Kai vanduo prisimena
Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės akvarelė tarp kontrolės, atminties, klaidos ir atgimimo
Kai menininkė išnyra iš miesto rūko
Klaipėdoje žmonės į tavo akiratį kartais ateina ne iš gatvės. Jie lyg išplaukia iš rūko, nuo marių, iš uosto pusės. Vitalija Šukšinaitė-Ratienė man irgi kažkaip taip pasirodė – tarsi Kastytis, netikėtai iškilęs iš vandens, tik šįkart ne iš Baltijos, o iš akvarelės. Šis palyginimas gal ir netikėtas, tačiau Klaipėdos menininkės atveju vanduo nėra vien gražus vietinis fonas, kurį būtų galima lengvai prijungti prie jos kūrybos kaip miesto ženklą. Vanduo čia yra pati darbo medžiaga, kūrybinio proceso dalyvis, o tam tikra prasme – ir jos dabartinio santykio su menu metafora. Jis nepaklūsta taip, kaip paklūsta pieštuko linija ar iš anksto suplanuota interjero schema: pigmentą galima nukreipti, bet ne visiškai kontroliuoti, galima bandyti numatyti jo elgesį, tačiau negalima iki galo žinoti, kur jis sustos, kaip susilies, ką paliks popieriuje. Būtent ši neapibrėžtumo savybė, mano akimis, yra vienas svarbiausių raktų į Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės kūrybą. Jos akvarelėse peizažas nėra vien gamtos vaizdas. Jis atsiranda iš susitikimo tarp sumanymo ir atsitiktinumo, tarp rankos sprendimo ir vandens elgesio, tarp to, ką menininkė nori pavaizduoti, ir to, ką pati medžiaga jai pasiūlo. Todėl į jos kūrybą įdomu žiūrėti ne tik kaip į akvarelinių peizažų rinkinį, bet ir kaip į menininkės bandymą iš naujo susitarti su pačia kūrybos samprata.
Tik pradėjus domėtis pačia autore, šis pirmasis įspūdis įgauna biografinį pagrindą. Vitalija Šukšinaitė-Ratienė, gimusi 1988 metais ir gyvenanti Klaipėdoje, yra baigusi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, vėliau Vilniaus dailės akademijoje studijavo dailę, pasirinko interjero dizaino programą. Nuo 2011 iki 2025 metų ji dirbo interjero dizainere, jos kurtus interjerus yra publikavusi specializuota spauda. Šis ilgas profesinis laikotarpis svarbus ne dėl to, kad suteiktų autorei dar vieną biografinį „pliusą“, bet todėl, kad padeda suprasti dabartinės kūrybos vidinę įtampą. Interjero dizainas yra profesija, paremta sprendimais, struktūra, proporcija, funkcija, medžiagų ir spalvų derinimu, numatymu. Projektuojant erdvę reikia galvoti į priekį: kaip joje judės žmogus, kaip vienas objektas susisieks su kitu, kaip šviesa keis medžiagos paviršių, kaip spalvos veiks viena kitą. Kitaip tariant, tai veikla, kurioje kontrolė nėra atsitiktinis priedas – ji yra pats darbo pagrindas. Todėl ypač įdomu, kad po profesinio perdegimo į kūrybinį gyvenimą sugrįžusi Šukšinaitė-Ratienė pasirinko tokią meno techniką, kurioje kontrolė nuolat susiduria su tuo, ko neįmanoma iki galo suplanuoti. Akvarelė jos atveju tapo saviterapijos priemone ir būdu iš naujo užmegzti santykį su kūryba, tačiau ilgainiui šis procesas peržengė asmeninio atsipalaidavimo ribas ir ėmė formuoti atskirą kūrybos kryptį. 2026 metų gegužę Vėžaičių kultūros centre pristatytas „Bundantis peizažas“, o rudenį Klaipėdoje pristatoma antroji personalinė paroda „Metų laikai“, kurioje eksponuojami 2025–2026 metais sukurti darbai. Šios dvi parodos leidžia jau nebežiūrėti į akvarelę kaip į atsitiktinį gyvenimo epizodą: matome besiformuojančią kryptį, kurioje asmeninė patirtis, profesinė praeitis ir vizualinis matymas ima jungtis į vieną kūrybinį lauką.
