Vandens atminčių žmogus
Martinas Jankus visada stovėjo šiek tiek atokiau nuo triukšmingų Lietuvos meno trajektorijų, tarsi saugodamas vidinę teritoriją, kurioje peizažas nėra motyvas, o žmogaus būdas išbūti pasaulyje. Jo drobės niekada neprašė žiūrovo paaiškinimų, jos veikiau kvietė į tylą, kurioje spalva tampa atminties sluoksniu, o faktūra – laiko randu. Jankus niekada nebuvo konceptualistas, niekada nesivaikė medijų hibridų, niekada nebandė įtikti galerijų sezonams. Jis kūrė taip, kaip žmonės kalba su savo vaikystės horizontu – be ironijos, be distancijos, be apskaičiavimo. Jo peizažai yra vidinė geografija, kurią žmogus nešiojasi visą gyvenimą.
Lietuvos tapybos istorijoje Jankus užima keistą, beveik paradoksalią vietą: jis yra vienas nuosekliausių peizažo tradicijos tęsėjų, tačiau jo peizažai nėra dokumentiniai, nėra realistinės topografijos, nėra romantinės nostalgijos. Jie yra abstraktūs, tiršti, sluoksniuoti, kartais monochromiški, kartais degantys spalvų sankaupomis, bet visada išlaikantys vieną esminę ašį – žmogaus santykį su žeme, vandeniu, dangumi. Jankus tapo ne gamtą, o būseną, ne vietą, o vidinį pasaulį, ne peizažą, o žmogaus pastangą išsaugoti tylą. Todėl ši recenzija – bandymas įvardyti jo kūrybos anatomiją, jos pasaulėžiūrą, jos kultūrinę reikšmę, jos vietą Lietuvos tapybos žemėlapyje.
Jankaus pasaulis prasideda nuo spalvos. Ne nuo linijos, ne nuo kontūro, ne nuo figūros, o nuo spalvos, kuri jo drobėse visada turi fizinį svorį. Raudona pasirodo kaip vidinis nerimas, žalia – kaip atminties žemė, mėlyna – kaip vandens gylis, oranžinė – kaip saulės likutis ant žmogaus odos. Spalvos pas jį niekada nėra dekoratyvios, jos yra psichologinės, beveik metafizinės. Jankus spalvą sluoksniuoja taip, kaip žmonės sluoksniuoja savo gyvenimus – per potėpius, per randus, per nuosėdas. Jo peizažai nėra šviesūs, jie yra tiršti, sunkūs, kartais net duslūs, bet būtent dėl to jie turi jėgą, kuri išlaiko žiūrovą ilgiau nei įprasta.
Tačiau Jankaus paveikslai atsiveria ne iš karto. Pirmasis žvilgsnis dažnai pagauna spalvą, bendrą masę, horizontą, galbūt vandens blyksnį ar tamsesnį žemės plotą. Tačiau ilgiau žiūrint vaizdas pradeda tolti. Tai, kas iš pradžių atrodė aišku, tampa neapibrėžta. Peizažas tarsi atsisako būti iki galo perskaitytas. Ir būtent čia prasideda tikrasis Jankaus tapybos poveikis – jo drobę reikia ne perskaityti, o išbūti.
Žiūrėdamas į jo paveikslus pastebi, kad akys nuolat ieško vietos, kur galėtų sustoti. Tačiau tos vietos nėra. Potėpis veda į kitą potėpį, spalva įsiterpia į kitą spalvą, o horizontas kartais labiau nujaučiamas negu matomas. Dėl to Jankaus peizažas tampa ne vaizdu priešais žmogų, o tam tikru žiūrėjimo procesu. Kuo ilgiau žiūri, tuo mažiau nori klausti, ką tiksliai matai. Pradedi klausti, ką pats prisimeni.
Jankaus faktūra yra jo kalba. Jis tapo taip, tarsi bandytų iškasti žemę iš drobės paviršiaus. Potėpiai kartais atrodo kaip žemės grumstai, kartais kaip vandens bangos, kartais kaip vėjo kryptys. Faktūra pas jį yra ne dekoracija, o struktūra, kuri kuria peizažo anatomiją. Jankus niekada nesiekė glotnumo, niekada nesiekė sterilumo, niekada nesiekė minimalistinės ramybės. Jo drobės yra gyvos, šiurkščios, kartais net agresyvios, bet visada organiškos. Faktūra pas jį yra žmogaus būdas pasakyti, kad peizažas nėra gražus – peizažas yra tikras.
Todėl Jankaus peizažas man nėra gražus įprastine šio žodžio prasme. Jis nėra atvirukas, nėra dekoratyvus langas į gamtą, nėra vieta, kurią norėtum tiesiog pakabinti ant sienos kaip gražų vaizdą. Jo peizažas yra tikras. Jame yra žemės sunkumas, drėgmė, metų laikų nuovargis, nykimo pojūtis. Gamta čia ne pozuoja žmogui. Ji egzistuoja pati sau.
