė būsena.

  Jonas Daniliauskas, „Meilės laivas“ | J. Daniliausko asmeninio archyvo nuotr.

Daniliausko kūryba prasideda nuo žemės.

Žemė jo tapyboje turi svorį. Ji tanki, sunki, su šaknimis, su tyla, su tuo, ko neįmanoma iš karto pamatyti. Tai ne tik vieta, kurioje stovi žmogus, bet ir vieta, kurioje kaupiasi atmintis. Žemė čia tampa beveik moraline kategorija. Ji primena, kad žmogus turi pradžią, kad jis yra kilęs iš konkrečios vietos, iš konkrečios kultūros, iš konkretaus gyvenimo būdo.

Lietuvos kaimas Daniliausko kūryboje nėra tik praeitis. Jis tampa savotišku civilizacijos pradžios tašku. Čia dar išlikusi labai sena žmogaus ir pasaulio jungtis. Žmogus gyvena pagal metų laiką, pagal saulę, pagal žemę, pagal gyvulių ir augalų ritmą. Todėl jo kūryboje gamta nėra dekoracija. Ji tampa žmogaus gyvenimo dalimi.

Dangus Daniliausko tapyboje – antrasis veikėjas. Jis dažnai atrodo toks pat svarbus kaip žemė. Dangus gali būti platus, beveik beribis, gyvas, kartais net labiau judantis už žmogų. O saulė tampa ne vien šviesos šaltiniu. Ji yra buvimo ženklas. Ji tarsi pasako, kad pasaulis yra gyvas, kad diena tęsiasi, kad gyvenimas turi savo tvarką.

Saulė Daniliausko paveiksluose turi beveik moralinę reikšmę. Ji nėra vien gražus geltonas apskritimas. Ji yra šviesa, kuri leidžia pasauliui būti matomam. Galbūt todėl jo spalvos tokios svarbios. Spalva jo kūryboje nėra priedas prie piešinio. Ji pati kuria pasaulį.

Gamta Daniliausko kūryboje yra žmogaus pratęsimas. Medžiai nėra vien medžiai. Jie tampa figūromis. Laukai tampa būsenomis. Paukščiai – ženklais. Gyvuliai – ne dekoratyviniais gyvūnais, o gyvenimo dalyviais. Sodyba nėra vien pastatas. Ji yra žmogaus buvimo vieta, atminties taškas, mažas pasaulis.

Ne tik peizažas – žmogus

Tačiau Daniliausko kūryba niekada nėra vien apie gamtą. Joje labai svarbus žmogus ir žmonių tarpusavio ryšys. Pats dailininkas yra sakęs, kad jam neįdomu, kai paveiksle niekas nejuda, kai nėra jokio santykio, net „kokios sulinkusios bobutės“. Jis pabrėžia siužetą, žmonių tarpusavio santykius ir meilės motyvus. Kompozitorius Algirdas Martinaitis jo paveikslą yra palyginęs su atskira novele.

Šis palyginimas labai tiksliai nusako Daniliausko tapybą. Jo paveiksle visada galima įsivaizduoti, kad kažkas įvyko prieš tai ir kažkas įvyks po to. Žmonės čia ne pozuoja – jie gyvena. Jie myli, dirba, maudosi, eina, laukia, renka vyšnias, švenčia, būna kartu.

Todėl jo kūryboje tokie svarbūs kasdieniai ritualai. Plaukų plovimas, buities darbai, žmogaus prisilietimas prie kito žmogaus, susitikimas, laukimas – visa tai tampa beveik apeiginiais veiksmais. Pats Daniliauskas yra sakęs, kad net paprastą plaukų plovimą jis vaizduoja rituališkai.

Man atrodo, kad būtent čia atsiranda jo kūrybos ypatingumas. Jis moka paprastą gyvenimo veiksmą pakelti virš buities. Paprastas žmogus tampa figūra, paprastas darbas – ritualu, o paprasta sodyba – pasaulio centru.