Nuo suprojektuotos erdvės iki atrasto vaizdo
Šukšinaitės-Ratienės profesinė patirtis interjero dizaine, mano manymu, yra vienas svarbiausių dalykų, leidžiančių suprasti jos dabartinių akvarelių logiką. Iš pirmo žvilgsnio šios dvi sritys atrodo nutolusios: interjero dizaine kuriama konkreti, funkcionali, žmogaus gyvenimui skirta erdvė, o akvarelėje gali atsirasti efemeriškas peizažas, kurio ribos nėra tokios aiškios. Tačiau tarp jų esama esminio ryšio – abi sritys reikalauja jautrumo erdvei, šviesai, proporcijai, spalvai ir vizualiniam balansui. Skirtumas atsiranda kitur: dizaino procese sprendimas paprastai turi aplenkti rezultatą, o akvarelėje pats rezultatas gali tapti naujo sprendimo pradžia. Interjero projekte pirmiausia žinai, ko sieki, o paskui ieškai priemonių tam pasiekti. Šukšinaitės-Ratienės akvarelėje kartais pirmiausia atsiranda dėmė, išsiliejimas, spalvos susitikimas, ir tik tada menininkė pradeda klausti, ką ši atsitiktinai atsiradusi forma galėtų reikšti. Ji pati yra pasakojusi, kad liejant akvarelę niekada negali visiškai žinoti, kur nuves vanduo ir pigmentas, o iš atsiradusių formų gali išnykti medis, takas, žuvis ar gėlė. Šis procesas iš esmės keičia menininko vaidmenį: autorė ne tik kuria vaizdą, bet ir jį atranda. Būtent poslinkis nuo „sukurti“ prie „atrasti“ man atrodo esminis jos kūrybinės metamorfozės momentas. Akvarelės lapas nebėra tuščia vieta, kurią reikia užpildyti iš anksto turimu sumanymu; jis tampa tam tikra jautria teritorija, kurioje menininkė turi išmokti išgirsti tai, kas atsiranda proceso metu.
Tačiau būtų pernelyg paprasta iš to padaryti išvadą, kad Šukšinaitė-Ratienė tiesiog atsisako kontrolės. Jos kūryboje kontrolė niekur nedingsta, tik keičiasi jos pobūdis. Autorė domisi linija, tašku, potėpiu, spalvų deriniais, šviesa, tonų niuansais, perspektyva, eksperimentuoja su skirtingomis technikomis. Vienuose darbuose ramybės ieško per giminingas spalvas, kituose siekia didesnio poveikio kontrastais. Tai reiškia, kad spontaniškumas nėra galutinis tikslas. Vanduo gali pradėti procesą, tačiau menininkė vėliau turi priimti sprendimus, kurie atsitiktinumą paverčia kompozicija. Šioje vietoje ir atsiranda įdomiausia jos darbo įtampa: jeigu būtų vien kontrolė, akvarelė prarastų tą gyvumą, kurį suteikia vandens nenuspėjamumas; jeigu būtų vien atsitiktinumas, rezultatas galėtų likti tik gražia, bet tuščia dėme. Man įdomiausia būtent tai, kas vyksta tarp šių dviejų polių – kai atsitiktinai atsiradusiai formai suteikiama struktūra, tačiau pati struktūra dar paliekama atvira pokyčiui. Todėl Šukšinaitės-Ratienės atveju kontrolės atsisakymas tiksliau būtų vadinamas ne kontrolės praradimu, o jos perkeitimu. Anksčiau ji buvo labiau susijusi su gebėjimu numatyti rezultatą, dabar vis dažniau – su gebėjimu atpažinti momentą, kada rezultato nebereikia toliau kontroliuoti.
Perdegimas kaip kūrybinės tapatybės lūžis
Šiame kontekste profesinis perdegimas tampa ne šalutine biografine aplinkybe, o vienu iš svarbesnių kūrybinio pasakojimo taškų. Apie perdegimą dažnai kalbama kaip apie nuovargį, energijos praradimą, būtinybę sustoti. Šukšinaitės-Ratienės istorijoje šis žodis įgyja platesnę prasmę, nes po jo atsiranda ne paprasčiausias poilsis, o naujas santykis su kūryba. Ji pati akvarelę apibūdina kaip saviterapiją, būdą kalbėtis su savimi, o naujus darbus sieja su vidiniu virsmu. Tai leidžia akvarelę suprasti kaip proceso įrašą: popieriuje lieka ne tik peizažas, bet ir tam tikras susitikimas su tuo, ko menininkė tuo metu negali visiškai kontroliuoti. Vanduo ir pigmentas tampa priemonėmis patikrinti, kaip ji pati reaguoja į neplanuotą rezultatą. Ar pirmoji reakcija bus noras jį panaikinti? Ar bandymas jį pataisyti? O gal įsižiūrėjimas ir klausimas, ką galima iš jo išgauti? Šis klausimas svarbus ne tik technikai, bet ir pačiai gyvenimo patirčiai. Po perdegimo žmogus nebegali paprasčiausiai grįžti į ankstesnį režimą, nes būtent tas ankstesnis režimas ir tapo nebetvarus. Todėl kūrybinis sugrįžimas čia atrodo kaip antroji pradžia – ne sugrįžimas į tai, kas buvo, o naujo santykio su savimi kūrimas.