Galbūt dėl to jo faktūra ir tampa tokia svarbi. Ji neleidžia peizažui pavirsti vien gražia idėja. Žiūrėdamas į paviršių beveik fiziškai jauti, kad šis pasaulis turi svorį. Dažai nėra tik spalva – jie tampa medžiaga, sluoksniu, nuosėdomis. Atrodo, kad po dabartiniu paveikslo paviršiumi visada yra kitas paveikslas, o po juo dar vienas. Tarsi atmintis, kuri niekada nebūna vieno sluoksnio.
Jankaus pasaulėžiūra – tai žmogus, kuris mato žemę kaip atminties vietą. Jo peizažai nėra kelionių vaizdai, nėra geografinių nuorodų, nėra turistinių horizontų. Jie yra vidinės topografijos žemėlapiai, kuriuose žmogus ieško savo vaikystės, savo tylos, savo praeities. Jankus tapo taip, tarsi bandytų išsaugoti pasaulį, kuris nyksta. Jo peizažuose nėra žmonių, bet yra žmogaus buvimas. Nėra figūrų, bet yra figūros atmintis. Nėra istorijų, bet yra istorijos nuosėdos. Jankus kuria peizažą kaip egzistencinę būseną.
Jankaus peizažas yra ne tik erdvė. Jis yra laikas. Galbūt todėl jo paveiksluose taip sunku nustatyti, kuriuo metų laiku esi ir dar sunkiau – kuriuo gyvenimo laiku. Čia gamta atrodo ne tiek stebima, kiek prisimenama. Tai svarbus skirtumas. Stebimas kraštovaizdis priklauso dabarties akimirkai, o prisimenamas kraštovaizdis jau turi nuostolį. Jame visada yra kažko, ko nebėra.
Todėl horizontas Jankaus tapyboje gali būti suprantamas ne tik kaip erdvės riba. Jis tampa riba tarp to, ką dar matome, ir to, ko jau nebegalime susigrąžinti. Žemė tampa ne vien vieta, bet ir atminties paviršiumi. Kiekvienas sluoksnis atrodo tarsi bandymas išlaikyti tai, kas neišvengiamai tolsta.
Čia ir atsiranda žmogus, nors jo paveiksle nėra. Jis atsiranda per prisiminimą. Per tai, ką atpažįstame ne akimis, o kažkokiu gilesniu, sunkiau paaiškinamu pojūčiu. Galbūt todėl žiūrėdamas į Jankaus peizažą kartais pagauni save galvojant ne apie jo matytą vietą, o apie savo paties vietą – vaikystės lauką, vandens telkinį, kelią, kuriuo kažkada ėjai, horizontą, kurio šiandien galbūt nebėra.
Viduryje jo kūrybos visada stovi vanduo. Vanduo pas Jankų nėra motyvas, o metafora. Vanduo yra laikas, kuris teka per žmogų. Vanduo yra atmintis, kuri niekada nesustoja. Vanduo yra pasaulio kraštas, kurį žmogus nešiojasi visą gyvenimą. Ir čia įdedu mintį, kuri, man atrodo, organiškai įauga į Jankaus kūrybos lauką:
„Žmogus visada grįžta prie vandens, nes vanduo yra vienintelė vieta, kur pasaulis dar neprarado savo prasmės.“
Ši mintis atveria Jankaus kūrybos branduolį – peizažas pas jį yra ne gamta, o prasmės paieška.
Vanduo šioje vietoje man tampa svarbus ne todėl, kad jis būtų vienas konkretus Jankaus tapybos objektas. Svarbesnis yra pats vandens principas – jo gebėjimas išlaikyti atspindį ir tuo pat metu jo neišlaikyti. Vanduo nieko nesaugo taip, kaip saugo fotografija. Jis nuolat juda, keičiasi, iškraipo, sugeria šviesą ir ją grąžina jau kitokią. Galbūt todėl jis taip artimas atminčiai.
Žmogus prisimena panašiai. Jis negrįžta į praeitį tokią, kokia ji buvo. Jis grįžta į jos atspindį. Kiekvieną kartą šiek tiek kitokį. Todėl Jankaus peizažas man atrodo lyg vieta, kur susitinka gamta ir žmogaus atmintis. Ne todėl, kad paveiksluose būtų papasakota konkreti istorija, bet todėl, kad pats jų neapibrėžtumas leidžia žiūrovui į juos įrašyti savąją.
Jankus niekada nebuvo triukšmingas. Jo kūryba visada buvo tylos teritorija. Jis nedalyvavo skandalų, nedarė provokacijų, nesivaikė medijų. Jis kūrė taip, kaip žmonės kalba su savo vidiniu pasauliu – lėtai, nuosekliai, be kompromisų. Todėl jo kūryba šiandien atrodo kaip atsvara visam skubančiam, triukšmingam, fragmentuotam pasauliui. Jankus primena, kad menas gali būti tylus, bet galingas. Kad peizažas gali būti abstraktus, bet tikras. Kad spalva gali būti paprasta, bet giluminė.