Prigimtinė būsena Daniliausko kūryboje nėra vien prisiminimas. Tai vidinė geografija. Ji atsiranda tada, kai žmogus dar nejaučia tokios griežtos ribos tarp savęs ir pasaulio. Kai medis, gyvulys, paukštis, saulė ir žmogus priklauso tam pačiam gyvenimo ratui.

Šviesa, atsiradusi ne iš naivumo

Todėl labai svarbi ir kita Daniliausko kūrybos pusė – šviesa. Jo spalvinga tapyba gali atrodyti labai džiaugsminga, tačiau pats kelias į tą šviesą nebuvo toks paprastas.

Dailininkas yra pasakojęs, kad ankstyvoji jo kūryba buvo monumentali, sunki ir tamsi. Jo motinos mirtis, kai jis buvo dar pirmo kurso studentas, stipriai paveikė jo kūrybą maždaug dešimtmetį.

Šis faktas leidžia kitaip pažvelgti į vėlesnę jo spalvą. Ji nėra naivus optimizmas. Tai nėra tiesiog žmogaus noras viską nudažyti gražiomis spalvomis. Jo šviesa atsirado po tamsos. Galbūt todėl ji tokia stipri.

Daniliausko kūryboje buvo ir labai sunkių, net žiaurių vaizdų. Jis yra pasakojęs apie laikotarpį, kai jo kūryboje atsirado žiauresnių, siurrealistinių motyvų. Tačiau vėliau jis nuo tokios stilistikos atsiribojo. Jam tapo svarbiau ne dauginti žiaurumą, o grįžti prie to, kas jam pačiam artima.

Todėl jo šviesą galima suprasti ne kaip pabėgimą nuo tikrovės, bet kaip sąmoningą pasirinkimą. Jis žino, kad pasaulyje yra skausmo, mirties ir žiaurumo, tačiau jo tapyba renkasi kitą pasaulio pusę – artumą, meilę, gyvenimo tęstinumą ir šviesą.

Daniliauskas yra figūra Lietuvos kultūroje, kuri išsaugojo kaimo kosmologiją. Tačiau jis nėra primityvistas – jis yra architektas. Jo pasaulis pastatytas iš spalvos, žmogaus, žemės, dangaus ir atminties. Jo stilizacija nėra atsitiktinė. Ji sukuria jo pasaulio struktūrą. Spalvos tampa ritualinės, o pasikartojantys motyvai – savotiška jo vidinės visatos sistema.

Jo kūrybos ciklai – „Joninės“, „Vyšnių skynimas“, „Laukiančios“, „Poetas tėviškėje“ – taip pat rodo, kad jo tapyba nuolat grįžta prie gyvenimo ciklo, žmogaus laukimo, šventės, artumo ir gamtos. Portretuose, tarp kurių yra Geda, Povilionienė, žmogus taip pat išlieka ne tik veidas, bet ir tam tikras vidinis pasaulis. Pastelėje „Moteris ir paukštis“ žmogaus ir gamtos ryšys tampa beveik vienu ženklu.

Kai gyvenimas tampa paveikslu

Joninės Daniliausko kūryboje nėra tik paveikslo tema. Tai ir jo paties gyvenimo dalis. Dar mokydamasis M. K. Čiurlionio menų mokykloje jis su dėstytojais žaisdavo futbolą, plukdydavo vainikėlius upe. Vėliau, jau pats tapęs dėstytoju, šią tradiciją tęsė su mokiniais. Gyvendamas sodyboje prie Merkio, Jonines jis pavertė šeimos tradicija – su anūkais plukdydavo vainikėlius su žvakutėmis Merkiu. Pats dailininkas yra sakęs, kad Joninės jam yra labiau šeimos tradicijos pratęsimas.

Todėl jo paveikslas „Joninės“ man atrodo kaip vienas iš tų atvejų, kai gyvenimas ir tapyba beveik susilieja. Šventė pirmiausia išgyvenama, o tik paskui tampa vaizdu.

Daniliauskas jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena ir kuria sodyboje ant Merkio kranto. Nors yra kilęs iš Suvalkijos, pats save yra pavadinęs „naujuoju dzūku“, tačiau išlaikė zanavykų šnektą. Šis faktas taip pat labai iškalbingas: jo gyvenime susitiko dvi Lietuvos – gimtasis zanavykų pasaulis ir vėliau pasirinkta Dzūkijos žemė.