Šia prasme Šukšinaitės-Ratienės akvarelė man įdomi kaip metamorfozės dokumentas. Ji neprasideda nuo visiškai naujo žmogaus, kuris nieko nežino ir mokosi nuo pradžių. Priešingai, menininkė atsineša meninį išsilavinimą, ilgametę dizainerės patirtį, supratimą apie kompoziciją, spalvą, erdvę ir šviesą. Nauja yra ne jos gebėjimas kurti vaizdą, o santykis su tuo vaizdu. Tam tikra prasme ji mokosi ne tiek piešti, kiek leisti vaizdui atsirasti. Tai svarbus skirtumas. Pirmasis meninis išsilavinimas išmokė ją formuoti, o dabartinė akvarelė verčia mokytis atpažinti. Tokiu būdu kūrybinė branda čia nebūtinai sutampa su vis didesne kontrole. Kartais ji reiškia priešingą dalyką – gebėjimą tiksliai žinoti, kur kontrolė reikalinga, o kur ji jau pradeda trukdyti.
Klaida, kuri neprivalo būti ištrinta
Galbūt todėl vienas įdomiausių jos kūrybos aspektų yra santykis su klaida. Klasikinėje piešimo sampratoje klaida dažniausiai reiškia nukrypimą nuo sumanymo: netiksliai nubrėžtą liniją, netinkamą proporciją, per stiprų toną, neįtikinamą formą. Akvarelė šį santykį komplikuoja, nes jos medžiagiškumas neleidžia lengvai grįžti atgal. Vanduo įsigeria, pigmentas pasklinda, viena spalva paveikia kitą. Kai kuriais atvejais tai, kas atrodo kaip klaida, gali tapti būtent ta vieta, nuo kurios kūrinys pradeda gyventi. Šukšinaitės-Ratienės pasakojime apie akvarelę ypač svarbus gebėjimas atsiradusioje dėmėje pamatyti galimą vaizdą. Dėmė gali pasiūlyti medį, taką, žuvį, gėlę. Vadinasi, menininkė nesistengia iš karto pašalinti neplanuoto rezultato, bet pirmiausia žiūri, ar jame nėra naujos galimybės. Tai labai artima žmogaus psichologijai: neaiškią formą pirmiausia pamatome, o tik tada suteikiame jai vardą. Žiūrėdami į debesį galime pamatyti veidą, gyvūną, miestą; tačiau akvarelėje šis atpažinimo procesas tampa kūrybos dalimi, nes menininkė pati nusprendžia, kaip toliau elgtis su tuo, ką pamatė.
Šiuo požiūriu klaida tampa tam tikrais vartais į vaizdą. Ji leidžia išsiveržti iš iš anksto nustatytos kontrolės sistemos ir į kūrinį įleisti tai, ko racionalus planas nebūtų numatęs. Tačiau man atrodo svarbu ir tai, kad klaidos romantizavimas pats savaime dar nesukuria kūrinio. Ne kiekvienas atsitiktinis išsiliejimas yra prasmingas, kaip ir ne kiekviena dėmė savaime tampa kūrybiniu atradimu. Menininko darbas prasideda nuo gebėjimo tą atsitiktinumą perskaityti ir atrinkti. Šioje vietoje Šukšinaitės-Ratienės kūryba man kelia labai paprastą, bet svarbų klausimą: kiek atsitiktinumo ji paliks, o kiek pavers sąmoninga forma? Kiek leis vandeniui kalbėti savo kalba, o kiek pati įsikiš ir nuspręs, kur tas vaizdas turi eiti? Man įdomu stebėti, ar tas spontaniškumas ilgainiui taps atpažįstama jos pačios kalba, ar liks svarbia šio dabartinio kūrybinio atsinaujinimo dalimi.