Vis dėlto tylėjimas turi ir savo pavojų. Kai dailininkas taip nuosekliai renkasi vieną būseną, vieną atmosferą, vieną vidinio kalbėjimo būdą, atsiranda rizika, kad keli kūriniai pradės kalbėti tuo pačiu balsu. Kai kuriose Jankaus drobėse galima pajusti šį pasikartojimą – tarsi paveikslas jau būtų pasakęs tai, ką kitas dar tik ruošiasi pasakyti.
Tačiau galbūt tai nėra jo kūrybos silpnybė, o jos principas. Jankus neieško naujo efekto kiekvienai drobei. Jam svarbesnis ne netikėtumas, o būsenos gilinimas. Jis grįžta prie tų pačių klausimų ne todėl, kad neturi kitų, bet todėl, kad kai kurie klausimai žmogaus gyvenime niekada neturi vieno atsakymo.
Tuo jo tapyba man atrodo ir labai žmogiška. Ji nesiekia nustebinti bet kokia kaina. Ji nesiekia kiekvieną kartą pradėti iš naujo. Ji grįžta. Kaip žmogus grįžta prie tos pačios vietos, nors žino, kad vieta jau pasikeitusi.
Parodoje šis grįžimo jausmas dar labiau sustiprėja. Atskirai paimtas paveikslas gali būti suvokiamas kaip peizažas, tačiau keli darbai vienas šalia kito pradeda veikti kaip atminties fragmentai. Jie ne tiek pasakoja vieną istoriją, kiek kuria bendrą atmosferą. Žiūrovas vaikšto tarp jų tarsi tarp skirtingų tos pačios vietos prisiminimų.
Ir čia atsiranda keistas paradoksas: kuo mažiau Jankus savo paveiksluose pasakoja tiesiogiai, tuo daugiau vietos palieka žiūrovui. Jo drobės nėra uždaros. Jos nepasako, ką privalai jausti. Jos tik sukuria sąlygas pačiam prisiminti.
Jo kūryba šiandien eksponuojama Klaipėdoje – paroda veikia nuo rugsėjo iki lapkričio, atverianti žiūrovams visą jo pasaulio anatomiją. Paroda nėra retrospektyva, nėra dokumentika, nėra archyvas. Paroda yra kelionė per žmogaus vidinę geografiją. Jo darbai čia suskamba kitaip – jie tampa ne tik peizažais, bet ir kultūrinėmis figūromis, kurios kalba apie Lietuvos tapybos tradiciją, apie žmogaus santykį su žeme, apie vandens atmintį, apie tylos jėgą. Paroda Klaipėdoje yra ne įvykis, o būdas iš naujo atrasti peizažo prasmę.
Galbūt todėl išeinant iš Jankaus parodos sunkiausia prisiminti vieną konkretų paveikslą. Atmintyje lieka ne vienas vaizdas, o būsena – vandens blyksnis, tamsus horizontas, žemės spalva, sunkus paviršius, tyla, kurios iš pradžių net nepastebėjai.
Ir galbūt būtent taip veikia tikras peizažas. Jis lieka ne akyse, o žmoguje.
Jankaus tapyba man įdomi būtent todėl, kad ji neprašo nieko skubiai suprasti. Ji leidžia pabūti ten, kur nėra aiškaus atsakymo, kur gamta tampa prisiminimu, o prisiminimas – beveik kraštovaizdžiu. Joje yra ne tik tyla, bet ir tai, kas slypi po tyla: praradimas, laikas, sugrįžimas ir žmogaus noras išsaugoti bent atspindį to, ko jau nebegalima susigrąžinti.
Gal todėl žmogus vis grįžta prie vandens. Ne todėl, kad ten rastų atsakymą. Galbūt todėl, kad vanduo dar moka išsaugoti tai, ko žmogus pats nebesugeba prisiminti.
Martinas Jankus, „Pro erškėtrožių krūmus“. 2015 m. A. N. nuotr.
Apibendrinimas
Jankus yra vienas iš tų Lietuvos tapytojų, kurie niekada nesiekė būti matomi, bet visada buvo reikšmingi. Jo kūryba yra tylos anatomija, spalvos metafizika, peizažo psichologija. Jankus kuria pasaulį, kuriame žmogus gali išbūti be triukšmo, be skubėjimo, be dirbtinės šviesos. Jo peizažai yra vidinės geografijos žemėlapiai, kurie išsaugo žmogaus atmintį.
Lyginimas su kitais
Lietuvos tapybos kontekste Jankus artimas Katiliūtei savo monochromine ramybe, Šalteniui savo vidine melancholija, Dereškevičiui savo spalvų psichologija, Jauniškiui savo peizažo kontempliacija. Tačiau jis nėra jų tąsa – jis yra savarankiška linija, savarankiška pasaulėžiūra, savarankiška peizažo anatomija. Jankus yra žmogus, kuris išsaugojo vandens atmintį.
* Viršelis: Martinas Jankus, „Medžiais apaugusi pikta širdis“. 2004 m. A. N. nuotr.