Tai padeda suprasti, kodėl jo tapyboje kaimas nėra viena konkreti vieta. Tai platesnė Lietuvos kaimo atmintis.

Jonas Daniliauskas  | J. Daniliausko asmeninio archyvo nuotr.

Iš kaimo vaiko į savitą tapytoją

Daniliausko kelias į tapybą taip pat įdomus tuo, kad jis prasidėjo ne nuo akademinio meno. Pats dailininkas yra pasakojęs, kad jo kelias buvo savotiškas: „iš pradžių – siuvinėjimas, paskui – piešimas ir tapyba“. Vėliau jis mokėsi Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Lietuvos dailės institute. Studijų metais važinėdavo į kaimo ekspedicijas, kur turėjo galimybę geriau pažinti žmones ir tikrą kaimo gyvenimą.

Tai svarbu todėl, kad jo meninis braižas neatsirado iš karto. Pats Daniliauskas yra sakęs, kad baigęs institutą išbandė kelis skirtingus stilius, kol suprato, jog reikia tapyti tai, kas jam pačiam įdomu ir ką jis geriausiai pažįsta.

Šis suvokimas man atrodo esminis. Menininkas galiausiai nepasirinko to, kas tuo metu būtų buvę madingiausia. Jis pasirinko tai, kas buvo jo paties viduje.

Todėl Daniliausko kūryboje susitinka kaimo vaikas ir profesionalus tapytojas. Viena vertus, jis turi akademinį išsilavinimą, mokytojų patirtį, parodų ir kelionių istoriją. Kita vertus, jo kūrybos šerdis liko ten, kur prasidėjo vaikystė – Lekėčiuose, šeimoje, tarp kaimo darbų, gyvulių, švenčių ir gamtos.

Indija: kai spalva pakeitė pasaulį

Svarbus lūžis jo kūryboje įvyko 1985 metais, kai Daniliauskas nukeliavo į Indiją ir Šri Lanką. Pats dailininkas yra sakęs, kad po šios kelionės jo požiūris į spalvą, išraišką ir šviesą visiškai pasikeitė. Indijoje jį sužavėjo ryškios spalvos, raudoni sariai, gyvuliai, gatvių ir kaimų gyvenimas. Iš Indijos jis nutapė atskirą ciklą, o spalva vėliau tapo viena pagrindinių jo tapybos išraiškos priemonių.

Ypač įdomus jo prisiminimas apie rikšą. Indijoje jį apsupo vaikai, todėl bandydamas jų išvengti jis įsėdo į rikšą ir paprašė vairuotojo kuo greičiau važiuoti į viešbutį. Tačiau vairuotojas pasiūlė nuvežti jį ten, kur turistai nevažiuoja. Daniliauskas sutiko ir taip atsidūrė tikrame Indijos kaime. Ten pamatė šulinį, besimaudančias moteris, džiūstančius karvašūdžius, vandenį keliantį jautį ir aplinkui vykstantį kasdienį gyvenimą. Būtent tokie tikro gyvenimo vaizdai jam, kaip tapytojui, buvo svarbūs.

Tačiau Indija jo nepavertė indišku tapytoju. Ji tik atrakino jo paties spalvą. Tai labai svarbu. Iš tolimos kultūros jis parsivežė ne svetimą pasaulį, o naują būdą pažvelgti į savąjį.

Žmogus už paveikslo

Daniliauskas įdomus ir kaip žmogus. Jo pasakojimuose daug humoro, saviironijos ir paprastumo. Kartą galerijos darbuotoja jam paskambino ir pasakė, kad pirkėjas susidomėjo jo paveikslu „Meilės laivas“, tačiau norėtų, kad dailininkas užtapytų barzdą. Daniliauskas šią istoriją pasakoja juokdamasis ir kartu primena, kad meno vertinimas visada yra subjektyvus.