Atmintis vietoje geografijos
Šie klausimai natūraliai veda prie atminties, nes kai atsitiktinai atsiradusi forma pradedama atpažinti, ji jau nebepriklauso vien medžiagai. „Metų laikų“ peizažai, kaip nurodoma parodos pristatyme, kyla ne iš tiesioginio gamtos stebėjimo, o iš atminties, pasąmonės ir vidinių būsenų. Šis teiginys, mano akimis, keičia tai, kaip žiūriu į jos kraštovaizdžius. Natūralistiniame peizaže žiūrovas gali tikrinti santykį su matoma tikrove: ar tiksliai perteiktas medis, ar įtikinamas dangus, ar išlaikyta perspektyva. Atminties peizažas veikia kitaip. Atmintis nėra fotografija ir niekada negrąžina vietos tokios, kokią ją matėme. Ji atsirenka. Vieną detalę sustiprina, kitą ištrina, vieną spalvą išlaiko, kitą pakeičia, o kartais iš viso palieka tik bendrą šviesos ar temperatūros pojūtį. Todėl žmogus dažnai neprisimena viso kraštovaizdžio – jis prisimena vieną medį, kelią, horizontą, vakaro šviesą, rūką, tam tikrą tylą. Šukšinaitės-Ratienės peizažai šiuo požiūriu man labiau primena ne konkrečios vietos atvaizdus, o tai, kas iš jos lieka atmintyje. Medis čia nėra tik medis, kelias nėra tik kelias, o horizontas nėra vien geografinė riba. Jie tampa tuo, kas išlieka tada, kai konkreti patirtis pradeda nykti.
Akvarelės medžiagiškumas labai tinkamas tokiai atminčiai perteikti. Jos skaidrumas neleidžia iki galo uždengti ankstesnio sluoksnio, popieriaus baltuma išlieka aktyvi, spalvos gali persišviesti viena per kitą. Toks vaizdas turi daugiau bendro su prisiminimu nei su fotografija. Dabartis gali uždengti praeitį, tačiau jos visiškai neištrina. Vienas sluoksnis lieka matomas kitame. Šviesa taip pat atsiranda ne tik dėl pigmento, bet ir dėl to, ko menininkė nepadengia. Balta popieriaus vieta nėra paprasčiausia tuštuma – ji gali tapti erdve, kurioje žiūrovas pats užpildo tai, ko kūrinyje nėra. Todėl šviesą Šukšinaitės-Ratienės akvarelėje galima suprasti ir kaip tam tikrą atminties vietą. Ji ne tik apšviečia vaizdą, bet ir leidžia jam atsirasti. Peizažas čia gimsta ne vien iš to, kas nutapyta, bet ir iš to, kas palikta neužpildyta.
„Metų laikai“ kaip vidinis kalendorius
Parodos pavadinimas „Metų laikai“ taip pat įgauna daugiau svorio, kai jį skaitome ne kaip dekoratyvią nuorodą į keturis gamtos periodus, o kaip vidinio gyvenimo modelį. Autorė gamtos cikliškumą sieja su žmogaus gyvenimo etapais, nuotaikų kaita ir dvasinėmis transformacijomis. Tai sena kultūrinė metafora, tačiau ji vis dar veikia todėl, kad žmogaus gyvenimas iš tiesų retai juda tiesia linija. Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema gali būti suprantami kaip pradžios, intensyvumo, brandos, praradimo, sustojimo ir naujos pradžios būsenos. Šukšinaitės-Ratienės biografijoje ši schema įgauna asmeninį atgarsį: ilgas profesinis etapas, išsekimas, sustojimas ir vėliau prasidėjęs naujas kūrybinis laikotarpis leidžia metų laikus perskaityti kaip savotišką vidinį kalendorių. Čia gamtos ciklas ir žmogaus ciklas susilieja, o tai, kas vyksta peizaže, ima atliepti tai, kas vyksta menininkės kūrybiniame gyvenime.
Svarbu ir tai, kad gamta pati savaime nėra kontroliuojama. Žmogus gali bandyti pratęsti vasarą, išsaugoti rudeninę šviesą, sulaikyti tai, kas nyksta, tačiau metų laikai juda savo ritmu. Šioje vietoje „Metų laikai“ vėl primena vieną svarbiausių autorės kūrybos temų – kontrolės ribas. Priimti cikliškumą reiškia pripažinti, kad kai kurie dalykai turi ateiti, praeiti ir pasikeisti. Ši mintis ypač svarbi kūrėjai, kurios kelias pats tapo tam tikru ciklu: kūrybinis išsilavinimas, ilgas profesinis gyvenimas, perdegimas, sustojimas, akvarelės atradimas, pirmosios parodos, tolesnė savo braižo paieška. „Bundantis peizažas“ ir „Metų laikai“ šiuo požiūriu gali būti matomi kaip dvi vienos kelionės stotelės. Gegužę Vėžaičiuose pristatytas bundantis peizažas akcentavo pradžios, atsinaujinimo motyvą, o rudeninė paroda išplečia jį į visą ciklą, kuriame pradžia neatsiejama nuo pabaigos, o atgimimas – nuo ankstesnės būsenos praradimo. Man atrodo, kad būtent dėl to šis pavadinimas čia veikia ne tik kaip parodos tema, bet ir kaip būdas pačiai menininkei pažvelgti į savo nueitą kelią.
Peizažas kaip psichologinė teritorija
Šukšinaitė-Ratienė savo akvarelės procesą apibūdina kaip tam tikrą pokalbį su savimi. Šis santykis su kūryba natūraliai tęsia tai, kas prasidėjo kalbant apie atmintį, nes čia psichologinis sluoksnis atsiranda ne kaip atskira kūrinių interpretacija, o pačiame jų gimimo procese. Menininkė pradeda nuo spalvos, vandens, dėmės, dar nežinodama, kuo visa tai taps, tada stebi, atpažįsta, reaguoja, koreguoja arba palieka. Rezultatas tam tikra prasme gali pagimdyti pradinį sumanymą. Tai skiriasi nuo racionalaus projektavimo, kuriame sumanymas paprastai turi egzistuoti prieš rezultatą. Akvarelėje santykis apsiverčia: vaizdas gali išprovokuoti mintį, o ne vien mintis – vaizdą. Šis mechanizmas labai artimas atminties veikimui. Mes ne visada sąmoningai pasirenkame, ką prisiminsime. Kartais spalva, kvapas, šviesa ar vieta staiga iškelia vaizdinį, kurio neplanavome prisiminti. Kūrybos procese tokia netikėta reakcija gali tapti vaizdo dalimi. Todėl saviterapinis kūrybos pradžios aspektas čia pamažu pereina į platesnį klausimą apie tai, kaip vidinė patirtis apskritai tampa matoma.
Todėl jos peizažas yra ne vien tai, ką menininkė sąmoningai nutapė. Jis yra ir tai, ką ji leido iškilti. Čia atsiranda įdomi riba tarp individualios patirties ir žiūrovo patirties. Autorė pradeda nuo savo atminties, savo vidinių būsenų, savo santykio su gamta, tačiau paveikslas nėra uždaromas jos biografijoje. Kai tik jis patenka prieš žiūrovo akis, prasideda kitas procesas. Žiūrovas atpažįsta ne būtinai tą patį medį ar kelią, kurį turėjo omenyje menininkė, bet savo paties prisiminimą. Viena spalva gali sugrąžinti vaikystės vietą, tuščias horizontas – vienatvę, šviesa – vasaros vakarą. Tokiu būdu asmeninė menininkės patirtis tampa atvira kitai patirčiai. Man tai viena iš priežasčių, kodėl atminties peizažas gali veikti stipriau už tiesiogiai stebėtą gamtą: jis nereikalauja atpažinti konkrečią vietą, o palieka vietos pačiam prisiminimui.
Tarp „gražaus vaizdo“ ir tikro meninio svorio
Vis dėlto, žiūrint į šiuos darbus, man svarbu neapsiriboti vien gražia menininkės istorija. Akvarelinis peizažas savaime turi didelę dekoratyvumo riziką. Gražus dangus, švelni spalvų dermė, medis, kelias, vanduo, lengvas horizontas – visa tai gali būti malonu žiūrėti, tačiau malonumas akiai dar nepasako visko apie kūrinį. Šukšinaitės-Ratienės kūrybos įdomumas, mano akimis, prasideda ten, kur peizažas nustoja būti tik gražus ir pradeda veikti kaip vidinės būsenos ženklas. Tai svarbu todėl, kad autorė pati yra tarp dviejų polių: viena vertus, ji natūraliai turi stiprų spalvinį ir erdvinį pojūtį, atsineštą iš dizaino; kita vertus, ji sąmoningai leidžia vandeniui ir pigmentui įnešti nenuspėjamumo. Šiame etape jos braižas dar nėra galutinai nusistovėjęs, ir pati autorė kalba apie jo paiešką. Todėl dabartinių darbų, mano manymu, nereikėtų žiūrėti taip, lyg prieš mus jau būtų galutinai užbaigtas stilius. Man įdomiau stebėti, kokia kalba iš šių eksperimentų gali išaugti. Būtent čia anksčiau aptartas atsitiktinumas įgyja kitą svorį: jis nebeįdomus vien kaip proceso staigmena, nes dabar tampa klausimu apie menininkės gebėjimą šią staigmeną paversti atpažįstama ir jai pačiai būdinga forma.