Kita istorija susijusi su Antanu Gudaičiu. Daniliauskas pasakojo, kad jaunystėje menininkai turėdavo tradiciją keistis darbais. Kartą Gudaitis atvyko į jo dirbtuvę Krivių gatvėje ir pasirinko paveikslą, kuris dar nebuvo iki galo baigtas. Daniliauskas bandė paaiškinti, kad paveikslą dar reikia užbaigti, tačiau Gudaitis atsakė, kad jo baigti nereikia – jis ir taip geras. Ši maža istorija labai gražiai parodo, kaip kartais paveikslo gyvybė atsiranda ne iš tobulo užbaigtumo, o iš to, kad jame jau yra kažkas tikro.

Daniliausko kūryba taip pat artimai susijusi su literatūra. Jo pasaulyje svarbus pasakojimas, žmogus, santykis, siužetas. Todėl ir jo paveikslus galima skaityti kaip istorijas. Ne atsitiktinai Algirdas Martinaitis jo kūrinius palygino su novelėmis.

Jo kūryboje taip pat jaučiamos įvairios kultūrinės įtakos. Kartais Daniliauskas vadinamas lietuviškuoju Chagallu, tačiau toks palyginimas nepaaiškina visos jo tapybos. Chagallo pasaulyje taip pat yra skrydžio, meilės, spalvos ir fantazijos, tačiau Daniliausko šaknys vis tiek lieka Lietuvos kaime. Jo pasaulis kyla iš kitokios žemės, kitokios atminties ir kitokios žmogaus bei gamtos sampratos.

Todėl man Daniliauskas nėra vien „kaimo tapytojas“. Tai būtų per siauras apibūdinimas. Jo kūryboje kaimas tampa daug platesniu reiškiniu – žmogaus prigimties, atminties, ritualo ir kultūros vieta.

Daniliausko meninė kūryba yra viena iš tų, kuriose labai aiškiai jaučiama, kad menininkas nekuria iš niekur. Jis ima tai, ką pats yra gyvenęs, matęs, praradęs, mylėjęs ir prisiminęs. Vaikystė, motinos netektis, kaimo buitis, kelionės, mokiniai, šeima, Joninės, sodyba prie Merkio, Indija, žmonės, gyvuliai, paukščiai – visa tai susijungia į vieną pasaulį.

Todėl jo tapyba ir atrodo tokia vientisa. Joje nėra didelio atstumo tarp gyvenimo ir meno.

Jonas Daniliauskas, „Perdažomas namas Užventyje“  | J. Daniliausko asmeninio archyvo nuotr.

Galiausiai

Galiausiai tampa aišku, kad Daniliausko kūryba veikia kitaip.

Ji ne tiek pasakoja apie Lietuvos kaimą, kiek leidžia pajusti, kas tas kaimas buvo ir galbūt dar tebėra žmogaus viduje. Tai nėra dokumentas. Tai nėra nostalgija. Tai yra atminties perkeitimas į spalvą.

Daniliauskas yra figūra, kuri išsaugojo Lietuvos kaimo kosmologiją spalvos viduje.

Jo paveiksluose išliko pasaulis, kuriame žemė turi svorį, dangus turi balsą, saulė turi reikšmę, o žmogus dar nėra atsiskyręs nuo gamtos. Jis išsaugojo ne konkretų kaimą, o jo vidinę tvarką. Ne vien sodybą, bet žmogaus santykį su ja. Ne vien Jonines, bet šventės prasmę. Ne vien lauką, bet laukimo būseną. Ne vien paukštį, bet ženklą, kad žmogus ir gamta vis dar priklauso tam pačiam pasauliui.

Lietuvos tapybos kontekste Daniliauskas stovi greta tų, kurie išsaugojo vidinę šviesą: Černiausko peizažo filosofija, Švažo spalvinė disciplina, Petrulio struktūrinė ramybė. Tačiau Daniliauskas yra savitas – jo pasaulis yra ne apie formą, o apie prigimtį.

Jis yra vienas iš tų, kurie išsaugojo Lietuvos kultūros šerdį.

*  Viršelis: Grebančios lapus – 2023, drobė, aliejus, 60x81

Komentarų nėra

Atsakykite