Čia slypi ir klausimas, kuris, mano manymu, natūraliai lydės tolesnę jos kūrybą: ar spontaniškumas ilgainiui taps jos pačios kalba? Vandens išsiliejimas yra įdomus tol, kol jis turi funkciją. Atsitiktinumas yra paveikus tol, kol jis padeda sukurti būtent šios menininkės vaizdą, o ne tiesiog gražų akvarelinį efektą, kurį galėtų pakartoti daugybė kitų. Tas pats pasakytina apie simboliką. Medis, kelias, metų laikai, šviesa ir vanduo yra universalūs ženklai, todėl man įdomu, kaip šie paprasti motyvai ilgainiui bus pripildyti jos pačios patirties. Šukšinaitės-Ratienės kūryboje šiuo metu jau matyti šio proceso pradžia. Ji turi labai aiškų asmeninį poreikį kurti, turi techninį ir profesinį pagrindą, tačiau dar ieško tokios formos, kurioje jos gyvenimo patirtis būtų juntama ne vien iš pasakojimo apie ją pačią, bet ir iš pačių darbų. Todėl dekoratyvumo klausimas čia man nėra priekaištas. Jis labiau primena natūralų klausimą, kuris kyla žiūrint į kūrybą, dar ieškančią savo vietos ir savo balso.
Nuo saviterapijos prie savarankiškos meninės kalbos
Šis skirtumas tarp kūrybos kaip saviterapijos ir kūrybos kaip meno man atrodo svarbus. Saviterapija paaiškina, kodėl žmogus pradėjo kurti, tačiau ji dar neatsako, kuo kūrinys tampa žiūrovui. Man įdomu, kas iš šios asmeninės patirties lieka pačiuose darbuose tada, kai jau nebežinau visos Vitalijos istorijos. Šukšinaitės-Ratienės atveju toks virsmas, mano akimis, jau vyksta. „Bundantis peizažas“ ir „Metų laikai“ rodo, kad akvarelė nebėra vien asmeninis būdas atgauti vidinę pusiausvyrą. Ji tampa nuoseklesne kūrybos kryptimi, kurioje autorė tiria savo santykį su peizažu, atmintimi, spalva ir spontaniškumu. Dabar jai lieka kitas klausimas – atrasti tokią kalbą, kuri galėtų išlikti ir tada, kai biografinis pasakojimas apie perdegimą, sugrįžimą ir saviterapiją nebebus būtinas norint suprasti kiekvieną darbą. Kitaip tariant, tai, kas pradžioje buvo asmeninė pagalba, gali tapti savarankiška kūrybos forma. Būtent šis perėjimas leidžia ankstesnį kelią matyti ne kaip atskirų patirčių rinkinį, o kaip vieną kūrybinio santykio su savimi ir vaizdu formavimosi procesą.
Tai, kad autorė yra interjero dizainerė, čia gali tapti ne tik įdomia biografine aplinkybe, bet ir realiu jos braižo pagrindu. Dizainerės patirtis suteikia jai erdvės pojūtį, gebėjimą matyti kompozicinę pusiausvyrą, spalvinių santykių logiką, šviesos veikimą. Akvarelė savo ruožtu verčia šias žinias permąstyti, nes ji į procesą įneša neplanuojamą elementą. Galbūt būtent šioje sankirtoje – tarp profesionaliai išmoktų sprendimų ir sąmoningai palikto neapibrėžtumo – ilgainiui ir susiformuos savitas autorės braižas. Ne vien „graži akvarelė“, ne vien spontaniškas liejimas ir ne vien simbolinis peizažas, bet toks vaizdas, kuriame jos ankstesnė profesija ir dabartinė kūryba ne konkuruoja, o papildo viena kitą. Tuomet ankstesnė dizainerės patirtis nebebus tik priešprieša dabartinei akvarelei – ji taps viena iš priežasčių, kodėl ši akvarelė gali vystytis būtent taip.
Klaipėda, vanduo ir grįžimas į pradžią
Galvojant apie šią kūrybą iš Klaipėdos perspektyvos, vandens motyvas įgauna dar vieną sluoksnį. Klaipėdoje vanduo nėra tik peizažo detalė. Jis yra miesto klimato, kasdienybės ir vaizduotės dalis. Rūkas, vėjas, marios, jūra, uostas ir nuolat kintantis horizontas formuoja savitą miesto pojūtį. Todėl Šukšinaitės-Ratienės pasirinkimas dirbti akvarele, kur vanduo yra ne tik vaizduojamas, bet ir fiziškai dalyvauja vaizdo atsiradime, man atrodo prasmingas. Žinoma, nebūtų teisinga kiekvieną jos kūrinį tiesiogiai aiškinti Klaipėda. Tačiau miesto patirtis suteikia tam tikrą foninį jautrumą: gyvenimas prie vandens moko matyti kintantį paviršių, rūko tirštėjimą, šviesos kaitą, ribą tarp to, kas aišku, ir to, kas tolumoje išnyksta. Ši miesto patirtis todėl nėra dar viena atskira jos kūrybos tema, veikiau ji sugrįžta į pradinį santykį su vandeniu ir padeda suprasti, kodėl būtent ši medžiaga bei jos neapibrėžtumas taip organiškai dera su menininkės pasirinktu peizažu.
Dėl to pradžioje iškilęs Kastyčio vaizdinys čia gali grįžti ne kaip dekoratyvus literatūrinis žaidimas, o kaip savotiška metafora apie iškilimą iš neapibrėžtumo. Tik šiuo atveju nėra jokios būtinybės ieškoti tiesioginių mitologinių atitikmenų. Svarbiau pati situacija: iš vandens išnyra forma, kurios prieš akimirką dar nebuvo. Tai labai panašu į Šukšinaitės-Ratienės akvarelės procesą. Pradžioje yra vanduo ir pigmentas, o vėliau – atpažįstamas vaizdas. Pradžioje yra neaiškumas, o vėliau – medis, kelias, kraštovaizdis. Pradžioje yra būsena, o vėliau – kūrinys. Šitaip sugrįžęs vandens motyvas nebekartoja įžangos, o užbaigia anksčiau pradėtą mintį: nuo miesto vandens ir rūko pereiname prie vandens kaip kūrybinės medžiagos, nuo jo – prie atsitiktinumo, iš atsitiktinumo – prie atminties, o galiausiai prie vaizdo, kuris iš neapibrėžtumo tampa kūriniu.
Antrasis gimimas
Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės kūrybos įdomumas šiandien, mano akimis, slypi ne vien pačiuose akvareliniuose peizažuose. Dar svarbesnis yra procesas, kuriame tie peizažai atsiranda. Menininkė, ilgą laiką dirbusi interjero dizaino srityje, ateina į akvarelę iš profesinio pasaulio, paremto struktūra, planavimu ir kontrole, tačiau čia susiduria su medžiaga, kurios negalima iki galo suvaldyti. Šis susidūrimas tampa kūrybinio virsmo pagrindu. Vanduo ir pigmentas leidžia jai ne tik kurti, bet ir atrasti; klaida tampa nebe tuo, ką reikia iš karto panaikinti, o galimybe; atmintis pakeičia tiesioginį stebėjimą; metų laikai tampa ne vien gamtos, bet ir vidinio gyvenimo ciklu. Visa tai man susijungia į vieną kūrybinę liniją, kuri dar nėra galutinai užbaigta, tačiau jau turi aiškų centrą. Tas centras yra ne konkretus motyvas, o santykis su pačiu vaizdo atsiradimu: kiek jį suplanuoti, kiek leisti jam gimti pačiam ir kaip atpažinti momentą, kai atsitiktinumas jau tampa prasminga forma.
Svarbu, kad šioje kūryboje atgimimas nėra vien paprastas „sugrįžimas prie savęs“. Jis turi kainą ir turi riziką. Sugrįžusi į kūrybą po profesinio išsekimo menininkė turi ne tik iš naujo atrasti džiaugsmą kurti, bet ir susikurti kalbą, kuri galėtų atlaikyti žiūrovo žvilgsnį. Saviterapija gali būti pradžia, tačiau man atrodo, kad toliau jau reikia pačių darbų, jų spalvų, formų, erdvės ir nuotaikos. Šukšinaitės-Ratienės atveju šis procesas dar vyksta, ir būtent dėl to jos dabartinis etapas man yra įdomus. Mes matome ne galutinai užrakintą stilių, o jo formavimąsi. Matome menininkę, kuri tikrina, kiek gali pasitikėti atsitiktinumu, kiek reikia struktūros, kiek vaizdas turi būti atpažįstamas ir kiek gali likti neapibrėžtas. Šie klausimai nėra šalutiniai jos kūrybos klausimai – jie iš esmės ir sudaro dabartinės kūrybinės paieškos turinį.
Todėl „Metų laikai“ gali būti skaitomi kaip daugiau nei peizažų paroda. Tai savotiškas vidinio kalendoriaus įrašas, kuriame gamtos ciklas susitinka su žmogaus patirtimi. Pavasaris čia reiškia ne tik bundančią gamtą, bet ir kūrybos sugrįžimą; vasara – ne vien pilnatvę, bet ir intensyvumą; ruduo – ne vien spalvų kaitą, bet ir gebėjimą paleisti; žiema – ne vien sustingimą, bet ir laiką, kuriame gali bręsti nauja pradžia. Tokia interpretacija, mano akimis, nėra vien graži metafora, nes ją pagrindžia pati autorės kūrybinė biografija. Jos kelias iš tikrųjų turi šiuos lūžius, o akvarelė tapo priemone juos ne tik išgyventi, bet ir perkelti į vaizdą. Metų laikų ciklas čia todėl susijungia su visomis anksčiau aptartomis linijomis – kontrole, atsitiktinumu, klaida, atmintimi ir psichologine patirtimi. Tai ne atskira temos atšaka, o viena forma, kuria menininkė bando suprasti savo pačios kūrybinį laiką.
Gal todėl jos kūryboje svarbiausias dalykas galiausiai nėra medis, kelias, vanduo ar metų laikas. Svarbiausias man yra santykis su tuo, kas dar nėra aišku. Šukšinaitė-Ratienė kuria iš vietos, kurioje vaizdas dar tik tampa vaizdu. Ji leidžia medžiagai pradėti kalbėti, tačiau neatsisako atsakomybės už galutinę formą. Ji priima klaidą, bet nepaverčia jos savaimine vertybe. Ji atsigręžia į atmintį, bet nekuria iliustracijų savo biografijai. Ji kalba apie vidines būsenas, bet kartu išlaiko dėmesį spalvai, šviesai, erdvei ir kompozicijai. Būtent ši pusiausvyra, o ne vien gražus akvarelės efektas, man atrodo svarbiausia jos tolesnės kūrybos kryptis. Čia susitinka ir dizainerės patirtis, ir perdegimo patirtis, ir akvarelės atsitiktinumas, ir atminties veikimas – ne kaip atskiros temos, o kaip vienos kūrybinės transformacijos dalys.
Ir čia galime grįžti prie Klaipėdos rūko, nuo kurio pradėjome. Rūkas slepia, bet kartu ir išryškina. Jis panaikina aiškią ribą tarp jūros ir dangaus, tarp tolimo ir artimo, tarp to, ką matai, ir to, ką tik nujauti. Akvarelė veikia panašiai: spalva ne visada pasako, kur tiksliai baigiasi viena forma ir prasideda kita, o vanduo palieka vaizdui tam tikrą neapibrėžtumo teisę. Galbūt todėl Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės kūrybos istoriją galima perskaityti kaip mokymąsi ne išsklaidyti visą rūką, bet išmokti jame matyti. Tai ir būtų jos antrojo gimimo esmė: ne sugrįžti į ankstesnį save, o priimti, kad naujas vaizdas gali atsirasti tik tada, kai ne viskas iš anksto žinoma.
Kastytis šįkart iš tiesų neatplaukia iš jūros. Jis išnyra iš akvarelės – iš vandens, pigmento, popieriaus ir menininkės žvilgsnio. Tačiau svarbiausia ne tai, ką jis iš ten išneša. Svarbiausia, kad pats iškilimo momentas tampa kūrybos vieta. Ten, kur dar galėjo likti tik dėmė, atsiranda vaizdas. Ten, kur galėjo likti klaida, atsiranda galimybė. Ten, kur buvo sustojimas, prasideda naujas judėjimas. Ir galbūt būtent todėl Šukšinaitės-Ratienės akvarelę verta stebėti ne kaip jau užbaigtą istoriją, o kaip istoriją, kuri dar turi kur plaukti.
Vitalijos Šukšinaitės-Ratienės meno kūrinys